Naujausios
Paveldėta meilė muzikai
A. Lučinskas savo vaikystės dienas, augdamas kartu su sese ir broliais, praleido Žlibinų kaime. Nė vienas iš šeimoje augusių vaikų nebuvo tiek linkęs į muziką, kaip Alfredas. O šis, sėkmingai baigęs vidurinę mokyklą, audė mintį stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Tiesa, pirmas bandymas buvo nesėkmingas.
„Iš pirmo karto įstoti, deja, nepavyko, matyt pritrūkau ryžto ir užsispyrimo. Reikėjo luktelėti ir dar kartą bandyti po metų“, – pasakojo muzikantas.
Bet žemaitis nebūtų žemaitis – apsišarvavo kantrybe ir sugrįžo vėl po metų. Šįkart įstoti pavyko be jokių nesklandumų. Vėliau Alfredas baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų katedroje. Po kurio laiko įsidarbino dabartinėje Mykolo Oginskio meno mokykloje – buvo joje vienas pirmųjų pučiamųjų instrumentų pedagogų ir net 21 metus ten dirbo birbynės specialybės mokytoju.
Smalsu sužinoti, iš kur tokia didžiulė meilė muzikai. Gal tėveliai buvo muzikantai?
„Ne, mano tėvai su muzika visiškai jokių sąsajų neturėjo. Ir nei sesė, nei broliai į muziką nepasuko. Užtat senelis ir dėdė buvo patys tikriausi muzikantai, matyt, iš jų paveldėjau tuos genus“, – svarstė A. Lučinskas.
Ir prisiminė, kaip būdamas kokių 4–5 metų pipiras pirmą kartą gavo palaikyti stryką.
„Vyko kažkoks renginys ir aš kaip tik stovėjau prie muzikanto, kuris grojo kontrabosu. Jis atsisuko į mane ir paklausė, gal noriu pabandyti ir pats pagroti. Sunku žodžiais nusakyti, kiek laimės man tada buvo, kad net ašaros ėmė byrėti it pupos, kai reikėto tą stryką paleisti.“
Auksinių rankų meistras
Gyvenime turbūt nieko be priežasties nevyksta. „Nemokėjau net vinies į sieną įkalti“, – prisiminęs save jauną juokiasi meistras. Bet ir vėl pasitvirtino sena tiesa: jeigu sunkiai ir nuoširdžiai dirbi – gali išmokti bet ko. Liaudies instrumentų gamyba vyriškis susidomėjo Atgimimo laikotarpiu.
„Rimto meistro iš manęs niekada nebuvo. O savo pirmąjį muzikos instrumentą – kankles – padarėm kartu su broliu, kuris buvo ne tik gabus meistras, bet dar ir nuosavas dirbtuves turėjo“, – prisiminė kūrybos pradžią.
Brolis atlikdavo visus darbus, o A. Lučinskui belikdavo tik nušlifuoti. Bet ir čia jis visko iki galo gerai nepadarydavo, tekdavo broliui klaidas ištaisyti.
„Kartą jis savo asmeniniais reikalais turėjo išvykti į kelionę, tad likau vienas it pirštas. Neliko nieko kito, tik pačiam kibti į darbus. Padariau tokias ne itin vykusias kankles ir su jom išvykau į pristatymą. Nespėjau dorai išlipti iš mašinos, kaip priėjusi moteris man tiesiog iš rankų jas nupirko.“
Taip ir įsisiūbavo kūrybinė A. Lučinsko veikla. Kankles ėmė gaminti vienas po kitų, mat užsakymai pasipylė kaip iš gausybės rago. Su laiku vyriškis įsirengė savo asmenines dirbtuves ir įsigijo reikiamą medžio apdirbimo įrangą.
Gaminamos pagal senas tradicijas
Nuo neatmenamų laikų kanklės būdavo gaminamos pagal senąsias technologijas: skobiamos kaltais, nenaudota klijų, nelakuotos, su mediniais veržikliais stygoms. Ši technologija išliko nepasikeitusi iki mūsų dienų.
