Sunki liga grąžino gyvenimą

Ligų iš­var­gin­ta jau­nystė

R. Ba­gins­kas gimė ir kar­tu su tri­mis se­se­ri­mis užau­go Plungės ra­jo­ne, Uo­gai­čių kai­me. Reu­ma­tinės li­gos, pa­sak vy­riš­kio, pa­si­reiškė jau vai­kystė­je, tad ne­mažą lai­ko dalį jam te­ko pra­leis­ti įvai­rio­se gy­dy­mo įstai­go­se. Bet tai nė kiek ne­sut­rukdė siek­ti iš­si­la­vi­ni­mo, Sa­lantų spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je sėkmin­gai baigė aš­tuo­nias kla­ses, taip pat įgi­jo dar­ži­nin­ko bei sta­liaus pro­fe­si­jas.

De­ja, būda­mas silp­nos svei­ka­tos ne­galė­jo pil­nai savęs rea­li­zuo­ti pro­fe­sinė­je sri­ty­je. Li­ga ge­ro­kai pro­gre­sa­vo, te­ko da­ry­ti ne vieną su­dėtingą ope­ra­ciją. 

O vie­na iš jų kar­di­na­liai pa­keitė R. Ba­gins­ko gy­ve­nimą.

„Ope­ruo­da­mi apen­di­citą gy­dy­to­jai ne­ty­čia vi­du­je už­siu­vo žirk­les. Su jo­mis su­gebė­jau pra­gy­ven­ti net tre­jus me­tus. Rei­kia tik įsi­vaiz­duo­ti, ką te­ko pa­tir­ti, kol ga­liau­siai pra­si­dėjo krau­jo užkrė­ti­mas ir ko­ne su­pa­ra­ly­žiuotą ma­ne iš­vežė į Vil­nių. O ten ope­ra­ci­jos me­tu su­gebė­jo dar ir stu­bu­ro ner­vus pa­žeis­ti...“ – pa­tir­tus iš­ban­dy­mus pri­si­minė Ri­man­tas.

Trūko tik die­nos ar ki­tos ir vy­ro is­to­ri­ja būtų pa­si­bai­gu­si ge­ro­kai liūd­niau. Var­gais ne­ga­lais gy­vybę iš­sau­go­ti pa­vy­ko, bet vi­sam gy­ve­ni­mui ta­po ne­įga­lus.

Kurį laiką Ri­man­tui te­ko nau­do­tis ne­įga­lio­jo ve­žimė­liu, nes judė­ti ar at­si­sto­ti dėl ligų ir pa­tirtų su­ža­lo­jimų bu­vo be ga­lo su­dėtin­ga. Bet kiek vėliau iš­mo­ko gy­ven­ti su pa­grin­di­ne sa­vo pa­gal­bi­nin­ke – laz­da. Su ja ne­si­ski­ria iki šiol.

„Ži­nią apie sa­vo diag­nozę pri­ėmiau ga­na ra­miai, nes juk yra pa­sau­ly­je žmo­nių, ku­riems tik­rai daug blo­giau ne­gu man“, – op­ti­miz­mo ne­sto­ko­jo pa­šne­ko­vas.


Hobį ra­do... ne­įga­liųjų drau­gi­jo­je

Ne­ga­lia R. Ba­ginską at­vedė į Plungės ne­įga­liųjų drau­giją, čia jis su­si­pa­ži­no su pa­na­šaus li­ki­mo žmonė­mis, ku­rie tel­kia­si bend­rai veik­lai ir sa­ve iš­reiš­kia per kūrybą.

„Tai pa­ti ge­riau­sia gy­dy­mo for­ma, ku­ri leid­žia už­mirš­ti vi­sas ne­gan­das ir ne­ga­lią, o kar­tu leid­žia kur­ti, da­ry­ti ge­rus dar­bus.“

Sykį ši drau­gi­ja sa­vo na­riams su­rengė siu­vinė­ji­mo ir py­ni­mo iš vy­te­lių už­siė­mi­mus. Ak­ty­viai juo­se da­ly­va­vo ir R. Ba­gins­kas. Iš pra­džių jį la­biau su­do­mi­no py­ni­mas, bet iš­bandęs pa­matė, kad jo ran­kos tam tie­siog per silp­nos. Tada vy­ras su už­si­de­gi­mu ki­bo į siu­vinė­ji­mo moks­lus.

Be­je, rank­dar­biai jam – ano­kia nau­jie­na. Dar būda­mas vi­sai ma­žas stebė­da­vo ir žavė­da­vo­si, kaip mo­čiutė siu­vinė­jo ir audė dro­bes. O šir­dy­je slap­ta sva­jo­jo, kaip norėtų ir pa­ts tuo už­siim­ti, tik la­bai bi­jo­jo būti iš­juok­tas sa­vo bend­raam­žių, ne­va už­sii­ma mo­te­riš­kais dar­bais.

„At­si­me­nu, kad mo­čiutės na­muo­se bu­vo di­delės staklės ir aš nuo­lat prie jų pri­lip­da­vau kaip bitė prie ko­rio. Būda­vo įdo­mu stebė­ti au­di­mo pro­cesą ar­ba kaip mo­čiutė su­si­kau­pu­si siu­vinė­ja“, – vai­kystės pri­si­mi­ni­mais da­li­no­si tau­to­dai­li­nin­kas.


Įtraukė kaip liū­nas

Vis tik il­gai­niui, su­laukęs bran­daus am­žiaus, vy­riš­kis nu­mo­jo ran­ka į ap­lin­ki­nių nuo­monę ir dau­giau ne­bek­var­ši­na sau gal­vos min­ti­mis, ką pa­gal­vos ar pa­sa­kys ki­ti. Siu­vinė­ji­mas ta­po be­ne svar­biau­sia jo gy­ve­ni­mo da­li­mi, o sa­vo mo­ky­to­ja va­di­na tau­to­dai­li­ninkę Bi­rutę Dau­kan­tienę.

