Naujausios
Sava miegstamiausė rašītuojė Granauskė Romualda kūrība eso parskaitės vėsa, vuo kai korius kūrėnius ėr ne pu vėina karta. Dėdlē vertėno ėr dėdžioujous, ka teka šėik tėik laimės pažintė ėr pabėndrautė so rašītuojo ėr mon. Vuo tas īr nutėkė par mona Didžiuoji muokītuoji kalbininka pruopesuorio Girdėni Aleksa. A. Girdėnis ėr R. Granauskis bova artėmė prietelē, kėlė ėš tuo patėis Mažėikiu krašta ėr daug bėndravė gīvendamė Vėlniou. Tas pėrmāsis mūsa sosėtėkėms ivīka 1975 m. vasara. Aš, Vėlniaus universiteta ontrakursis, ėr mūsa diestītuos A. Girdėnis grīžuom ėš dialektuoluogėnės ekspedicėjės Žagarie ėr trumpam stabteliejuom Mažėikiūs. Ėš tėn mon reikiejė tuoliau keliautė i gimtōji Skouda, vuo Gėrdeniou jau čia pat ronko pasėikamė Daubarē, kor gīvena anuo mama ėr seserėis šeimīna. Jau autuobusu stuotie do žemaitē nuoriejuom atsėsveikintė, bet netikietā ėšvīduom tretīji žemaiti – rašītuoji Granauski Romualda. Tou karšta vasaras dėina ons vėsā basos šmiriniejė pu Mažėikiu autuobusu stuoti ėr, aiško, do prietelē mažeikėškē poulė vėins kėtam i gliebi. Rašītuojou bovau pristatīts ėr aš. Kuo tik šviežē bova išējosi garsiuoiji R. Granauskė kninga „Duonos valgytojai“. R. Granauskis aplė tou so pakėlėmo pranešė, bet tujau pat jau kėik liūdniau paapgailestava, ka nebturis nė vėinuos kningas, katras nuorietom ožrašītė ėr vedoms. Bet Granauskis būtom ne Granauskis, je čia pat nebūtom radės sprėndėma. Staigē mumis nusivedė i Mažėikiu vėišuojė bibliuoteka ėr griežtā palėipė bibliuotekėninkē doutė dvė jau bibliuoitekas soantspaudoutas kningas. Ėr ta septīniuolėktamė poslapie ontspaudouta kninga „Duonos valgytojai“ so rašītuojė īrašo ėr parašo īr mon īpatingā brongi.
Vieliau kelis kartus esav bovė sosėtėkė Vėlniou, Šiauliūs. Bovau vėins ėš tū žemaitiu, katram R. Granauskis, īpatingā paskotėniāsēs sava gīvenėma metās, ne vėina karta skombėna tilipuono ėš sava buta Vėlniou i Šiaulius. Tėi paskombėnėmā liōb būtė dažniausē dėdlē vielīvė, naktėnē ėr, žėnuomā, daugiausē liōbam rokoutėis aplė Žemaitėjė, žemaitiu kalba, žemaitėška rašta. Vuo vėina gėlė naktė vedo abodo tilipuono traukiev Romualda miegstamiausė žemaitėška daina „Ėr paauga žali lėipa“.
Ėr dar vėins mūsa trijū žemaitiu netikiets sosėtėkėms. Atsėsveikėnau so Granauskio Romualdo 2014 m. spalė 30 dėina, ka ons paruošts paskotėnē keliuonē guliejė Vėlniaus universiteta Juonū bažnīčiuo. Līgē tou patė dėina vėsā šalėp, Vėlniaus universiteta filuoluogėjės fakulteta Duonelaitė skaitīkluo, vīka tarptautėnė muokslėnė konferėncėjė R. Granauskė bėndražīgiou Gėrdeniou Aleksou atmintė. Parskaitės pranėšėma, liekiau Pėlėis gatvė gieliū ėr ejau i Juonū bažnīčė atsėsveikintė so rašītuojo. Ėr guliedams grabė Granauskis Romualds mon atruodė kap pats kėitiausis ėr omžėnā nepajodėnams Žemaitėjės kūlis.
