40-ies paukščių diena

Asociatyvi nuotrauka
40-ies paukščių diena nuo seno minima su žaidimais, dainomis ir gardžiausiais kepiniais
Mūsų senoliai tikėjo, kad apytikriai keturiasdešimt rūšių sparnuočių kasmet išskrenda iš Lietuvos žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį vėl sugrįžta atgalios, tad kovo 10-ąją minima 40-ies paukščių diena. Tiesa, mingruojančių paukščių rūšių skaičius keičiasi, dėl klimato kaitos ir švelnėjančių žiemų Lietuvoje pasilieka žiemoti vis daugiau sparnuočių, tačiau juos palaipsniui keičia kiti. Todėl manoma, kad senovės lietuvių suskaičiuotų migruojančių rūšių skaičius iki šių dienų išlieka panašus.

Puoselėjamos senosios tradicijos

Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei, 40-ies paukščių diena imta vadinti ir 40-ies kankinių, kurie IV amžiuje atidavė savo gyvybes už krikščionybės išpažinimą, diena. Kartu sudėjus dvi šventes buvo sakoma, kad keturiasdešimt paukščių parskrenda būtent kankinių garbei.

Senolių sukaupta patirtis skelbė, kad jei tą naktį pašąla, tai dar šals net 40 naktų. Buvo tikima ir tuo, kad kovo 10-ąją negalima toli išvažiuoti, nes susipyksi ne tik su kaimynais, bet ir su saviškiais.

Žmonės itin džiaugdavosi pirmaisiais atgyjančios gamtos reiškiniais. Šeimininkės tą dieną kepdavo 40 bandelių, įdarytų kiaušinių įdaru, kad vasarą javai gerai derėtų.

Žemaičiai krosnyse kepdavo tai dienai skirtą paplotį, bet kiek kitokį: iš ruginės duonos tešlos ant ližės suformuodavo ližės formos 1,5–2 cm storio paplotėlį. Jį sočiai apdėliodavo svogūnų griežinėliais, kietai virto kiaušinio ripkomis, pagardindavo druska, trintais juodaisiais pipirais ir šaudavo paplotį į karštą krosnį.

O kol kepiniai kepdavo, ant pusryčių stalo šeimynai būdavo patiekta plaktienė – kiaušiniai, kurių baltymas paplakamas su tryniais. Bet nemaišykite – tai ne mums įprastas omletas. Plaktienę gardindavo medumi, o dažnu atveju ir riešutais.

Kitose Lietuvos vietose taip pat kepdavo kiaušinienę, kuomet kiaušiniai būdavo paleidžiami į keptuvę ant įkaitintų riebalų su sveiku tryniu. Šį patiekalą gamindavo vis kitokį, vis savaip – dažna šeimininkė ta proga vis ką nors įdomesnio sugalvodavo.

Nacionalinė inkilų diena

Jaunimas ir vaikai 40-ies paukščių dieną, jei tik oras būdavo palankus, būtinai eidavo kiaušiniauti – ieškodavo įvairių paukščių kiaušinių. O jei kuriam nusišypsodavo laimė rasti lizdą su kiaušiniais, tai paimti galėdavo tik vieną.

Retas paukštis tuo metu lizdus būna jau susukęs, o dar retesnis kiaušinius padėjęs, tad radusiam šis kiaušinis visus metus laimę nešiąs, tik jį reikia visiems parodyti, o po to saugiai ir gerai paslėpti.

Kol šeimininkės būdavo užsiėmusios kepinių gamyba namuose, vyrai tuo metu kieme tvarkydavosi. Būtinai apžiūrėdavo gandralizdį, jeigu tik prireikdavo – ir paremontuodavo. Vėlesniais laikais gamindavo ir į medžių viršūnes kabindavo inkilus, todėl mūsų laikais gerai būtų šią dieną paskelbti nacionaline inkilų kabinimo švente.

Geriau nekelti kojų iš namų

Daugumoje Lietuvos regionų, o ypač Žemaitijoje, buvo manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“ su savo šeima ir pačiais artimiausiais žmonėmis.

Išsamiau panagrinėjus senovės lietuvių gamtos šventes, galime pastebėti, kad nė viena pasaulio tauta neturi tiek daug gražių ir skirtingų švenčių, kurios būtų skirtos šeimai, giminės susiėjimams, pabuvimams, gražiam bendravimui, dainavimui, pasakojimams ir žaidimams.

Tikėta, kad kovo 10-ąją kur nors toliau iš namų išėjus ar išvažiavus, galima užsitraukti nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais. Šiai dienai ir šiai progai nuo seniausių laikų lietuvių tauta yra sukūrusi įvairiausių dainų ir žaidimų, kad 40-ies paukščių diena būtų išskirtinai paminėta, pagarbinti parskridę paukščiai, kad žmonės, ir ypač vaikai, gerbtų, pažintų ir neskriaustų sparnuočių.

Žaidimai ir dainos

40-ies paukščių dieną būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai ir dainuojamos dainos, kurios išliko iki mūsų dienų.

Antai žaidimas „Gaidžių peštynės“. Viduryje nubrėžiamas ratas. Į jį atsistoja du žaidėjai. Kiekvienas turi stovėti ant vienos kojos, o kitą sulenkęs, kaip gaidelis. Stovėdami tokia poza turi išstumti vienas kitą iš už rato ribų.

Arba žaidimas pavadinimu „Skrido žvirblis“ – jo metu žaidėjai eina ratu, o žaidimo vedėjas rato viduryje plasnoja rankomis ir dainuoja:

„Skrido žvirblis per ūlyčią, per ūlyčią, per ūlyčią,

Ir pamatė kanapyčią, kanapyčią, kanapyčią.

Kanapyčią lesa lesa, savo vaikams neša neša (per šias eilutės visi bėga ratu)

Kanapyčią lesa lesa, savo vaikams neša neša.

Čirrrrr“.

Tuo metu vedėjas griebia vieną iš ratu bėgančių žaidėjų. Ir jis tampa vedėju, o vedėjas lieka rate. Žaidimas tęsiamas toliau.