Naujausios
Žemaitiu kalba
S. Kīmontātė gėmė Juonėškie, bajuora Kīmonta Levuona ė Jarulaitītės Elžbietas šeimuo. 1893 m. mamas bruolis klebuons Jarulaitis Vincėnts parsėkvėitė anuos šeima i Kolius. Suofėjė īr parašiosi: „[...] septynerių metų atsidūriau Kuliuose ir po kelių mėnesių buvau jau perėmusi žemaičių tarmę, ypač žemaičių stilių, lyg ten būčiau gimusi. Matyt, mane mažą sužavėjo žemaitiškas primityvus, status humoras, nors naivi, bet drąsi galvosena ir ypatingas muzikalumo ritmas.“ Gal sakītė – Suofėjė parjiemė ė žemaitiu būda. Vėina karta Rīguos lietoviu gimnazėjės bėndramuokslis prisėpažėna meilie. Suofėjė atsakiosi: „Tai gerai...“. Ėr abodo tīliedomo nuejosio lig pat vartieliu...
1908 m. laikraštie „Viltis“ S. Kīmontātė paskelbė straipsni „Žemaičiai“: „Žemaičių tarme, tikroji gražioji žemaičių tarme, kodėl tavęs šiandien nebesigirdi, kodėl neini užimt priderančios sau vietos raštijoje [...]“. 1913 m. ėšejosės pėrmuosės žemaitėškas S. Kīmontātės-Čiurliuonienės kningelės pratarmie „Pasipasakojimus“ leidžiant...“ skaituom: „Taip man buvo visados graži ir brangi žemaičių tarmė, kad atėjo man į galvą surašyti, ką pati girdėjau ir pastebėjau, tarp žemaičių gyvendama. Žemaičių statumas, būdas trumpai ir griežtai reikšti savo nuomones, tiek yra gražus ir savitas, kad turi būti visiems žinomas.“
Žemaitėškėijē kūrėnē
1913 m. laikraštie „Viltis“ bova ėšspausdintė S. Kīmontātės-Čiurliuonienės žemaitėškėijē „Pasipasakojima: (Kelioni y Šiaulius. Neištižusi Prani. Kaip Pelelis moksla eji... Neiesi-nediktousi)“. Vėlniaus miestė veikosi M. Kuktas spaustovė tus „pasipasakojimus“ ėšlēda atskėruo kningelie.
1915 m. žornals „Vairas“ ėšspausdėna dā vėina žemaitėška „pasipasakojima“ „Kažikas pasigadina“. Tas kūrėnīs paskiaus bova atspausdints žemaitiu rašītuoju antuoluogėjuo „Žemaičiai“ (K.: Sakals, 1938).
1920 m. ėšējė ontruoji S. Kīmontātės-Čiurliuonienės žemaitėška kningelė „Dolpelis ministerijoje tarnauja: monologas ir laiškai“ (Tėlžė: Otto v. Mauderuodės sp., 1920), katruo bova ėšspausdintė „Dolpės Dėdgalvi atsėmėnėma“ ė „Dolpės ėr Dzėduoriaus laiška“.
S. Kīmontātė-Čiurliuonienė vertėna sava žemaitėškus kūrėnius – idiejė „pasipasakojimus“ i septīnėsdešimtmetė pruogā patiuos sotaisīta trėtuomi „Rinktiniai raštai“ (V.: Valstībėnė gruožėnės literatūras leidīkla, 1956).
Leidīkla „Vaga“ 1986 m. pradiejė lēstė rašītuojės „Raštus“ (jau ėšejė 8 tuomā). 1988 m. bova ėšspausdints tretēsis tuoms, vo so anou – ėr 8 „pasipasakojima“, ė 150 sovėrš poslapiu ruomans „Žemaitiška poema“, katron S. Kīmontātė-Čiurliuonienė rašė 1957-1958 metās – lig pat sava smertė. Ataskaitas Rašītuoju sajungā paruoda, kāp tas ruomans bova rašuoms. Autuorė rašė, ka 1958 m. lėipuo ė rogsiejė 1-8 dėinuoms toriejosi kūrībėnė kamandiruotė i Plungės rajuona rinktė medžėguos ė papėldītė sava atsėmėnėmus. Veiksmos ruomanė vīkst konėgākštiu Oginskiu dvarė, anū isteigtuo sėratu prīglauduo. S. Kīmontātė-Čiurliuonienė džiaugies radosi bovosė prīglaudas muokītuojė, dvė gluobuotėnė ė kėtus žmuonis, katrėi soteikėn daug žėniū. Vo Koliūs radosi žmuoniū, katrus diel tarmies grīnoma ėšsauguojėma galiejosi pavadintė „aukso kasykla“.
Je navīkst skaitītė žemaitėška teksta, gal paklausītėis 1980 m. Rīguos pluokštieliu fabrėka „Melodija“ irašītu ruomana „Žemaitiška poema“ gabalū (iskaitė aktuorė Kazragītė Doloresa). Vo jau tumet rasintās sokėls ūps parskaitītė vėina poikiausiu žemaitėškuosės pruozas kūrėniū, katron būtėniausē rēk ėšlēstė atskėruo kninguo!..
