Į parodas suvežė gražiausius šunis

Rūtos LAU­RI­NAI­TIENĖS nuo­trau­ka
Šie vo­kie­čių do­gai – vos metų am­žiaus, o at­si­stoję ant dviejų kojų jau žmogų „praaugtų“
Šeš­ta­die­nis ir sek­ma­die­nis bu­vo svar­bi die­na šunų mylė­to­jams – au­gi­nan­tie­ji ir vei­sian­tie­ji šu­nis at­vežė juos į Plungę pa­ro­dy­ti, šiuos au­gin­ti­nius mėgstan­tie­ji at­ėjo šu­niukų ap­žiūrė­ti, pa­glos­ty­ti, o išei­da­mi gal net pri­si­žadė­jo at­ža­loms pa­našų į ma­tytą am­sių nu­pirk­ti. Bab­run­go sta­dio­ne, prie va­di­na­mo­jo be­ždžio­nių til­to, vy­ku­sio­se pa­ro­do­se – XXIV ser­ti­fi­ka­tinė­je visų veis­lių ir „Gin­ta­rinė­je Že­mai­ti­jo­je“ – ke­tur­kojų galė­jai iš­vys­ti įvai­rių: ma­žu­čių, baltų ir minkštų tar­si de­besė­lis, spal­va pri­me­nan­čių anglį ar juod­mar­gių, ste­bi­nan­čių tvir­tu­mu ir ūgiu, to­kių, ku­rie at­si­stoję ant dviejų kojų „praau­ga“ pa­tį šei­mi­ninką.



Su­si­ti­ko bro­lis ir se­suo

Artė­jant prie sta­dio­no, at­ro­do, turė­jo pa­si­girs­ti šunų lo­ji­mas, bet iš vi­sos Lie­tu­vos ir ki­tur čia su­vež­ti šu­nys – ne ko­kie kiem­sar­giai. Dau­ge­lis jų pa­ro­do­je da­ly­vau­ja ne pirmą kartą, tad tiek jie, tiek juos at­vežę šei­mi­nin­kai su­pran­ta, kad rei­kia su­spindė­ti ne tik iš­vaiz­da, bet ir ne­ro­dy­ti ne­tin­ka­mo cha­rak­te­rio. Jei­gu ku­ris praei­da­mas pro šalį ir irz­telė­da­vo ant kai­my­no, šei­mi­nin­ko bu­vo tuoj pat su­draus­min­tas. Juk ne dantų ro­dy­ti čia at­va­žiavę, o var­žy­tis dėl ge­riau­siųjų ti­tulų.
Šeš­ta­dienį pa­ro­dos da­ly­vių dėmesį traukė vo­kie­čių do­go veislės šu­nys – bro­lis ir se­suo, vėl su­si­tikę šio­je pa­ro­do­je. Šios did­žiulės ka­lytės šei­mi­ninkė ma­ri­jam­po­lietė pa­sa­ko­jo, kad ši­tos veislės šu­nys jau at­si­ves­ti sve­ria apie ki­log­ramą, o išs­typs­ta per pus­metį. Pas­kui ne­beau­ga, tik pa­mažėl iš „bjau­riųjų an­čiukų“ tam­pa „pa­ro­di­niais“.
„Bro­lis jau ti­tu­luo­tas, o mums tai pir­mo­ji pa­ro­da“, – jau­du­lio ne­slėpė mo­te­ris.
Pa­sak jos, priim­ta ma­ny­ti, jog di­de­li šu­nys yra pa­tys pik­čiau­si. Bet ne. Esą ma­žiukų reikėtų la­biau bi­jo­ti, mat jiems pa­pras­tai šei­mi­nin­kai su­tei­kia dau­giau laisvės, o di­de­lius šu­nis rei­kia įpras­ti val­dy­ti nuo ma­žo, todėl jie au­ga ramūs. „Ga­lit tam­pyt ir glos­tyt“, – pa­ti­ki­no.
14-os mėne­sių gi­gan­tai ne­li­ko ne­pas­tebė­ti ne tik žur­na­listų. „O aš ma­niau, kad ma­no šuo di­de­lis“, – ne­galė­jo at­si­stebė­ti vie­nas praei­vis.


