Ar gelbėti iš lizdo iškritusį gandriuką?

„Ši­tokį paukštį pa­lik­ti li­ki­mo va­liai – ne­do­va­no­ti­na“

Mums ap­si­lan­kius Lio­liuo­se Bar­bo­ra papa­sa­ko­jo išė­ju­si ry­te į kiemą įkvėpti gry­no oro, ne­to­li esan­čio dar­žo ga­le iš­vy­do su­si­gūžusį gandrų jau­niklį. Ka­dan­gi ne­laimė­lis tupė­jo tie­siai po gand­ra­lizd­žiu, mo­te­ris iš­kart su­pra­to, kad jis – išk­ri­to.

„Pa­gai­lo man to na­ba­go. Nie­ko ne­lau­ku­si nu­ta­riau ieš­ko­ti jam pa­gal­bos. Pas­kam­bi­nau te­le­fo­nu 112, bet ki­ta­me ra­ge­lio ga­le iš­gir­dau, kad ug­nia­ge­siai į to­kius išk­vie­ti­mus ne­vyks­ta ir gandrų į liz­dus ne­ke­lia. Ki­ta min­tis bu­vo kreip­tis į se­niūną, gal jis ži­nos, ką da­ry­ti to­kioj si­tua­ci­joj. Pas­kam­bi­nau jam, bet ir vėl – jo­kios pa­gal­bos. Žadė­jo kažką pa­ban­dy­ti, bet taip nie­kas ir neatvyko”, – at­vi­ra­vo su­si­jau­di­nu­si Bar­bo­ra.

Ga­liau­siai mo­te­ris kreipė­si į „Že­mai­čio“ re­dak­ciją su pra­šy­mu pa­gelbė­ti.

„Būčiau svei­kesnė ir turė­čiau dau­giau jėgų – tik­rai pa­siim­čiau pa­ti au­gin­ti tą gand­relį. Ši­tokį paukštį pa­lik­ti li­ki­mo va­liai yra ne­do­va­no­ti­na. Bet pa­ti vargs­tu – esu tik po ope­ra­ci­jos, sun­kiai vaikš­tau, gy­ve­nu vie­na“, – liūd­nai dėstė lio­liškė.


Natū­ra­li at­ran­ka

Į Lie­tuvą po žie­mos grįžę gand­rai ba­land­žio pa­bai­go­je ar ge­gužės mėnesį gand­ra­liz­dy­je pa­pras­tai pa­de­da nuo vie­no iki 4-ių kiau­ši­nių. Pa­kai­to­mis 31–34 die­nas pe­ri tiek pa­telė, tiek pa­ti­nas. Ir iš­si­ritę gand­riu­kai mai­ti­na­mi abiejų tėvų. Lizdą pa­lie­ka po 58–64 dienų, bet dar apie dvi sa­vai­tes skrai­do kar­tu su tėvais. Šie paukščiai per me­tus iš­ve­da vieną gand­riukų vadą. Tik, de­ja, ne vi­siems gand­riu­kams pa­vyks­ta sėkmin­gai užaug­ti.

„Že­mai­čio“ ta te­ma kal­bin­ta Klaipė­dos re­gio­no gyvūnų glo­bos namų „Nua­ras“ ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja Jur­gi­ta Gus­tai­tienė at­kreipė dėmesį į tai, kad pa­pras­tai gandrų jau­nik­liai iš liz­do neišk­ren­ta. Ži­no­ma, to­kių at­vejų ga­li pa­si­tai­ky­ti pa­pūtus stip­res­niam vėjui, bet yra ir ki­ta prie­žas­tis, kodėl kai ku­rie skrai­dy­ti dar ne­mo­kan­tys gand­riu­kai at­si­du­ria ant žemės. Įtar­da­mi, kad  dėl mais­to sty­giaus ne­su­gebės išau­gin­ti stip­riųjų sa­vo pa­li­kuo­nių, kar­tais gand­rai pa­tys iš­me­ta iš liz­do sa­vo silp­niau­sius vai­kus.

„Toks yra gandrų gy­ve­ni­mo būdas – natū­ra­li at­ran­ka. Jei­gu tėvai būtų pa­jėgūs, ta­da iš liz­do išk­ri­tusį sa­vo gand­riuką jie iš­mai­tin­ti galėtų ir ant žemės. Bet gam­to­je ga­lio­ja ki­to­kios tai­syklės – tai nuo­la­tinė ko­va už būvį. Tai­gi net jei­gu jūs įkel­si­te į lizdą gand­riuką at­gal, jis grei­čiau­siai vėl bus iš­mes­tas“, – teigė J. Gus­tai­tienė.