Skaitīdams R. Granauskė kūrība daugībė kartru savės klausiau, kor īr ta jiega, ėš katruos tēp rīškē, natūralē ėšplauk tėkruoji, nepakartuojamuoji granauskėškuoji žemaitiu kalbuos dvasė. Ėlga laika nikāp negaliejau soprastė, diel kuo skaitont Granauski ivīkst tuoks stebuklos: kažkāp nejučiuoms pagauni savė, ka pasāmuonie vėsos skaituoms Granauskė teksts tek žemaitiu kalbo. Vuo juk kūrėnē parašītė lietuviu bėndrėnė kalbo. Ėšēn tēp, ka šalėp tuos pavėršėnės bėndrėnės kalbuos fuonetėkas, rašības žīmē gėliau īr ėšreikšta īpatingā gīvībinga žemaitiu kalbuos dvasė. Sava kninguo „Žemaičių kalba ir rašyba“ stėngiaus paruodītė ėr iruodītė, ka pats svarbiausis žemaitėškuosės tapatībės žėnklos īr žemaitiu kalba, katra tor vėsus svarbiausius kėkvėinā kalbā būtėnus gabalus, sodedamuosės dalis: fuonetėka, muorfuoluogėjė, sintaksė ėr leksėka. Pasėruoda, vėsė tėi gabalā rīškē atsėspind A. Granauskė kūrībuo.
1. Fuonetėnės žemaitībės
Ėš pėrma žvilgsnė atruodītom sunkē imanuoms ėr tikietėns dalīks rastė literatūrėniamė tekstė tarmėnē kalbā būdingu fuonetėniu ipatībiu. Juk paprastā vėsė tarmėnē garsā būn transpuonoutė i bėndrėnės kalbuos garsus. Bet ėr čia R. Granauskis sugeb ėšspaustė žemaitėškoma. Dažnā žemaitėškā trumpėnamas galūnės, pvz.: yr, bėr, nėr, pondievs, šūds, gyvs, reik, meluo „meluoja“. Pridedamė ar iteramė priebalsē j, v, n, pvz.: jem „ima“, apsivobuluoja, kninga, piningus, sodnas. Iterpamė balsē i, e, pvz.: lopišy „lopšyje“, palitą „paltą“, literius „litrus“.
Kartās net pakeitamė senėsėms žemaitems svetėmė naujėjē priebalsē f, h, ch, ėr rašuoma: pigūra „figūra“, portigrapuoti „fotografuoti“, bugalteris „buhalteris“, Jogana „Johana“, karakteris „charakteris“, zotetnikas „zootechnikas“, Mikalina „Michalina“. Pasėtaika ėr vėituo afrikatu č, dž žemaitėškā taramė ėr ožrašītė garsā t, d, pvz.: tretysis „trečiasis“, rūgštos „rūgščios“, meldamoji „meldžiamoji“.
Rondam žemaitėškā ožrašītu ne tik atskėrū garsū, bet ėr vėsū fraziu, pvz.: brongiausis brolėli „brangusis broleli“, neožmėršk vuotega „neužmiršk botago“, pėimenys – nomei „piemenys – namo“. Vuo ruomana „Rūkas virš slėnių“ veikies Petruošios vėsa dialuoga ėšriež žemaitėškā: „Vakale mona!...Aš daug metų sunke dėrbau Amerikuo, spaudiau pininga pri pininga, tonke pats griauždams vėn jouda plota...“
2. Muorfuoluogėnės žemaitībės
Žemaitėšku muorfuoluogėniu fuormu rondam beveik kuožnamė R. Granauskė kūrėnie ėr tas īr vėins ėš rīškiausiu žemaitiu kalbuos atspindiejėma žėnklū anuo kūrībuo. Īpatinga savėtoma ėr spalvėngoma soteik žemaitėška dvėskaita. Vėituo īvardiu mudu, mudvi neretā rondam senesnės fuormas vedu, vedvi. Ėšskėrtėnā daug veiksmažuodiu dvėskaitas, pvz.: vedu negaliav, vedvi pasirašėv, abudu žinov, pasimelsiav, išgerkiav, nematėv. Kėik retiau, bet pavartuojama ėr daiktavardiu, būdvardiu, net dalīviu dvėskaita, pvz.: du rubliu, du kepalu, dvi žiemi, du baltu bokštu, jiedu nebuvo išsiskyrusiu.
Dažnas žemaitėškas būtuojė dažnėnė laika fuormas, kumet pri pagalbėnė veksmažuodė liuobėti esamuojė laika īr pridedama bėndratės arba būsėmāsis laiks, pvz.: liuobu pagalvoti „pagalvodavau“, liuobi palikti „palikdavai“, liuob gerti „gerdavo“, liuob parveš „parvešdavo“, liuob laikys „laikydavo“. Miegstamas īr lėipamuosės nuosakas fuormas so žuodelio lai, pvz.: lai jema, lai veža, lai kinko, lai atsigauna, lai būn. Pasėtaika žemaitiu vartuojamu senesniū veiksmažuodė atematėniu fuormu ( miegta „miega“, paliekta „palieka“, pasiliektam „pasiliekam“ ) ivairiū žemaitėška veiksmažuodė bengti „baigti“ fuormu ( bengia, bengsi, pabengsi, pabengsiav ). Dažnas īr ivairės žemaitėškas veiksmažuodiu songroužėnės fuormas: melsties, prašyties, rokuoties „kalbėtis“, parnešusys „parnešusi“, numirsiuos „numirsiu“, nevažiositės „nevažinėsite“.
