Gin­tarės KAR­MO­NIENĖS nuo­trau­kos
„Sūnus no­ri ma­ni­mi at­si­kra­ty­ti“. Tokį pa­gal­bos šauksmą iš­gir­do­me iš Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je gy­ve­nan­čios Bro­nis­la­vos Gim­bu­tienės. Į re­dak­ciją at­ėju­si 77-erių se­nolė pa­sa­ko­jo ne­be­ži­nan­ti, kur kreip­tis. Po­li­ci­ja jos skun­dus esą ig­no­ruo­ja, o gi­mi­nai­čiai pa­dėti – be­jėgiai, įbau­gin­ti ją skriaud­žian­čio sūnaus.
Iš­ties tai, ką pa­pa­sa­ko­jo Bro­nis­la­va, la­biau pri­me­na baisų sapną ar net siau­bo fil­mo siu­žetą nei gar­baus am­žiaus su­lau­ku­sio žmo­gaus gy­ve­nimą. Se­nolė ti­ki­no esan­ti išgrūs­ta gy­ven­ti į na­mo, kurį kaž­ka­da per­lei­do jau­niau­siam ir, pa­sak jos, my­li­miau­siam sūnui, rūsį. Lyg to būtų per ma­žai, ją ne­va ban­do­ma pa­vers­ti psi­chi­ne li­go­ni­ne. Mo­čiutė pa­pa­sa­ko­jo, kaip sykį, norė­da­mas ją už­da­ry­ti į ati­tin­kamą li­go­ninę, sūnus mo­tiną už­riš­ta bur­na ir su­pan­čio­to­mis ran­ko­mis bei ko­jo­mis įgrūdo į ma­šiną ir iš­vežė į Švėkšną.

San­ty­kius su­jaukė mar­ti
Šluos­ty­da­ma nuo skruostų aša­ras Bro­nis­la­va pa­sa­ko­jo, kad su jau­niau­siu sūnu­mi vi­sa­da pui­kiai su­tarė. Mo­te­ris sakė, kad jis bu­vo my­li­miau­sias vai­kas, todėl tik pa­pra­šy­ta per­lei­do jam savąją Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je esan­čio did­žiu­lio gy­ve­na­mo­jo na­mo bei ki­to su vy­ru už­gy­ven­to ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to dalį (kitą dalį sūnus jau bu­vo pa­veldėjęs iš mi­ru­sio tėvo).
Tei­sių į namą, se­nolės aiš­ki­ni­mu, sūnui reikė­jo, kad galėtų pa­siim­ti vers­lui įkur­ti rei­ka­lingą pa­skolą. „2005 me­tais sūnui per­ra­šiau savąją na­mo dalį su žo­di­niu jo pa­si­žadė­ji­mu iki gy­vos gal­vos ma­ni­mi rūpin­tis. Ir vis­kas ge­rai bu­vo. Ne­sam blo­gu žod­žiu ap­si­mainę. Gy­ve­no­me po vie­nu sto­gu, su­tarė­me“, – pri­si­minė kal­va­riškė.
Anot jos, gy­ve­ni­mas aukš­tyn ko­jo­mis ap­si­vertė sūnui at­šo­kus ves­tu­ves ir į na­mus par­si­ve­dus žmoną.
Mo­te­rs įsi­ti­ki­ni­mu, būtent ši ėmė kurs­ty­ti sūnų prie­š ją. Nors, jos žod­žiais, ji mar­čią la­bai mylė­jo, ma­lo­niai pri­ėmė. „Aš ją mylė­jau la­biau už sa­vo pa­čios vaiką. Vi­sa­da pa­lai­kiau, ger­biau. Juk ji at­ėjo į sve­ti­mus na­mus, tad sten­giau­si, kad čia ge­rai jaustų­si. Bet va kaž­kuo ne­įti­kau. Gal kad ne­su to­kia kaip jos mo­ti­na – jau­na, mėgstan­ti kom­pa­niją, pa­si­sėdėji­mus. Ne­ži­nau“, – nuo­skau­das 
lie­jo Bro­nis­la­va.
Da­bar kal­va­riškė yra įsi­ti­ki­nu­si, kad tiek mar­ti, tiek jos mo­ti­na kurs­to sūnų at­si­kra­ty­ti jos. Sie­kia, kad gar­baus am­žiaus su­lau­ku­si mo­te­ris būtų iš­kel­din­ta ki­tur ir dau­giau ne­si­pai­niotų po ko­jo­mis.

