Parke siaučia moterys

Prezidentui paskelbus apie judumo savaitę ir pačiam į darbą ėjus pėsčiomis, nutariau ir aš pajudėti. Nusipirkau sportinį kostiumą su juostelėmis, kurios lyg prailgino mano gražias, bet trumpas kojas. Plungės parke galima ne tik pasivaikščioti, bet ir kitus pamatyti bei pačiam pasirodyti, kad ir toliau stiprėtų neblėstantis begalinis populiarumas.

Ir ką jūs manote? Parke siaučia moterys. Po vieną ir būriais. Sutikau net keturių nenuilstančių sesučių būrį, kurios patruliavo pasidalijusios po dvi, sukeldamos nuostabą, pavydą ir baimę atsitiktinai čia pasirodantiems vyrams bei atvykėliams.

Moterys dažnai apsiginklavusios: vienos nešasi lazdas, kitos – be jų, bet pasiraitojusios rankoves ir prasisegusios palaidines. Vien nuo žvilgsnio į tai pasidaro silpna. Dauguma jų vilki pilką maskuojančią uniformą. Kita dalis moterų pasitelkia pagalbines priemones – vedžiojasi visur šniukštinėjančius šunėkus, kurie nuolat atžymi kovinio maršruto ribas, o retkarčiais net „užminuoja“. Apie tai nenorėčiau plėstis.

Šiaip taip praėjęs pavojingą kasdienių kovų zoną ir mėgindamas atsipūsti nuo užplūdusių emocijų, pamačiau sutūpusių moterų grupę. Šios įnirtingai nepakeldamos galvų ravėjo parko gėlynus, kad iš šono visi matytų tik grožį ir nė neįtartų, kokie pavojai gali laukti atvykstančiųjų. Tai maskuojanti grupė. Puikiai dirba šios moterys, todėl taip drąsiai jaučiasi ir pagrindiniai koviniai būriai, o parko lankytojai svaiginami cheminiu ginklu – įvairiausiais gėlių aromatais.

Pavienės moteriškės į celofaninius maišelius po 0,01 eurą rinko šliužus, kuriuos, tikėtina, prieš tai buvo išbarsčiusios kaip biologinį ginklą, bet šis savo misiją jau atliko ir dabar gali kelti pavojų pačioms kovotojoms.

Pasitraukęs iš „karo“ zonos, nuėjau prie Babrungo pakrantės, kur sparčiai vyksta aikštelės didžiavyrio Bronislovo Lubio paminklui įrengimo darbai. Pamatęs vieną darbininką, besiklausantį viršininko nurodymų, paklausiau, ar galėčiau tikėtis, kad kitoje upės pusėje ateity iškiltų paminklas ir man? Bet išgirdau atsakymą, kad man paminklas jau stovi – anava tas žalias namelis su užrašu WC.

Seniai taip nesijuokiau...