Galvosūkis Zobielų kaime – pieno duoti ėmė... ožys

Ki­tas toks at­ve­jis – In­di­jo­je

A. Ston­kus juo­kia­si, jog kai tik ko­kiam pa­žįsta­mui pa­sa­ko, kad jo ožys ėmęs pieną duo­ti, pa­ma­to tik prie smil­ki­nio su­kio­jamą pirštą. Net klau­si­mo, ar nėra ko­kių vel­nio lašų išgėręs, jog to­kius nie­kus tauš­kia, su­laukęs.
Iš kitų lūpų iš­girdęs šį pa­sa­ko­jimą turbūt ne­tikėtų ir pa­ts. Ta­čiau kai to­kie da­ly­kai de­da­si su jo pa­ties pri­žiū­ri­mu gy­vu­liu, ne­tikė­ti ne­ga­li. Juo la­biau kad tai, jog šį ožį būtų ga­li­ma ir ož­ka va­din­ti, pa­stebė­jo kar­tu su sa­vo sūnu­mi, ve­te­ri­na­ri­jos mokslų ma­gist­ru Jo­nu Ston­ku­mi. Jis jau­nas, bet jau pa­tyręs spe­cia­lis­tas, ir to­kių da­lykų ne­girdė­jo nei stu­di­juo­da­mas Lie­tu­vos svei­ka­tos mokslų uni­ver­si­te­to Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je, nei vėliau, ją baigęs.
Pro­fe­si­nio smal­su­mo ve­da­mas J. Ston­kus ėmė domė­tis, kas su gy­vu­liu galėję at­si­tik­ti, ta­čiau radęs tik vie­nin­telį ap­ra­šytą at­vejį apie vie­na­me In­di­jos vie­nuo­ly­ne lai­komą pie­no duo­dantį ožį. Kaip rašė tos ša­lies dien­raš­tis, ve­te­ri­na­rai nu­statė, jog toks gy­vu­lio virs­mas įvy­ko dėl hor­monų ba­lan­so po­ky­čių.
No­rint pa­melž­ti Zo­bie­luo­se lai­komą ožį, rei­kia pa­gal­bi­ninkų. Gal ne ke­tu­rių vyrų, kaip ap­ra­šy­ta In­di­jo­je, bet dvie­se jau būtų sun­ku. Mat ožiai – ne ož­kos, ir prie to­kių ne­įprastų pro­cedūrų ne­pratę. Todėl Ston­kams ten­ka pa­si­kvies­ti į pa­galbą kai­mo gy­ven­tojų, ku­rie, lai­ky­da­mi ožį ir sa­vo aki­mis ma­ty­da­mi bėgantį pieną, tik tars­te­lėjo: „Vi­so­kių tų pro­blemų būna...“
Pats A. Ston­kus pri­melž­to pie­no ne­ra­ga­vo. Ne­si­ry­žo gurkš­telė­ti ir jo sūnus. Ta­čiau bu­vo ir ne­pa­bi­jo­ju­siųjų.
„Sa­ko, pie­nas kaip pie­nas“, – ti­ki­na A. Ston­kus.
Prieš dau­giau nei sa­vaitę pra­dėtas melž­ti ožys pie­no duo­da stik­linę ar pu­sant­ros. Tuo tar­pu iš ož­kos ga­li­ma pri­melž­ti litrą ir dau­giau. Bet ož­ka pie­no pra­de­da duo­ti po to, kai su­kerg­ta at­si­ve­da jau­nik­lių. Kaip paaiš­kin­ti at­vejį su ožiu?


El­gia­si kaip pa­ti­nas

Daug klau­simų šian­dien ke­lian­tis ožys į Zo­bielų kai­mo ūkį pa­te­ko at­si­tik­ti­nai – gal prie­š pu­santrų metų kaž­kas pa­skam­bi­no ir pa­si­ūlė pri­glaus­ti ne­rei­ka­lingą ke­lių mėne­sių oželį. Ūkio šeimininkai turė­jo ožką, tad pa­si­ėmė ir ožiuką. Pa­manė, šiam paau­gus, su­kergs su ož­ka, ši bus pie­nin­gesnė. Da­bar sun­ku at­sek­ti, ko­kia ož­ka jį at­si­vedė, gal tarp jos jau­nik­lių bu­vo ir dau­giau to­kių ne­įprastų ožiukų.
O ožys el­gia­si taip, kaip ir pri­de­ra vy­riš­kai gi­mi­nei. Ožiai šla­pi­na­si ant savęs, todėl pa­skui ir dvo­kia. Ir šis barz­do­ta­sis el­gia­si būtent taip, o ož­kos gam­ti­nius rei­ka­lus at­lie­ka pri­tūpu­sios.
Dėl ožio smarvės, ku­ri, kaip girdėjęs, ga­li at­bai­dy­ti vil­kus,  A. Ston­kus jį lai­ko kar­tu su di­de­liu pul­ku – šim­tu – avių. Vy­ras „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­ja ir tuoj pat per petį nu­si­spjau­na, kad kai­my­nystė­je vil­kai išp­jovė ver­šius, o prie jo avių neatsė­li­no, nors pėdsakų ap­link ir buvę.
Ne tik kva­pe­liu, bet ir pro­duk­ty­vu­mu ožys ne­si­skund­žia – žiemą ožia­vo­si su juo su­leis­ta ož­ka, du ožiu­kus at­si­vedė. Gai­la, bet šie ne­tru­kus pa­dvėsė – gal per šal­ta buvę, gal dar kas at­si­tikę.