Nors Bro­nis­la­va pa­sa­ko­jo nie­kam ne­trukd­žiu­si, laiką lei­du­si sa­vo kam­barė­ly­je, o val­gy­ti ei­da­vu­si da­ry­tis į rūsy­je įruoštą vir­tuvėlę. Se­nolė ti­ki­no net sa­vo pen­siją kiek­vieną mėnesį sūnaus šei­mai ati­duo­da­vu­si – 50 eurų anūkė­lio drau­di­mui, dar tiek pat į ma­žy­lio tau­pyklę įmes­da­vo, li­ku­siais pri­si­dėda­vo prie mais­to. Sau mo­te­ris sakė tik 50 eurų pa­si­lik­da­vu­si. Bet vis tiek pra­sta bu­vu­si.


Iš­vežė su­rištą
„Visą laiką jau­čiau mar­čios bei jos mo­ti­nos ne­pa­si­ten­ki­nimą ma­ni­mi, bet kaž­ko­kių di­des­nių konf­liktų ne­būda­vo. Tad iki šiol ne­ran­du at­sa­ky­mo, kas sūnui šovė į galvą jėga ma­ne iš­vež­ti iš namų“, – svarstė se­nolė, pri­si­min­da­ma tą krau­pią šių metų va­sa­rio 22-osios dieną, kai sūnus ją iš­vil­ko tie­siai nuo pietų sta­lo.
„Val­giau pa­čios pa­si­ruoštą gu­liašą ir bul­vių košę, kai į rūsį užė­jo sūnus. Pa­siū­liau jam pa­val­gy­ti, bet jis at­si­sakė. Ta­da iš­si­maz­go­jau in­dus ir jau ruo­šiau­si laip­tais lip­ti į viršų, kai sūnus iš nu­ga­ros pri­puolė ir par­vertė ma­ne ant žemės“, – su­si­jau­di­nu­si pri­si­minė kal­va­riškė.
Vėliau, jos tei­gi­mu, sūnus ją per pilvą pri­spaudė ko­ja, kad ne­si­muis­tytų, ir sta­ty­bi­ne lip­nia juos­ta su­pan­čio­jo ran­kas bei ko­jas. Kad se­nolė neiš­si­lais­vintų, dar ke­lis­kart jos ran­kas ap­su­ko vie­la. Taip su­rištą mo­tiną iš­nešė į kiemą ir įgrūdo į ma­šiną. Per­si­gan­du­si mo­te­ris bandė šauk­tis pa­gal­bos, rėkė, tad sūnus jos burną nu­tarė per­juos­ti sau­gos dir­žu. Tik pa­matęs, kad už­verž­tas jis iš­laužė ma­mos dan­tis, vy­ras diržą per­kėlė ant kak­lo.
„Ma­niau, manęs lau­kia Straz­daus­kaitės li­ki­mas. Aš ne­sup­ra­tau, kas da­ro­si su sūnu­mi. Jis elgė­si it ap­sėstas. Jūs ne­įsi­vaiz­duo­ja­te, kaip bi­jo­jau ir kaip stip­riai man skaudė­jo. Taip api­pan­čio­ta kie­me iš­bu­vau ke­lias va­lan­das, kol pa­si­rodė mar­čios pus­se­serė. Ši sėdo prie ma­ši­nos vai­ro, o sūnus įsi­taisė ša­lia manęs. Ir iš­judė­jom“, – sun­kiai svei­ku pro­tu su­vo­kiamą is­to­riją dėstė Bro­nis­la­va.


