Naujausios
Vijosi net kunigaikščio karietą
Minėtų kelių sankirta nuo seno vadinta Vilkų sankryža. Ar žinote, iš kur kilo toks pavadinimas?
Čionykštėmis vietovėmis, kurias supa gūdūs miškai, keliauti būdavo itin nesaugu, nes vežimaičiais dardančius keliauninkus kadaise puldinėdavo vilkai. Iki mūsų laikų išlikusi legenda, kad išbadėję aštriadančiai vijosi net kunigaikščių Oginskių karietą.
Dabar netoli šios sankryžos, Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Vilkų kaime, yra lankytina vieta – Vilkų alkakalnis. Jis yra pripažintas valstybės saugomu mitologinio ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdžio kultūros paveldo objektu.
Bet grįžkime prie tikrais faktais paremto atsitikimo, įvykusio prieš daugiau nei šimtą metų, kai Plungėje tebegyveno kunigaikštis Mykolas Oginskis. Geležinkelis pro Plungę buvo nutiestas tik 1932 metais, o iki to laiko šio krašto gyventojai, panorę pasivėžinti traukiniu, visų pirma turėdavo pasiekti Mažeikius, kur buvo artimiausia geležinkelio stotis.
Važiuodami Mažeikių kryptimi, Plungėje gyvenantys kunigaikščiai Oginskiai net dviejose vietose turėdavo pakeisti savo juodbėrius arklius: Žemaičių Kalvarijoje ir Sedoje. Jų karietą traukdavo net keturi ilgakarčiai, o vienai kelionei jiems prireikdavo nei daug, nei mažai – dvylikos arklių.
Narsusis žirgas
Vienos tokios kelionės metu miške ties Alkų kaimu keturiais žirgais kinkytą karietą iš visų pusių staiga ėmė pulti vilkų gauja. Kunigaikštis M. Oginskis bemat griebė į rankas šautuvą, tačiau išbadėjusi vilkų banda šūvių neišsigando.
Likus vos vienai kulkai, kunigaikštis tuoj pat įsakė iškinkyti kraštinį žirgą. Iškinkė jauną, protingą, žvilgančiais karčiais bėrį ir paleido jį tiesiai vilkams į nasrus. Su likusiais trimis žirgais kunigaikščiai vargais negalais, bet gyvi ir sveiki pasiekė Plungę.
Dvaro žmonės labai gailėjo šauniojo bėrio, kuris atiteko plėšriesiems miško karaliams – vilkams. Bet po kurio laiko lauke pasigirdo skambus žirgo žvengimas. Visų didžiai nuostabai, tai buvo vilkams atiduotas ilgakartis. Gyvas, tik šlapias nuo prakaito ir kruvinas nuo žaizdų. Nieko nelaukę, tuoj pat visi šoko vargšeliu pasirūpinti: šluostė, šukavo, malšino troškulį ir žaizdas plovė.
Kitą dieną pats kunigaikštis pasiuntė savo žmones pasmalsauti, kaip atrodo toji grumtynių su vilkais vieta. Šie atvykę net aiktelėjo iš nuostabos, mat ant kelio gulėjo net keturi nugaišę vilkai. Dar du pasliki gulėjo vos įžengus į mišką, o kiti iš skausmo raičiojosi ant žemės. Niekas nežino, kiek dar jų paspruko.
Legendą įamžino sankryžoje
Bėris netrukus atsigavo ir pasveiko, o kalbos apie jo didžias kautynes su vilkais netilo dar ilgai. Netruko išgarsėti ir pati įvykio vieta, sulaukusi itin didelio aplinkinių susidomėjimo. Ją vietiniai ėmė vadinti tiesiog Vilkais.
Įvairius pasakojimus ir legendas apie šią istoriją surinko ir užrašė šviesaus atminimo mokytoja ir kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė, kad išsaugotų ateities kartoms.
O jau minėtus medinius vilkus į žiedinės sankryžos vidurį 2016 metų pavasarį sutupdė įmonė „Telšių regiono keliai“, kuri, valydama pakeles, nutarė tikslingai panaudoti medieną.
Pačius vilkus ir vežimą su rąstais, sumeistravo netoliese, Alsėdžių seniūnijoje, Skripsčių kaime, gyvenantis menininkas Rimantas Laima. Tik jo vilkai taip gerai įmitę ir vešliais gaurais apaugę, kad nė iš tolo nepanašūs į perkliokusius iš bado. Galite būti ramūs, jūsų tikrai nepuls.