Naujausios
Mokyklą baigė Plungėje
V. Lingys gimė 1960 m. Mažeikiuose, ten mokėsi 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Į Plungę su tėvais atsikėlė būdamas jau 11-oje klasėje, 1978 m. baigė tuometinę Plungės 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Akademiko A. Jucio progimnazija). 1983 m. baigęs žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, gavo paskyrimą į laikraštį „Komjaunimo tiesa“, ten dirbo korespondentu laiškų skyriuje.
1988–1989 m. laikraštyje „Vakarinės naujienos“ dirbo žurnalistu. Tais pačiais metais populiariausio Lietuvos žurnalisto konkurse laimėjo 2-ąją vietą.
1989 m. rugsėjo mėnesį su Vitu Tomkumi ir Ryčiu Taraila įkūrė pirmą nepriklausomą dienraštį „Respublika“. Užėmė vyriausiojo redaktoriaus V. Tomkaus pavaduotojo pareigas, kasdien rašė apie nusikalstamų struktūrų veiklą ir bandė su jomis kovoti – viešindamas surinktą informaciją.
Gūdžiais 1993 metais Lietuvoje tvyrojo itin slogi atmosfera. Žmonės kalbėjo, kad šalį valdo banditai ir mafijozai, kurie be baimės sulaukti atpildo gali leisti sau žudyti ne tik savo bendrus, bet ir jiems neva nusikaltusius verslininkus ar net apie jų veiklą prabilusį žurnalistą.
Spalio 12-osios ankstyvą rytą V. Lingys ruošėsi vykti į darbą „Respublikos“ redakcijoje. Bet vos jam priėjus prie automobilio, buvo paleisti mirtini šūviai. Žurnalistas palaidotas Antakalnio kapinėse.
Už V. Lingio nužudymo organizavimą 1994 m. mirties bausme nuteistas nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ vadovas Borisas Dekanidzė. Žurnalisto žudikui Igoriui Achremovui taip pat skirta mirties bausmė, tačiau tuo pačiu nuosprendžiu ji pakeista į laisvės atėmimą iki gyvos galvos, vėliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bausmę sušvelnino iki 25 metų kalinimo. 2012 m. I. Achremovas paleistas į laisvę.
Vardas – gatvei
2003 metais, minint V.Lingio dešimtąsias žūties metines (kitąmet, beje, bus minimos jau 30-osios žurnalisto mirties metinės), Audriui Misiūnui, tuo metu dirbusiam Plungės miesto seniūnu, teko pabendrauti su laikraščio „Respublika“ atstovais. Diskutuota, kokiu būdu būtų galima įamžinti V. Lingio atminimą Plungėje. Kaip bebūtų, šiame mieste jis praleido porą savo jaunystės metų, čia baigė vidurinę mokyklą.
Buvo pasiūlyta suteikti V. Lingio vardą vienai iš naujų Plungės miesto gatvių. Kartu su tuometiniu miesto vyriausiuoju architektu buvo aptarta ir išrinkta gatvė, kuri turėjo susijungti su gyvenamuoju A. Jucio gatvės kvartalu. Šis pavadinimas suteiktas nedidelei iki šiol neasfaltuotai gatvelei, vedančiai palei „Norfos“ prekybos centrą miesto viešosios pirties link, pro individualių gyvenamųjų namų kvartalą.
Eugenijaus Bunkos prisiminimai
„Žemaitis“ pakalbino žurnalistą Eugenijų Bunką, kuris dar nuo 1985 metų turėjo garbės pažinoti V. Lingį – jis po studijų atliko praktiką Plungės laikraštyje „Kibirkštis“, kur dirbo ir E. Bunka.
Pašnekovas prisiminė nuo pat pradžių matęs, kad jaunuolis turi Robino Hudo sindromą „pačia geriausia prasme“ ir be nuolaidų, visiems vienodai taikė savo gyvenimo suvokimo standartus.
„Per Vito laidotuves „Respublikos“ redaktoriaus Vito Tomkaus ir jo pavaduotojo Ryčio Tarailos klausiau, ar jie pritartų, jeigu grįžęs į Plungę pasiūlyčiau jo vardu pavadinti gatvę. Jie pritarė, aš taip ir padariau. Bet toks pavadinimas atsirado ne iš karto. Tuometinė rajono valdžia regis Vito bijojo ir po jo mirties, net bandė sakyti nesąmonę, kad jis pats galėjo būti susijęs su nusikalstamu pasauliu. Iki šiol manęs neapleidžia mintis, kad jeigu V. Lingys būtų gyvas, Lietuvoje turėtume daugiau teisingumo, jo kritinis mąstymas ne vienam atvertų akis. Deja, turime tai, ką turime“, – kalbėjo E. Bunka.
Plateliškis prisiminė, kad kartą jaunasis žurnalistas dalyvavo reide su autoinspektoriais (tada taip vadinta kelių policija) ir matė, kaip jie paleido girtą prie vairo sėdėjusią „savą“ moteriškę. Esą Vitas tada pakėlė tokį vėją, kad autoinspektorių vadui neliko nieko kito, kaip tą moteriškę nubausti, o apie žurnalistą per dantis iškošti „žvėris“.
„Kai V. Lingys jau dirbo „Komjaunimo tiesoje“, o aš parašiau apie Platelių ežere automobilį plovusį ir savo pažymėjimu įžūliai mojavusį Vidaus reikalų ministerijos pareigūną, niekas nenorėjo spausdinti, o Vitas įdėjo laikraštin. Tiksliai nežinau, bet girdėjau kalbant, kad tą pareigūną atleido iš darbo“ – dar vienu prisiminimu apie V. Lingį pasidalino E. Bunka.