Nep­riėmė du kar­tus
Ji pa­sa­ko­jo, kad sėdėda­ma au­to­mo­bi­ly­je klau­sinė­jo, kur yra ve­ža­ma, bet at­sa­ky­mo ne­su­laukė.
Tik po be­maž pu­sant­ros va­lan­dos ke­lionės kal­va­riškė pa­matė, kur at­vy­ku­si. Au­to­mo­bi­lis su­sto­jo prie Švėkšno­je esan­čios psi­chiat­rinės li­go­ninės. Se­nolė iš­kart su­pra­to, ko­kiu tiks­lu yra čia at­ga­ben­ta, tad nie­ku gy­vu ne­su­ti­ko lip­ti iš au­to­mo­bi­lio ir rei­ka­la­vo kvies­ti po­li­ciją. Pri­si­minė, kaip ta­da prie ma­ši­nos pri­ėjo gy­dy­to­jas ar slau­gy­to­jas, klau­sinėjo, kas nu­ti­ko.
„Aš pa­sa­kiau, kad vis­kas dėl tur­to. At­si­sa­kiau lip­ti lauk. Ma­tyt, Švėkšnos me­di­kai sąži­nin­gi, tad at­si­sakė ma­ne priim­ti. Ta­da vi­sa su­rai­šio­ta bu­vau at­ga­ben­ta į Plungės li­go­ninės pri­ėmi­mo sky­rių. Mar­čios pus­se­serė su ma­no pa­su įėjo į vidų, aš li­kau ma­ši­noj. Net­ru­kus pa­si­rodė me­di­kai ir po­li­ci­ja. Tie­sa, sūnus jau bu­vo spėjęs at­riš­ti ko­jas. Ta­da vie­nas iš pa­reigūnų sėdo ša­lia manęs, sūnus – prie vai­ro, o minė­to­ji pus­se­serė – ša­lia jo. Ir vėl iš­vežė ma­ne į Švėkšną“, – aša­ro­da­ma kalbė­jo se­nolė.
Bet net ir su po­li­ci­ja pri­sta­ty­ta mo­te­ris ne­bu­vo pa­gul­dy­ta į li­go­ninę. Ji su pa­grobė­ju ta­pu­siu sūnu­mi grįžo na­mo.
Apie pa­tir­tas kan­čias mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo se­se­riai. Ši esą li­ko pa­krau­pu­si, mat jai bu­vo pra­neš­ta, kad se­suo ve­ža­ma į sa­na­to­riją Birš­to­ne.


Pri­si­pa­ži­no taip pa­sielgęs su ma­ma
Kad Bro­nis­la­va pa­sa­ko­ja ne iš­gal­votą is­to­riją, o tik­rus sa­vo iš­gy­ve­ni­mus, pa­tvir­ti­no į re­dak­ciją mo­ters at­si­neš­ti do­ku­men­tai – nu­ta­ri­mas nu­trauk­ti iki­teis­minį ty­rimą pa­gal lai­da­vimą.
Dėl šio įvy­kio se­nolė kreipė­si į po­li­ciją, tad jos sūnaus at­žvil­giu bu­vo pra­dėtas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas dėl ne­žy­maus šei­mos na­rio svei­ka­tos su­trik­dy­mo. Apie kal­va­riškės pa­tir­tas kan­čias by­lo­jo ir me­dikų nu­sta­ty­ti su­ža­lo­ji­mai: vir­šu­tinės lūpos ir kai­rio­jo skruos­to nu­broz­di­ni­mai, abiejų žastų ir de­ši­nio dil­bio poo­dinės krau­josrū­vos. Yra įra­šai ir apie su­muš­tus inks­tus bei nu­lauž­tus dan­tis.
Įdo­miau­sia, kad mo­ti­nos kan­kin­to­jas, pri­pa­žinęs kaltę, nuo baud­žia­mo­sios at­sa­ko­mybės iš­si­su­ko. Pro­ku­rorė Vi­ta­li­ja Ga­bar­tienė lie­pos 20 die­nos nu­ta­ri­mu nu­sprendė nu­trauk­ti ty­rimą B. Gim­bu­tienės sūnaus at­žvil­giu ir at­leis­ti jį nuo baud­žia­mo­sios at­sa­ko­mybės pa­gal lai­da­vimą. Lai­duo­to­ja su­ti­ko būti vy­ro su­tuok­tinės mo­ti­na.


