Naujausios
Diplomuota hidrotechnikė
Regina gimė ir užaugo Rietave, bet savo gimtine moteris laiko tėvų gimtąjį Alko kaimą, esantį Rietavo apylinkėse. Šiame kaime ji kurį laiką gyveno ir pati. Rietave baigusi vidurinę mokyklą, mergina išvyko į Panevėžį studijuoti, kaip pati sako, nedėkingos profesijos – techniko-hidrotechniko. Iškart po studijų sugrįžo dirbti į savo gimtąjį Rietavą.
Dirbant šį darbą prabėgo 14 metų. Nuobodu tikrai nebuvo, nes nuolat tekdavo važinėti po įvairius objektus. Moteris priduria, kad per tuos metus buvo ir šilto, ir šalto.
„Iki pat šiol esu dėkinga tuometiniam Melioracijos ir statybos valdybos direktoriui, kad būdama jaunoji specialistė, išdirbusi vos 8 mėnesius, gavau butą, kurį kiek vėliau išsikeičiau į dabartinius savo namus“, – prisiminė moteris.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę sumažėjo melioruojamų laukų, sumažėjo ir hidrotechnikams užduočių, kol galiausiai visai nebeliko darbo. Moteris buvo perkelta dirbti valytoja.
Gyvenimo vingiai ir posūkiai
1993 metais R. Tolenienei pasitaikė puiki proga įsidarbinti tuometinėje Žemaitijos kolegijoje – jai buvo pasiūlytas budėtojos darbas.
„Kolegijoje mano gyvenimas tiesiogine to žodžio prasme apsivertė aukštyn kojom – aš patekau į inteligentų ratą: šventės, renginiai, aplink vien išsilavinę žmonės, dėstytojai. Tuo metu Rietavo kultūros centras dar nebuvo sutvarkytas, tad visi miesto renginiai vykdavo kolegijoje“, – kalbėjo rietaviškė.
R. Tolenienė sako esanti labai dėkinga tuomečiam kolegijos direktoriui Jonui Eugenijui Bačinskui už tai, kad jis ir visas kolektyvas niekada neskirstė darbuotojų pagal jų darbo specifiką, nebuvo einančių aukštesnes pareigas ir kažkuo prastesnių ar žemesnio rango.
„Nesvarbu, buvai budėtojas, valytojas ar dėstytojas – visi buvome vienodi, gerbiami ir lygūs. Ir visas kolektyvas buvo labai draugiškas ir malonus, tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi ir dėkoju likimui, kad atsidūriau būtent šioje vietoje“ – prisiminimais dalinosi R. Tolenienė.
Lemtinga pažintis
Kitas lemtingas posūkis R. Tolenienės gyvenime įvyko 2002 metais, kuomet buvo minimos Rietavo elektrifikacijos 110-osios metinės.
„Tuo metu aš budėjau kolegijoje ir renginiui pasibaigus vaikštinėjau per kabinetus rakindama duris ir tikrindama, ar kur nepalikta įjungta šviesa. Atsitiktinai susitikau kelių dėstytojų grupelę, jie tiesiog stoviniavo ir vienas kitam pasakojo anekdotus.“
R. Tolenienė sako neiškentusi ir įsiterpusi – žemaitiškai paporino keletą pirmų į galvą atėjusių anekdotų, o po to tiesiog nuėjusi toliau tikrinti kabinetų.
Po kurio laiko ją užkalbino kolegijoje dirbusi ir vakarais krepšinio treniruotes vesdavusi poetė Birutė Lengvenienė. Ji papasakojo, kad įkūrė Žemaičių kultūros draugijos Rietavo skyrių.
„Kiek vėliau ateina pas mane Birutė ir atneša savo knygą „Po vienu sparnu“, sako, ten yra žemaitiškų eilėraščių, pasirink ką nori ir išmok mintinai – tavo labai gera žemaitiška tartis yra ir tie anekdotai, kuriuos pasakojai, labai patiko.“
Tuo metu buvo planuojamas Rietavo vidurinės mokyklos renginys ir R. Tolenienės buvo paprašyta šventės metu padeklamuoti eilėraštį. Taip netikėtai, spontaniškai ir užsimezgė šių dviejų talentingų moterų pažintis.