Gal to­kių ožių bu­vo ir se­novė­je

Nuvykome į Zobielus sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti to išs­kir­ti­nio gy­vu­lio. Iš­kart į akis kri­to jo spal­va – juo­das kaip ang­lis, be ragų.
Ant­ra­dienį, kai ūky­je lankėmės, A. Ston­kus pa­gal­bi­ninkų ne­turė­jo, tad pa­de­monst­ruo­ti, kaip ožys mel­žia­mas, ne­galė­jo. Ta­čiau su­ti­ko pa­ro­dy­ti, kad ožys dau­giau or­ganų tu­ri, nei jam pri­klau­sytų. Ir iš­ties – ša­lia sėklid­žių ma­ty­ti iš­pampę spe­niai, iš ku­rių ir bėga bal­tutė­lis, be­kva­pis pie­nas.
Žur­na­lis­tus pa­si­kvietęs vy­ras sa­ko ne­sąs spe­cia­lis­tas (jis – sta­ty­bi­nin­kas) ir ne­galįs pa­sa­ky­ti, kas nu­ti­ko jo lai­ko­mam ožiui. Tik pa­svarstąs, kad jį tie­siog taip gam­ta su­kūrė – juk būna, kad ir vy­rams pie­no liau­kos suak­tyvė­ja, tai kodėl ne­galėtų gy­vu­liui?
„Būčiau koks bur­ti­nin­kas, sa­ky­čiau, jog tai vel­nio siųs­tas pa­da­ras, juo la­biau kad juo­das, gal ko­kioms apei­goms tin­ka­mas, o da­bar ne­ži­nau...“ – juokė­si vy­riš­kis. Ir pri­dūrė manąs, kad iš liau­dies at­ėjusį po­sakį „kaip iš ožio pie­no“ galbūt su­pran­ta­me ne­tei­sin­gai. O gal ir gi­lio­je se­novė­je to­kių at­vejų pa­si­tai­ky­da­vo, kad ožys pie­no duotų, tad gal ir šį po­sakį būtent taip ir reikėtų su­pras­ti.


Tai ožys ar ož­ka?

O „Že­mai­čio“ kal­bin­tas A. Ston­kaus sūnus sakė spėlio­ti, kodėl ožys į ožką pa­našė­ja, ne­norįs.
„Tik­riau­siai dėl hor­monų dis­ba­lan­so“, – ve­te­ri­na­ras įvar­di­no tik vieną ga­limą priežastį, ta­čiau ir to tvir­tin­ti, sakė, ne­galįs.
Kiek ki­tokį paaiš­ki­nimą pa­teikė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja Jur­gi­ta Au­tu­kaitė. „Žemaičiui“ ji sakė, kad tai tikriausiai sutrikimas. 
„Iš nuotraukų matosi, kad tai yra ožys. Jis turi ginekomastiją. Tai sutrikimas, dažniausiai hormoninis, kuomet rudimentiniai speneliai padidėja ir gyvūnas pradeda laktuoti. Tai yra ganėtinai dažnas dalykas, pasitaiko ir vyrams. Pasauly tai plačiai žinoma, ne stebuklas, kad taip yra. Tiesiog pas mus Lietuvoj į tai yra šiek tiek kitaip žiūrima. Dažniausiai tai būna nepastebėti atvejai, ne visi kreipiasi, bet nemanau, kad nepasitaiko“, – sakė veterinarė. 
Anot jos, nei džiaugtis pieno duodančiu ožiu, įsivaizduojant, kad tai stebuklas, nei tuo labiau jo melžti nereikėtų. Nes tai yra gana rimta liga. 
Kadangi nebuvo atliktas joks tyrimas, J. Autukaitė teigia negalinti atsakyti, kodėl taip nutiko Zobielų kaime laikomam ožiui. Nes priežasčių gali būti ne viena.
Kaip yra iš tiesų, galėtų at­sa­ky­ti ne­bent at­lik­ti iš­samūs ty­ri­mai. Tik J. Ston­kus sa­ko, jog būtų sun­ku ko­ne šei­mos na­riu ta­pusį ožį kaž­kur leis­ti iš­vež­ti, ty­ri­mams ati­duo­ti. Ta­čiau jei uni­ver­si­te­tinė bend­ruo­menė su­gal­votų at­va­žiavę paim­ti krau­jo, kad iš­tirtų, ar gy­vu­lio or­ga­niz­me pa­daugėję kaž­ku­rių hor­monų, – kodėl ne.