Lie­pia iš­sik­raus­ty­ti
Ta­čiau tuo se­nolės ne­laimės ne­si­baigė – nuo baud­žia­mo­sios at­sa­ko­mybės iš­si­sukęs sūnus ėmė rei­ka­lau­ti ma­mos ap­leis­ti jo na­mus. Bro­nis­la­va ne­su­ti­ko, ta­čiau vieną dieną, kaip mums pa­sa­ko­jo, grįžu­si ap­si­pre­ki­nu­si, ra­do už­ra­kin­tus kie­mo var­tus.
Kal­va­riškė il­giau­siai laukė, kol bus įleis­ta į kiemą, bet var­tai at­si­darė tik jai išk­vie­tus po­li­ciją. Tad iš at­vy­ku­sių pa­reigūnų mo­te­ris su­laukė tik pa­šai­pos, ko mo­te­ris iš­si­dir­binė­ja ir ne­va­žiuo­ja į kiemą, juk var­tai – ati­da­ry­ti. Tą dieną pa­reigū­nus Bro­nis­lavą kvietė­si ir ant­rą kartą, kai ne­galė­jo pa­tek­ti į na­mus. Tik vėliau paaiškė­jo, kad se­nolė bu­vo ne­įleid­žia­ma, nes tuo 
me­tu iš sa­vo kam­ba­rio bu­vo kraus­to­ma į rūsį.
Pri­pa­žin­si­me, vi­so­kių is­to­rijų esa­me girdėję, bet kad sūnus gar­baus am­žiaus mo­tiną išgrūstų į rūsį, ne­te­ko nei ma­ty­ti, nei nu­girs­ti. Kad įsi­ti­kin­tu­me, ar mo­te­ris kal­ba tiesą, kitą dieną pa­tys nu­vy­ko­me į Že­mai­čių Kal­va­riją.
Bro­nis­la­va mus pa­kvietė užei­ti ir sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti, ko­kio­mis sąly­go­mis ji gy­ve­na. Li­ko­me pa­šiurpę. Se­nolė rodė sa­vo gultą, kurį pa­ti pa­si­darė iš ta­bu­re­čių ir čiu­ži­nio. Sakė, kad sūnus čiu­žinį bu­vo pa­metęs tie­siog ant grindų, bet su sąna­riais pro­blemų tu­rin­čiai mo­te­riai bu­vo sun­ku at­si­kel­ti, tad pa­ti su­si­meist­ra­vo lovą ant ta­bu­re­čių.
Kal­va­riškė mie­ga to­je pa­čio­je erdvė­je, kur ir vir­tuvėlė. Ir prau­sia­si, ga­li­ma sa­ky­ti, ten pat, nes ne­baig­tas įreng­ti du­šas dar be durų ir švie­sos. Ly­giai to­kia pa­ti si­tua­ci­ja ir su tua­le­tu. Bro­nis­la­va rodė ir su­ge­dusį šal­dy­tuvą bei tie­siog ant spin­telės iš­ri­kiuo­tus mais­to pro­duk­tus. Dėl rūsy­je esan­čios drėgmės mais­to pro­duk­tai kaip mat pra­de­da ges­ti, 
o kur dar bai­sus pelė­sio kva­pas.
„Pa­žiūrė­ki­te, kaip aš gy­ve­nu. Net te­le­vi­zo­riaus ne­tu­riu. Vi­si ma­no turė­ti bal­de­liai iš­vež­ti į ne­gy­ve­namą so­dybą ir it šiukšlės krūvon su­vers­ti“, – guodė­si se­nolė.
Bro­nis­la­va pa­sa­ko­jo, kad ne­pa­si­se­kus ją už­da­ry­ti į psi­chiat­rinę li­go­ninę, sūnus  už­si­mo­jo tie­siog iš­kel­din­ti ją. Dėl to net kreipė­si į teismą. Aša­ro­da­ma kal­va­riškė kalbė­jo, jog su­tiktų išei­ti iš tų namų, jei sūnus duotų pi­nigų ki­tam būstui ir bal­dams.


Gi­na­si nuo ma­mos?
Ko­kia juo­da katė per­bėgo tarp dviejų ar­ti­miau­sių žmo­nių, bandė­me iš­girs­ti ir iš pa­čio 
B. Gim­bu­tienės sūnaus, bet vy­ras nuo ko­men­tarų su­si­laikė. Ma­ža to, užd­raudė vie­šin­ti bet ko­kią in­for­ma­ciją, su­si­ju­sią su jo šei­ma. Tik kitą­dien pa­skam­binęs pa­reiškė no­rin­tis raš­tu pa­teik­ti savo poziciją.
„Vi­sa­da sau­go­jau ir sau­go­siu sa­vo šeimą nuo bet ko­kių grėsmių, bet nie­ka­da ne­ma­niau, kad šeimą teks gin­ti nuo vie­no ar­ti­miau­sio žmo­gaus, ma­mos“, – ra­šo­ma jo laiš­ke.
Tie­sa, laiš­ko pra­džio­je vy­ras pa­tarė ne­si­vai­ky­ti te­le­vi­zi­jos lai­dos „TV pa­gal­ba“ sen­sa­cijų ir apie tai, kas iš­ties įvy­ko va­sa­rio 22-ąją, pa­si­tei­rau­ti po­li­ci­jos pa­reigūnų, Švėkšnos psi­chiat­rinės li­go­ninės bei Plungės li­go­ninės prii­ma­mo­jo me­dikų. Pa­ža­da­me taip ir pa­da­ry­ti. Apie tai, ką pa­vy­ko su­ži­no­ti, skai­ty­ki­te ki­ta­me „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je.

Gin­tarės KAR­MO­NIENĖS nuo­trau­kos