Pagal ją dirba ir A. Lučinskas. Pradėję skambinti jo pagamintomis kanklėmis, pasak meistro, žmonės labai nustebdavo, išgirdę tokį minkštą ir švelnų jų skambesį. Prie jo kanklininkai labai greitai pripranta ir kitų kanklių jau nenori. Žinoma, svarbu ir tai, kad kiekvienas instrumentas – vienetinis, ne pirktas parduotuvėje.
„Dažniausiai tenka gaminti pagal muziejuose saugomus pavyzdžius. Ir ne tik gaminti, bet, jeigu reikia, ir restauruoti“ – kalbėjo A. Lučinskas.
Šiuo metu jis gamina 6–12 stygų kankles, pasitelkdamas šiuolaikiškus įrankius, bet vis tiek kiekvienas instrumentas yra kitoks. Kai kuriuos jų raižiniais papuošia Alfredo bičiulis, talentingas medžio drožėjas.
Su žmona suvedė muzikos akordai
Daugiau nei prieš keturiasdešimt metų Alfredą ir jo būsimąją taip pat suvedė muzika. Vyras neslepia, kad jį sužavėjo „Suvartuke“ dainavusios Reginos stiprus ir gražus balsas. Sutuoktiniai užaugino du vaikus, o dabar džiaugiasi ir anūku.
Pažįstantieji A. Lučinską žino, kad jis yra vietoje nenustygstantis, veiklus žmogus. Dar 2013 metais jam gimė idėja Žlibinų kultūros centre suburti bendraminčius. Taip atsirado liaudiškos muzikos kapela, kurioje muzikuoja įvairių specialybių žmonės, savo laisvalaikį skiriantys liaudiškai dainai ir muzikai.
Keletą metų kolektyvas neturėjo vardo, o galiausiai nusprendė pasivadinti senuoju kaimo pavadinimu – „Riviena“.
A. Lučinskas vadovauja ir Plungėje susibūrusiai liaudiškos muzikos kapelijai „Rokunda“.
Iš medžio gali padaryti bet ką
A. Lučinskas bandė suskaičiuoti, kiek kanklių pagamino per tuos 35 meistravimo metus. Bet teko nuleisti rankas, beskaičiuodamas pametė tikrąjį skaičių, nors kurį laiką išties kruopščiai viską rašė ir numeravo. O dabar gali pasakyti tik apytiksliai – turėtų būti per 4 tūkstančius.
„Dažniausiai užsakymų gaunu iš meno mokyklų, folkloro ansamblių, kitose šalyse gyvenančių mūsų tautiečių, muziejų ar tiesiog pavienių žmonių“, – pasakojo A. Lučinskas.
Jo pagamintos kanklės pasklido po platųjį pasaulį: iškeliavo į Meksika, JAV, Filipinus, Skandinavijos šalis, Australiją ir kitur. Kai kurių fotografijos papuošė ne vieną leidinį.
Bet kanklės, pasirodo, ne vienintelis plungiškio talentas. „Žemaičiui“ viešint pas Lučinskus išvydome ir jo paties pagamintą miegamojo baldų komplektą: didžiulę spintą, lovą, komodą ir spinteles.
„Anūkas irgi neliko nuskriaustas. Pagaminau jam supamą lopšį, kada dar buvo visai mažiukas. O kai šiek tiek ūgtelėjo – ir supamą arkliuką“, – kalbėjo plungiškis.
Vyras prisiminė kadaise sumeistravęs ir sūnui molbertą, kai šis meno mokykloje lankė dailės pamokas.
„Pirmas blynas gavosi gal kiek nevykęs, bet patobulinau savo techniką ir pavyko išties šauniai“, – pasidžiaugė vyras.
Išvysti A. Lučinsko darbus šiuo metu galima Žlibinų kultūros centre – spalio 1-ąją ten įvyko jo pagamintų liaudiškų instrumentų parodos atidarymas. Paroda veiks iki spalio 15 dienos.
Publikaciją remia