Šu­niu­kams – ir gro­žio pro­cedū­ros

O pa­ma­čius gar­ba­notąjį bi­šoną nė min­telės ne­kiltų jo iš­sigąs­ti – bal­tutė­lis, minkš­tutė­lis, kai­liu­kas pūstas, pa­ts – ma­žu­tis, švel­nu­tis.
Šei­mi­ninkė sa­kė, kad toks įspūdis – tei­sin­gas. „Tai mies­to šu­niu­kai. La­bai drau­giš­ki.“
Tik au­gin­ti tokį rei­kia pa­si­ryž­ti – mau­dy­ti teks ne re­čiau kaip kartą per sa­vaitę. Be to, prie jų kai­liu­ko leng­vai lim­pa la­pai, žolė, tad, at­ro­do, su to­kiu pie­vo­mis ne­pa­si­vaikš­čio­si, jis la­biau „pa­žas­ti­nis“. Bet nu­steb­si­te – šie bi­šo­nai nė kiek ne­si­še­ria.
Ša­lia ant „pro­cedū­ri­nio“ sta­liu­ko pa­ro­dai bu­vo ruo­šia­mas gar­ba­no­to­jo bi­šo­no gi­mi­nai­tis il­gap­lau­kis Mal­tos bi­šo­nas. Pa­si­ruo­ši­mas rim­tas – rei­kia ir ilgą plauką pa­šu­kuo­ti, ir kas­pinėlį įriš­ti. Jei no­ri būti gra­žiau­sias, prie bi­šonų kar­tais ten­ka ir pud­ros še­petė­liu pri­si­lies­ti, apie akis pa­pud­ruo­ti.


Da­ly­va­vo ir plun­giš­kių au­gin­tojų

Slėpda­mi šu­niu­kus nuo kait­ros pa­la­pinė­se, po skėčiais ar glaus­da­mie­si ar­čiau krūmų, pa­ro­don su­va­žiavę šunų au­gin­to­jai ruošė juos pa­si­ro­dy­mams ir ko­mi­si­jos ver­ti­ni­mams. Vie­ni sakė jau­čian­tys ke­tur­kojų stresą, ki­ti džiaugė­si, kad au­gin­ti­nio nuo­tai­ka pa­ky­li. Jau­du­lio, ži­no­ma, bu­vo ir pa­tiems šu­niukų šei­mi­nin­kams – jiems reikė­jo ir au­gin­tinį ati­tin­ka­mai nu­teik­ti, nu­glos­ty­ti, ir nie­ku gy­vu sa­vo emo­cijų jam ne­per­duo­ti.
Turbūt dau­giau­siai su­si­kau­pi­mo ir pa­stangų reikė­jo api­bėgant „garbės ratą“ – leng­vai, grakš­čiai, ne­klup­telė­jant, at­skleid­žiant visą au­gin­ti­nio grožį, ste­bint tiek ko­mi­si­jai, tiek su­si­rin­ku­siems žiū­ro­vams.
Šias kas­me­ti­nes pa­ro­das mūsų mies­te ini­ci­juo­ja jau il­gai, nuo 1995 m., gy­vuo­jan­tis Plungės šunų mylė­tojų klu­bas. Jo at­stovė Ilo­na Kli­mienė „Že­mai­čiui“ sakė, jog  žiū­rovų spe­cia­liai kvies­ta ne­bu­vo, ta­čiau vis tiek at­si­ra­do no­rin­čiųjų au­gin­ti­niais pa­si­grožė­ti.
Pirmą dieną vy­ku­sios XXIV ser­ti­fi­ka­tinės visų veis­lių šunų pa­ro­dos svar­biau­siu ti­tu­lu džiaugė­si Mal­tos bi­šo­nas, o sek­ma­die­nio pa­ro­do­je „Gin­ta­rinė Že­mai­ti­ja“ did­žiau­sius lau­rus nu­skynė ka­va­lie­riaus ka­ra­liaus Ka­ro­lio spa­nie­lių veislės šuo.
Ge­rai sekė­si ir Plungės šunų mylė­tojų klu­bo na­riams. Snie­guolės Za­bi­tienės veis­ly­no „Pie­niš­kas šo­ko­la­das“ rusų bi­šo­nas pri­pa­žin­tas kan­di­da­tu į čem­pio­nus. To­kiu pat ti­tu­lu džiaugė­si ir Re­na­tos Sau­dar­gienės veis­ly­no „Miš­ko nim­fa“ ko­kers­pa­nie­lis.
Iri­nos Po­lia­ko­vos veis­ly­no „Pla­ti­ni­nis“ vo­kie­čių do­gas abi pa­rodų die­nas ta­po nu­galė­to­ju tarp sa­vo veislės šunų, o Sand­ros Jan­kaus­kienės veis­ly­no „Laumės ta­kas“ aust­ralų avi­ga­nis pri­pa­žin­tas šios veislės šunų pa­grin­di­niu nu­galė­to­ju.
Iš vi­so į pa­rodą šunų au­gin­to­jai su­vežė apie 310 ke­tur­kojų, da­ly­va­vo veis­ly­nai ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir iš Lat­vi­jos, Es­ti­jos bei Suo­mi­jos.