Naujausios
Svečiuose – Lietuvos trombonų projektas su Loreta Sungailiene
Pirmąjį festivalio koncertą susirinkome stebėti Liepos 6-ąją Platelių ežero apžvalgos aikštelėje. Tą vakarą kartu su šešiais Lietuvos trombonų projekto muzikantais čionai atvyko ir Loreta – taip paprastai garsiąją renginių ir TV laidų vedėją, folkloro dainininkę, etnomuzikologę, humanitarinių mokslų daktarę Loretą Sungailienę vadina plateliškiai. Nes ji čia sava, susijusi su Žemaitija, anot jos pačios, kaip su jokiu kitu kraštu: augo Skuode, Plateliuose nudainuota daugybė Joninių, čia užgimė gražus jausmas, suvedęs ją kurti šeimą su alsėdiškiu Daliumi.
Pradėdama koncertą viešnia pasidžiaugė, kad „oras šįvakar nei karštas, nei šaltas – pats tas“. Nuoširdžiai kalbindama žiūrovus, pasakodama kiekvieno atliekamo kūrinio istoriją ji su muzikantų grupe dovanojo neįkainojamą šventę. Gyvai iš labai arti girdėjome tarmiškai atliekamas visų Lietuvos regionų dainas. Nors koncertas vyko ne tiesiogiai ant vandens, bet dainininkė kalbėjo, kad festivalio idėją atitinka: „Žvelgont nuo kalno atsiver tuokė ežera platybė, tat galem sakytė, kad esam kap ir ont vondens.“
Viso pasirodymo metu Loreta bendravo tik žemaitiškai ir džiaugėsi išsaugojusi gimtąją tartį. Pasididžiuodama pristatė naują albumą, kurį norintys galėjo įsigyti ir tą vakarą.
Skambėjo ir Renesanso, ir šių dienų muzika, džiazo kompozicijos
Antrasis festivalio koncertas vyko plateliškių mėgstamoje miestelio maudykloje. Telšių meno mokyklos trimitininkų ansamblis, vadovaujamas puikaus pedagogo Dariaus Jurgučio, neleido nuobodžiauti – taip skambiai grojo, kad ir poilsiautojams labai parūpo ateiti paklausyti, kas čia koncertuoja.
O koncertavo didelę tarptautinę patirtį turintis Sigito Petrulio vadovaujamas „Klaipėdos brass kvintetas“, kuris šiais metais pasipuošė soliste Beata Ignatavičiūte. Pasipuošė ne tik jos balsu, bet ir visus sužavėjusia ilga sidabrine atlikėjos suknele. Kaip pasakė ant kalniuko įsitaisęs vienas susižavėjęs žiūrovas „ir garsas, ir vaizdas – aukščiausios klasės! Ir dar viskas nemokamai…Būtų gėda neateiti.“
Tą vakarą tikrai neteko nuobodžiauti: liejosi smagios klasikinės, pramoginės bei džiazo melodijos, kai kurie net kojas miklino (dar kiti čia pat maudėsi). Dar viena įdomybė: S. Petrulis muzikantų paprašė pademonstruoti, kaip groja neprofesionalai ir kaip – profesionalūs dūdoriai. Skirtumą išgirdome visi ir supratome, kad klausytis šios muzikos reikia mokėti, juk mūsų ne visų ausys profesionalios...
O festivalį organizavę Aivaras ir Aliona Alminai, sukvietę į Platelius Lietuvos muzikos pasaulio įžymybes, lengviau atsiduso: nors koncerto scenarijus keitėsi iki pat paskutinės minutės, dabar jau ramu – ant vandens sklinda širdį raminantys garsai. Po koncerto paklausta, ar dažnai tenka koncertuoti „ant žolės“, operos solistė B. Ignatavičiūtė atsakė: „Dabar jau labai dažnai, tik jei minkšta žolė, kulniukai smenga žemėn. Ir šįvakar susmegau, bet nieko tokio, svarbu, kad žmonėms džiaugsmą nešam.“
Trečias vakaras: Vilniaus „Phill Brass“ grupė ir rajono jaunieji dūdorėliai
Nors oras nelepino – pūtė žvarbokas vėjelis – liepos 8-ąją į maudyklos pakrantę vėl susirinko gausus būrys muzikos mylėtojų. Festivalyje grojančių vaikų tėveliai ir net seneliai iš Plungės, Alsėdžių, Platelių ir Beržoro sakėsi labai besidžiaugiantys ir palaikantys savo muzikuojančias atžalas.
Kūrybinėse dirbtuvėse parepetavę su maestro Egidijumi Mikniumi, Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos ir Platelių jungtinis varinių pučiamųjų ansamblis džiugino susirinkusiuosius uoliai pūsdami savo instrumentus. Jų mokytojas A. Alminas, patenkintas savo mokinių pasirodymu, sakė, kad tokie festivaliai – pati geriausia mokykla ir kad tik girdėdami profesionalų grojimą vaikai supranta, kas yra geras muzikos kūrinio atlikimas.
Jau trečią kartą iš Vilniaus į Platelius muzikuoti ant vandens atvyko „Phill Brass“ grupė – plačiai žinomi savo srities profesionalai. Plaukiodami plaustu, valdomu festivalio rėmėjo Artūro Beniuši, muzikantai grojo ypatingai sudėtingas, daugeliui negirdėtas kompozicijas. Kaip ir pernai, į mikrofoną apie grojamus kūrinius išsamiai pasakojo Dovas Lietuvininkas, anot besišypsančių grupės draugų – „labiausiai mokantis kalbėti“. Dovas augo ir mokėsi Amerikoje, o atvykęs į Lietuvą labai prigijo prie „Phill Brass“ ir tapo tarsi jos talismanu, nesvarbu, kad kartais jam kalbant dar juntamas kitos kalbos akcentas.
Žvelgdami į „Phill Brass“ vyrus mokinukų artimieji galbūt pasvajojo, kad ir jų atžalėlės vieną gražų vakarą va šitaip elegantiškai atplauks grodami ežeru ir džiugins publiką, gal net kitame pasaulio krašte...
Tą vakarą muzika vandeniu taip švelniai sklido, kad iš nendrynų išlindo antis su mažuliukais, dar pūkuotais ančiukais ir drąsiai kaip scenoje praplaukė pro muzikos klausytojus, užburdama visus netikėtu gamtos grožiu. Gal muzika skambėjo ne tik žmonėms?
Tikiu, kad pučiamųjų muzikos festivalis „Muzika ant vandens“ gyvuos tol... kol bus vandens, mokys suvokti muziką ir džiugins visų širdis. Jo sumanytojai Aliona ir Aivaras Alminai teigė, kad svarbiausia yra žmonės – jei kažkam patinka, reiškia, verta stengtis. O specialiai atvykusių paklausyti šių koncertų buvo net iš Panevėžio, Vilniaus bei Klaipėdos.