Prie­žas­čių ga­li būti ir kitų

Dar vie­na prie­žas­tis, kodėl tėvai gand­rai neau­gi­na kai ku­rių sa­vo jau­nik­lių, yra li­gos. Vos su­pra­tus, kad vie­nas iš paukš­čiukų ser­ga, jis pa­pras­tai būna „lik­vi­duo­ja­mas“, no­rint ap­sau­go­ti li­ku­sius jau­nik­lius.

Ar paukš­te­lis pa­ts išk­ri­to iš liz­do, ar bu­vo iš­mes­tas tėvų, la­bai su­dėtin­ga su­pras­ti.

„Visų pir­ma, reikėtų de­ra­mai įver­tin­ti si­tua­ciją. Ap­žiūrė­ti spar­nus ir ko­jas, ar nėra lūžių ar kitų su­žei­dimų. Jei­gu vis­gi aki­vaizd­žiai ma­to­te, kad paukš­tis yra su­žeis­tas, ge­riau­sia būtų jį pa­lik­ti ten, kur ra­do­te, ar­ba nu­neš­ti į pa­miškę. Lapė, lūšis ar­ba ki­tas plėšrus žvėris, radęs tokį ne­laimėlį, tik­rai ap­si­džiaugs ir turės kuo pa­mai­tin­ti sa­vo jau­nik­lius. To­kia yra gam­ta“, – pa­sa­ko­jo J. Gus­tai­tienė.

Jei­gu paukš­tis iš pa­žiū­ros yra svei­kas, ge­riau­sia jį pa­lik­ti ten, kur ra­do­te, ša­lia sa­vo­jo liz­do – ne­skubė­ti glo­bo­ti, mai­tin­ti ar ne­štis na­mo. Ga­li būti, kad juo to­liau rūpin­sis pa­tys tėvai. Jei­gu tik yra ga­li­my­bių, idea­lu būtų su­meist­rau­ti dirb­tinę liz­do imi­ta­ciją, pa­kel­ti paukš­telį kiek aukš­čiau nuo žemės (žmo­gaus ūgio aukš­ty­je), kad jo ne­galėtų pa­siek­ti šu­nys ar ki­ti plėšrūs gyvū­nai.


Lem­tin­gos žmo­nių klai­dos

Vis tik jei­gu nu­spręsit par­si­neš­ti ša­lia liz­do rastą gand­riuką na­mo, tu­ri­te ži­no­ti, kad au­gin­ti jį bus su­dėtin­ga. Gand­rai yra la­bai rajūs ir grei­tai pri­pran­ta prie žmo­nių, o vėliau pra­ktiš­kai ne­be­ga­li grįžti į gamtą. No­rint at­jun­ky­ti tokį au­gin­tinį, rei­kia pa­laips­niui ma­žin­ti jam duo­da­mo mais­to kiekį. Taip pa­ska­tin­si­te paukštį sa­va­ran­kiš­kai ieš­ko­ti mais­to ir pri­si­min­ti sa­vo ins­tink­tus.

Gand­ras yra mėsėdis paukš­tis. Be­sip­lunks­nuo­jan­tys, be­si­mo­kan­tys skrai­dy­ti jo jau­nik­liai per par­ą su­le­sa apie 500 gramų mėsos. Suau­gu­siems gand­rams rei­kia jau apie ki­log­ra­mo ėde­sio. Šiems paukš­čiams kuo pui­kiau­siai tiks viš­tie­nos skran­de­liai, šir­delės, filė, ka­čių ar šunų kon­ser­vai, ku­riuo­se gau­su įvai­rių mais­tingųjų med­žiagų. La­bai tin­ka ir na­minė švie­žia varškė.

Ge­riau­sia tokį maistą pa­da­lin­ti da­li­mis, su­ber­ti į du­benėlį ir už­pil­ti šla­ke­liu van­dens, kad les­da­mas tuo pa­čiu ir at­si­gertų. Tik jo­kiu būdu ne­pil­ki­te van­dens jam tie­siai į snapą – tai be­ne leng­viau­sias būdas pra­žu­dy­ti paukštį. Sie­kiant su­da­ry­ti kuo natū­ra­les­nes sąly­gas pa­ta­ria­ma ret­kar­čiais pa­da­ry­ti per­trauką, dieną ar dvi iš­vis ne­duo­ti jo­kio mais­to  nes ir natū­ra­lio­je ap­lin­ko­je būna dienų, ka­da gand­riu­kai lie­ka al­ka­ni.

Kiek paau­gu­siam ir su­stiprė­ju­siam paukš­čiui maistą ge­riau­sia yra išmė­ty­ti po jo te­ri­to­riją. Tin­ka vis­kas, kas ju­da gam­to­je: varlės, pelės, slie­kai, kirmėlės ir pa­na­šiai. Ši­taip il­gas­na­pis bus ska­ti­na­mas sa­va­ran­kiš­kai ieš­ko­ti mais­to.