Vėituo īvardiu jis, ji dėdlē dažnā vartuojamė ans, uns, ana, pvz.: ans, ano, anam, anos, anai, anie,anų, aniems. Ruoduomėjē īvardē tas, ta žemaitiu kalbuo dažnā atlėikt žīmėmuojė artikelė funkcėjės ėr sakėniou soteik savuotėška gīvoma, papėlduomas ekspresėjės, pvz.: Ir tas daržas, ir tos bulvės turėjo mus visus tris išlaikyti gyvus ateinančią žiemą; Daugybę kartų esu tave sapnavusi tame Sibire; Ar tu ravėsi tas bulves, ar įsisprendusi stovėsi lig pat vakaro? Vėituo īvardė kur, dažniausē klausiamūsiūs sakėniūs, rondams īvardis kame,pvz.: Kame brolis yr?; O kame dabar tas anos vaikas?; Tai kame taip ilgai buvai?;Štai kame tu betupįs.
Būdvardiu II – uosės linksniuotės parejėma I – ōjė ruoda tuokėi R. Granauskė pavīzdē: smulki debesys „smulkūs debesys“; ar dideliai saldi yr? „ar labai saldūs yra?“; nu baisio persigėrimo „nuo baisaus persigėrimo“; švario vandenio „švaraus vandens“. Būdvardiu bavardė gėmėnie kartās pakeitama prieveiksmēs, pvz.: Ar sunkiai yr mirti? „Ar sunku mirti“?; Lai vels atima, kaip yr bjauriai „Tegul velnias atima, kaip yra bjauru“; Ar labai baisiai buvo? „Ar labai baisu buvo?“.
Ėš žuodiu darības rēktom pamėnavuotė žemaitems būdinga ėr R. Granauskė kūrībuo sotinkama priesaga –alis, -alė, pvz.: krėslalis, mamalė, būdalė. So tou priesaga rondam tuokius vėitu vardus: Montekalės apluoka, Dvaralis ( kaimas ), Upalis ( upė ). Priesaga –alė īr būdinga žemaitiu mergautėniems pavardiems: Šopalė „Šopaitė“, Bertašalė „Bertašiūtė“.
3. Sintaksėnės žemaitībės
Ne vėins īr pastebiejės, ka R. Granauskė sakinīs īr kažkuoks kėtuoks, kažkou ėšsėskėrous ėr īpatings, tuoks kāp ikėrsts, so savuotėško žemaitėško jiego ėr nepajodėnams kāp žemaitėšks kūlis. Pats Granauskis tēp īr pasakės: „Ne žuodis atēn, sakėnē, pastraipas...Nespiejo užrašinietė. Dā pėrms sakinīs neparašīts, vuo ėš pėnkta sakėnė kažkas šmiekštelie“. Granauskė sakinie gīvā vartuojams tarpėnis veiksmažuodė veikslos, katros sudaruoms dažniausē pri veiksmažuodė pridedont nublokosės reikšmies prieveiksmius , pastėprėnamūsius žuodelius žemėn, šalin, lauk, pvz.: Nukrisi žemėn kaip krupis, paskui atsakyk už tave; Sena besu, serganti, eina nuo manęs šalin ir mano gyvenimas, ir mano sveikata; Buvau jau betraukiąs lauk iš kišenės.
Skėras nu bėndrėnės kalbuos ėr kai koriū prielinksniu vartuojėms. Prielinksnē už, lig pavartuotė so naudininko ( už upei, lig pusei ), prielinksnis ant – so īnagėninko ( ant grindimis ), prielinksnis pas – neiprastā so galininko ( pas šulinį, pas vartus ).
Karakterings R. Granauskė tekstūs īr pavardies ėšrīškėnėms. Žemaitėjuo dėdlē dažnā net artėmiausė žmuonis i vėins kėta kreipas pavardiems: Atkočiūnai, Gadeiki, Derkinti, Kontrimienėle, Kairienėle. Rašītuos sava kūrėniūs pats līg ėr paaiškėn tuoki pavardies ėšskėrtėnoma. Ruomanė „Rūkas virš slėnių“ īr rašuoma tēp: „Vadinsiu tave savo Vyniautu!.Jis buvo girdėjęs, kaip kaimo moterys, ko nors atėjusios pas motiną, sako apie savo vyrus: Mano Rimkus vakar vėl parėjo nosarais; Mano Zabitis išvažiavo į Klaipėdą elektrai lempelių pirkti“. Tuoki pavardies ėšrīškėnėma, ėšskīrėma ruoda ėr tuoks dalīks, ka beveik vėsor sakėniūs pu pėrmo ēn pavardie ėr tik pu anuos – vards, pvz.: Beniušis Kazimieras, Valužis Untons, Eidiejaus Petris, Arlauskio Kazė, Bertašalė Nastė, Šopalė Anicė. Pažīmietėnas ėr žemaitėškas pavardės so galūnė –is ( ne so –as kāp īr bėndrėnie kalbuo ), pvz.: Granauskis, Arlauskis, Beržinskis, Pargaliauskis, Lekerauskis, Rušinskis.