„Prad­žia bu­vo tik­rai ne­leng­va. Iki skaus­mo su­si­ba­dy­da­vau pirš­tus, be to, sun­ku būda­vo gau­ti siu­vinė­ji­mo schemų ir pa­čių siūlų. Reikė­jo per­pras­ti ir pa­veikslų rėmi­ni­mo su­bti­ly­bes“, – kalbė­jo vy­riš­kis.

Ne vieną kartą te­ko nu­si­vil­ti sa­vo gebė­ji­mais ir viską mes­ti, bet už­sis­pyręs že­mai­tis ne­pa­si­davė. Die­na po die­nos jis taip įsit­raukė į siu­vinė­jimą, kad tie­siog ne­be­galė­jo su­sto­ti.

„Tik pa­bai­giu vieną pa­veikslą ir jau iš­kart čium­pu kitą. Norė­jau kas­kart vis sun­kesnį ir su­dėtin­gesnį pa­da­ry­ti. Būda­vo, kad net per nak­tis siu­vinė­da­vau, o ir da­bar jei­gu il­gesnį laiką ne­prisė­du prie siu­vi­nio – iš­kart to pa­si­gen­du.“

Kry­že­liu siu­vinė­ja­muo­se Ri­man­to pa­veiks­luo­se skleid­žia­si gam­tos gro­žis, ryš­kias­palvės gėlės, gyvū­nai, kar­tais – šventųjų at­vaiz­dai.

Na, o šian­dien vy­riš­kis jau ne­be­sus­kai­čiuo­ja, kiek yra iš­siu­vinėjęs pa­veikslų. Dau­gumą jų do­va­no­jo ar­ti­mie­siems ar drau­gams. Sun­ku būtu su­skai­čiuo­ti ir pa­ro­das, ku­rio­se eks­po­nuo­ti jo dar­bai: Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, Gegrė­nuo­se, Pla­te­liuo­se, Plungė­je, Ku­piš­ky­je, įvai­rio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se, šventė­se ir ki­tur.


Iš­si­pild­žiu­sios vai­kystės sva­jos

Kaip be­būtų, siu­vinė­ji­mas nėra vie­nin­telė R. Ba­gins­ko veik­la, ku­riai jis ski­ria sa­vo laiką. Ri­man­tas dar ir pui­kus au­di­mo meist­ras. Šio ama­to iš­mo­ko 2008 me­tais, kuo­met Pla­te­lių dva­ro svir­ne Plungės kultū­ros cent­ro ini­cia­ty­va bu­vo su­reng­tas švedų re­mia­mas se­mi­na­ras vi­siems no­rin­tie­siems iš­mok­ti aus­ti.

Net­ru­kus vy­riš­kio na­muo­se at­si­ra­do ir pa­čios au­di­mo staklės. O ta­da ir pa­si­pylė: ser­vetėlės, rankš­luos­čiai, užuo­lai­dos, ki­limė­liai, ša­li­kai... O did­žiau­sias tau­to­dai­li­nin­ko pa­si­did­žia­vi­mas – jo nuaus­tas net sep­ty­nių metrų ir sep­ty­nias­de­šim­ties cen­ti­metrų il­gio ta­kas, puo­šian­tis Bu­kantės mu­zie­ju­je esantį didįjį kam­barį.


Su­teik­tas tau­to­dai­li­nin­ko var­das

Kad ir kaip būtų pa­niręs į kūrybą, R. Ba­gins­kas nie­ka­da neat­si­sa­ko pa­dėti ki­tiems. Dve­jus me­tus sa­va­no­ria­vo Ša­tei­kių vaikų die­nos cent­re, o da­bar au­di­mo ama­to su­bti­ly­bių mo­ki­na Plungės aklųjų ir silp­na­re­gių sąjun­gos na­rius, taip pat Kultū­ros cent­re esan­čio „Audėjų klu­bo“ lan­ky­to­jus.  2017 me­tais R. Ba­gins­kui bu­vo su­teik­tas metų pa­gal­bi­nin­ko var­das, o jo veik­la ir dar­bai įver­tin­ti pa­dėkos raš­tais.

Darbš­tus že­mai­tis pri­klau­so ne tik Plungės kultū­ros cent­ro, bet ir Pla­te­lių dva­ro so­dy­bos tra­di­ci­nių amatų cent­ro audėjų klu­bams. Su Plungės tau­to­dai­li­nin­kais da­ly­vau­ja įvai­rio­se pa­ro­do­se, mugė­se, ren­gi­niuo­se. 2009 me­tais jam bu­vo su­teik­tas tau­to­dai­li­nin­ko var­das.

No­rint ras­ti R. Ba­ginską na­muo­se, būti­nai rei­kia iš anks­to su­si­tar­ti, nes ki­tu at­ve­ju lik­si už už­ra­kintų durų. Įvairūs se­mi­na­rai, mo­ky­mai, pa­ro­dos, su­si­ti­ki­mai – vy­riš­kio kas­die­nybė. Kur dar namų ruo­ša bei per visą dieną šei­mi­nin­ko iš­siilgęs ka­ti­nas.

„Kad ir kaip norė­čiau, ki­toms veik­loms pa­ro­je ne­beuž­ten­ka va­landų. Va­ka­rais net ir ži­nias ne žiū­riu, o klau­sau­si vie­na au­si­mi – aus­da­mas“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.