Kitą sykį B. Lengvenienė Reginai atnešė savo humoreskų knygelę ir vėl paprašė išmokti ką nors iš jos. Tik šioji buvo parašyta bendrine lietuvių kalba, tad R. Tolenienei teko paplušėti, kad išsiverstų į žemaičių tarmę. Galbūt tada Birutė ištarė ir savo legendinę frazę „Tik dabar, muotin, muokīkis.“
Taip moterys kartu ėmė dalyvauti įvairiuose renginiuose: knygų pristatymuose, literatų klubo suvažiavimuose, kitose šventėse. R. Tolenienė sako nė nepajutusi, kaip lėkte pralėkė 8 metai su B. Lengveniene ir jos poezija.
Žemaitiški skaitymai
Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešoji biblioteka ir Rietavo savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrius nuo 2013 metų organizuoja ir visus žemaitiškumo puoselėtojus sukviečia į konkursą „Žemaitiški skaitymai“. Renginys jau tapo tradicinis, mat kiekvienais metais susirenka gausus būrys dalyvių: tiek mažųjų skaitovų, tiek ir suaugusių.
R. Tolenienė šiame renginyje ištikimai dalyvauja nuo pat jo pradžios ir visada užima prizines vietas, o kartu gauna kvietimą į regioninį konkursą.
Rietaviškė ir šiemet Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešojoje bibliotekoje vykusiuose skaitymuose su B. Lengvenienės humoreska „Žanīsous“ užėmė 2-ąją vietą.
„Žinote, kaip žemaitiškų eilių skaitytoja aš debiutavau dar studijų laikais Panevėžyje. Vyko „Ekonominių žinių“ konkursas ir viena iš užduočių buvo saviveiklinė. Nė vienas nebuvome pasiruošę, tad man, jaunai studenčiokei, kilo mintis – padeklamuosiu žemaitiškai eilėraštį „Raseinių Magdės skundas“, – juokėsi prisiminusi jaunystės laikų nuotykį.
Po šio jos pasirodymo, R. Tolenienės žodžiais, studijų draugai liko be žado, mat niekada nebuvo girdėję ją taip šnekant, o dėstytoja tik pridūrė, kad nė pusės teksto nesuprato.
Gimtinės istorija
„Aš pati niekada nebuvau nei rašytoja, nei poetė, bet B. Lengvenienės paraginta, nutariau rašyti Alko kaimo prisiminimus, kurie man labai brangūs ir svarbūs. Rinkau ir klijavau visas rastas iškarpas, nusibraižiau net kaimo planą su išlikusiomis sodybomis, jas sunumeravusi ėmiausi darbo“, – dar vieną savo aistrą atskleidė pašnekovė.
Moters nuostabai, jos parengti kaimo sodybų aprašymai nugulė į knygos „Alko akys“ puslapius, šalia B. Lengvenienės kūrybos.
„Dariau tik savo pačios prisiminimui, nes dar iki šiol sklando skaudūs prisiminimai iš vaikystės apie čia žuvusius žmones ir viso kaimelio likimą. Bet kuomet pasiūlė mano surinktą medžiagą sudėti į knygą, taip apsidžiaugiau, kad ne vien aš turėsiu prisiminimą, o ir visi kiti šiame kaime gyvenę žmonės“, – pasakojo R. Tolenienė.
Ir išties šio kaimo apylinkės mena ne vieną skaudų įvykį. Alko pakraštyje, šalia tuometės mokyklos, nuo neatmenamų laikų buvę maro kapai. Juos žymėjo čia stovėję kryžiai, tik vieną dieną jie buvo paimti kareivių ir išvežti nežinoma kryptimi.
„Šio kaimo gyventoja Zuzana Čeledinienė, eilinė moteriškė, slapta nužiūrėjo, kur tuos kryžius išvežė, juos rado suverstus Minijos upėje, jau Stalgėnų seniūnijoje. Kuomet Lietuva šiek tiek atlaisvėjo, Z. Čeledinienė nuėjo pas tuometinę valdžią ir susiorganizavo kryžių pargabenimą“, – pasakojo R. Tolenienė.
1989 metais šitie į markapius grąžinti kryžiai buvo pašventinti kunigo Česlovo Degučio, o vietiniai Alko kaimo gyventojai giedojo giesmes ir sukalbėjo bendrą maldą už mirusius brolius bei seseris.
Nuo tų įvykių prabėgo jau 33 metai, tačiau iki šiol išliko tradicija kiekvieną trečią liepos sekmadienį buvusiems ir esamiems kaimo gyventojams rinktis Alke, prisiminti čia prabėgusias dienas, pasidžiaugti vieni kitų bendryste.