Žemaitiu rašība
Pėrmuojie S. Kīmontātės-Čiurliuonienės 1913 m. ėšspausdintuo žemaitėšku „pasipasakojimu“ kningelie autuorė nuruodė, ka „vaizdeliai parašyti yra tąja tarme, kuria kalbama Kuliškiuose ir Plungiškiuose (Telšių apskr.)“. Rašība tvarkītė anā pagelbiejė kalbėninks ė pedaguogs žemaitis Talmonts Jorgis.
„Rinktinius raštus“ sotaisītė S. Kīmontātē-Čiurliuonienē padiejė kalbėninks Aleksandravīčė Jūzaps. Daug straipsniu api sava gimtōjė Kretinguos tarmė parašės žemaitis pagelbiejė sovėinuodindams autuorės rašība. Leidėnė pastabuos kalbėninks paaiškėna, ka žemaitėškėijē „Rinktinių raštų“ kūrėnē „spausdinami pajūrio žemaičių dounininkų tarme“. Če gal pamėnavuotė ė J. Aleksandravīčės (1920-2007) sorinktuos medžėguos pagrindo parėngta „Kretingos tarmės žodyną“, katron 2011-āsēs – jau po kalbėninka smertė – ėšlēda Lietoviu kalbuos institots.
1988 m. bova lēdams tretēsis S. Kīmontātės-Čiurliuonienės „Raštų“ tuoms. Žemaitėškūju kūrėniū rašība sotvarkītė bova paprašīts filuoluogėjės muokslu daktars Gėrdėnis Aleksos. Kalbėninks riemies na i šiaurėniu kretingėškiu patarmė, vo i „Plungės (ir Kulių) apylinkių šnektą“. Ė toriejė daug darba vėinuodindams rašība: „pasitaiko visokiausių svyravimų arba tiesiog klaidingų dalykų“ („žanytis“, „džiaugseis“, „būtiau“, „aplinkui“ ė t. t.).
A. Gėrdėnis „Raštuose“ žemaitėškus ėlgūsius balsius rašė valog latviu kalbuos („ā“, „ē“, „ō“), no dā naatsėvuožėjė pakeistė „y“ rašības. Tiktās paskiaus žemaitiu kalbuos žīnīs nutarė rašītė „ī“. Tēp torietom darītė vėsė žemaitē. Ė vaduovautėis kėtās A. Gėrdenė ėr anuo muokėnė Pabriežas Jūzapa parašītuo kninguo „Žemaičių rašyba“ (Žemaitiu kultūras draugėjė, 1998 m.) pateiktās pamatėnēs teigėnēs.
Žemaitiu ruoda...
S. Kīmontātės-Čiurliuonienės žemaitėškūsiūs kūrėniūs gal rastė daug pasakīmu api žemaitiu kėitoma, stėprībė, ožsėspīrėma ė kėtus savuotėškomus: „vo žemaitis na i ožpakali spėrams tier, ont šakė anon napakratīsi“; „So žėrgo gers žemaitis geriau sosėšnekas kap so kėto žmuogo“; „Jē to toriesi sava žemaitėška dėdystė – tavės nieks i porva nasomins“; „bet kad Vareikienē ožvės geriau tinkon žemaitėškė, par daug nytiu raštās ėšvarstytė“...
S. Kīmontātės-Čiurliuonienės raštūs – daug vaizdingu pasakīmu ė palīgėnėmu: „dom doudont vežėma kruoviau kap žaibs“; „Vuo galvuo cīpėms, ruoduos, kas pelūtiu lėzda traiška isėlėpės“; „privažioutė ar Ringa, ar ėr pati tieva švėntōji“; „jē i ton buokšta isėkartomi, ronkelės tik ėškeltomi ėr pati pondėivali ož kuojeliu sočioptomi...“; „Na ėš vėina pečiaus douna valgiau“; „Prabaštelios doud ronkelė ėš abėjūm posiu pabočioutė“; „i gerklė naveiz: pasėjiedo kuo nuoriedama“; „jog lėižovio truobuos nalaižīso – kas ožkliūn ož šepetė, ton ėššlouno...“; „žmuonis žmuonėškā, vuo puonā kėtuonėškā“; „kluoniuojous ba gala, ba vėina gala, ba kuokė mažiausė galioka...“; „Jē tik aš vėina kuojelė ikelso, nieks monės ėš tėn nabėškrapštīs – ėr gana, ėr amėn.“
Vo dā – ruomana „Žemaitiška poema“ „geografėjė“! Veiksma vėita – Dolē (Kolē, liet. Kuliai), apīlinkės „cėntros“ – Lungė (Plungė!), vo veiksmos vīkst ė Kolnaliūs (natuolėi Koliū – Kalnalē...).
S. Kīmontātės-Čiurliuonienės žemaitėškōjė kūrība maž kas tier skaitės. Rasintās pandemėjė, oždariosi žemaitius joudā, paokatėjė parskaitītė anuos raštus ėr atrastė tuoki kraupi parspiejėma: „Viešpatie, ož kon dabar monėi tuoki karuonė“.
