Geležinkeliui per Plungę – 90 metų

Ge­le­žin­ke­lio sta­ty­to­jus žmonės va­di­no „zi­ma­go­rais“. Tai bu­vo sun­kus dar­bas. Dar­bi­nin­kai bu­vo su­si­rinkę iš ap­lin­ki­nių kaimų, net iš Lat­vi­jos. Jie tvarkė li­niją, kir­to med­žius, rovė kel­mus, krūmus, tvarkė py­li­mus. Dar­bi­nin­kai per va­landą už­dirb­da­vo vieną litą, o jei rau­da­vo kel­mus, tai gau­da­vo po du li­tus per va­landą. Tai bu­vo di­de­li pi­ni­gai, nes be­ko­nas tur­gu­je kai­nuo­da­vo 40 litų, o pas ūki­nin­kus nak­vynę ir maistą ge­le­žin­ke­lio tiesė­jai galė­da­vo gau­ti už 50 litų per mėnesį.

Dar­bai vy­ko nuo Tel­šių ir Kre­tin­gos kryp­čių. Iš vi­so reikė­jo nu­ties­ti 70 km il­gio ruožą. Ge­le­žin­ke­lio už­sa­ko­vai bu­vo da­nai, o dar­bams va­do­va­vo danų ir vo­kie­čių in­ži­nie­riai. Šiems va­do­va­vo vyr. in­ži­nie­rius da­nas Sei­gar­das. Darbų vyk­dymą pri­žiūrė­jo lie­tu­vių spe­cia­lis­tai.

Su dar­bi­nin­kais da­nai ir vo­kie­čiai kalbė­jo pa­de­da­mi vertėjų. Stotį ir ša­lia esantį gy­ve­namąjį namą statė lie­tu­viai. Bėgiai ge­le­žin­ke­liui ties­ti bu­vo ve­ža­mi iš Va­karų Eu­ro­pos. Darbų apim­tys siekė apie 17 mi­li­jonų litų, juos fi­nan­sa­vo Lie­tu­vos vy­riau­sybė. Sun­kiau­sia bu­vo pa­sta­ty­ti Kūlupėnų tiltą, ku­rio aukš­tis bu­vo apie 28 met­rus, o il­gis – apie 30 metrų. Reikė­jo už­ly­gin­ti dau­bas, pri­vež­ti že­mių, ak­menų, pa­da­ry­ti py­li­mus, kal­ti pušų po­lius, juos tvir­tin­ti ak­me­ni­mis ir ce­men­to ma­se. Taip pa­ruoš­ti po­liai li­ko šim­tus metų.

Ge­le­žin­ke­lis, tie­sia­mas nuo Tel­šių ir Kre­tin­gos, su­si­jungė ant Kūlupėnų til­to. Pa­mi­nint tą įvykį bu­vo įkal­ta si­dab­rinė vi­nis į tiltą, o dar­bi­nin­kai bu­vo vai­ši­na­mi prancū­ziš­ku vy­nu. Ruo­žas nuo Tel­šių iki Kre­tin­gos turė­jo aš­tuo­nias sto­tis. Plungė bu­vo tre­čia nuo Tel­šių pusės. Mūsų mies­tas ge­le­žin­ke­liu bu­vo su­jung­tas su ki­tais Lie­tu­vos mies­tais.

Tą 1932-ųjų spa­lio 29-ąją trau­ki­nys nuo Tel­šių pusės va­žia­vo lėtai, o pa­ke­ly­je kaimų gy­ven­to­jai svei­ki­no Lie­tu­vos Pre­zi­dentą An­taną Sme­toną, va­žia­vusį šar­vuo­ta­me va­go­ne. Trau­ki­nys į Plungę  at­vy­ko 13 va­landą ir su­sto­jo nau­jo­jo­je sto­ty­je, kur bu­vo su­si­rinkę dau­gybė žmo­nių. Pre­zi­den­tas nuo plat­for­mos pa­sakė kalbą, o vėliau per­kir­po juostą. Tel­šių vys­ku­pas Jus­ti­nas Stau­gai­tis pa­šven­ti­no šį Plungės ruožą, pa­linkė­jo, kad ne­būtų ne­lai­mingų at­si­ti­kimų.

Ge­le­žin­ke­lis at­vėrė ke­lius per Klaipė­dos uostą į Va­karų Eu­ropą. 1932 metų spa­lio 29-oji daug reiškė Plun­gei ir jos gy­ven­to­jams, nes mies­te gy­ve­no ne­ma­žai žydų tau­tybės žmo­nių, ku­rie už­siėmė pre­ky­ba, o nu­tie­sus ge­le­žin­kelį pa­gerė­jo pre­kių at­ve­ži­mas ir iš­ve­ži­mas.

Taip pat Plungė­je jau bu­vo stip­ri ak­cinė bend­rovė „Ku­čins­kis-Pa­be­dins­kiai“ – did­žiau­sia linų ap­dirbė­ja Lie­tu­vo­je. Jos pro­duk­ci­ja per Klaipė­dos uostą ke­lia­vo į Ang­liją, Vo­kie­tiją.

1932 m. spa­lio 29 d. Pre­zi­den­tas A. Sme­to­na su­si­ti­ko su Plungės įgu­los ka­ri­nin­kais, Vieš­tovėnų kai­me, prie Mi­ni­jos upės, su vie­ti­niais ūki­nin­kais, Plungės mies­te, Laivės alė­jo­je – su mies­to vi­suo­menės at­sto­vais. Tą dieną Tel­šių gatvė bu­vo pa­va­din­ta Pre­zi­den­to var­du.