Žemaitėškas ėr kai koriū vardū fuormas, pvz.: Kazė „Kazimieras“, Stapė „Steponas“, Jozė, Juzis, Jūzups „Juozas, Juozapas“, Palis „Apolinaras“, Antosė „Antanina“, Jenė „Janina“, Jedzė „Jadvyga“, Verė „Veronika“, Eldionė „Aldona“, Stapūnė „Stefanija“.
R. Granauskė sakini īpatingā pagīvėn, pastėprėn gausē vartuojamas atlėktėniu laikū dalīvėnės fuormas, pvz.: Šimkus besąs užmigęs; Ten ji jau seniai būtų besanti numirusi; Neparsivedė kitos, nors ne viena dar būtų leidusis parvedama; No, Kale Ole, a da nenusprogusi tebesanti.
4. Leksėnės žemaitībės
R. Granauskė kūrībuo īr daugībė tik žemaitems būdingu žuodiu. Kelės temėnės gropės tuokiū žuodiu: 1) žmuogos, žmuogaus kūna dalis: kramė „galva“, šakumas „tarpkojis“, uostai „ūsai“; vedės šeimuos vīrs Žemaitėjuo neretā pavadėnams žuodio žmogus: Mano žmogus niekuomet taip nepadarys; Tą rudenį jos žmogus pradėjo smarkiai gerti; Ėštekiejosi šeimuos muotrėška pavadėnama žuodēs pati, buoba: Prakeps pati kokios kiaušynės; Man paskui boba kiaušius nuraus; 2) maists, valgē: košena „šaltiena“, putra „sriuba“, kankolienė „pieniška sriuba su kukuliukais“, cibulynė „skystas valgis iš paskrudintų silkių galvų ir svogūnų“, makalas „padažas“, papentis „duonos kepalo galiukas, kriaukšlys“; 3) dāktā, aplinka: tekinis „ratas“, atvarslai „vadžios“, brizgilas „apynasris“, krežis „krepšys“, nertinis „megztinis“, kritė „kelnių sėdimoji dalis“, alkelius „kambarys paprastai skirtas svečiams“, užduralis „kiemas prastoje namo pusėje“, spagas „lašas“; 4) žuodē ivairiuoms veiksma sāvuokuoms, īpatībiems reikštė: kriušti „grūsti“, kušinti „liesti, judinti“, lygmalas „pilnas“, slinkas „tingus“, apent „vėl“, musintais „turbūt“.
Žemaitėškė pasakīmā išgersim po burną, išmesim po burnelę reišk išgersim po taurelę, stikliuką. R. Granauskė pavīzdē: Gal susimylės kas burnelę, gal kaip kokį nevėkšlą pavarys; Burną geriant, kažkas papasakojo, kad vienam irgi taip buvo; Šiemet jau ir tu galėsi burnelę išmesti.
Vėituo išvadu
Patē pabaigā geriausē tink patėis R. Granauskė žemaitėškā pasakītė žuodē vėinamė puokalbie: „Žemaitėška pasauliejauta, pasaulievaizda, tava kalba, tava žemaitėška tarmie esi to pats. Vėsa tarmie susigniauž i tavi, i to paskou rašīdams anou pleti“. Vuo i klausėma – Ar tarmie, ar bėndrėnė kalba žmuogou īr svarbesnė – R. Granauskis atsaka: „Tarmie, diel tuo, ka tarmie žmuogos gimst, tarmėškā uns muokuos reikštė mintis, tarmėškā vīstuos anuo pruots. Tarmie īr kalbuos pagrindu pagrinds. Gebiejėms žuodēs reikštė pasauli atein iš tarmies. Tarmie iein i pasāmuonė, i krauji. Be tarmies nier kalbuos“.
Būtėnt ta īpatingā stėpri gimtuosės kalbuos pajauta, neabejuotėnā ėr ėšskėrtėnis rašītuojė talėnts, absuolioti mozėkėnė klausa leid Granauskiou Romualdou i sava kūrība ilėitė tėik žemaitėškoma, ka nejočiuoms skaitīdams pats ligo eini, plauki, skrėndi par Žemaitėjė ėr pasāmuonie skomb gīviausi žemaitiu kalba.
