Įkyrė­jo „ža­vin­gas“ vaiz­de­lis už tvo­ros

„Nėra pjovęs nuo ne­prik­lau­so­mybės laikų“

„Jei­gu kas kie­me iš­dy­go, taip ir au­ga – nėra pjovęs nuo ne­prik­lau­so­mybės laikų, ne­įma­no­ma no­sies įkiš­ti. O pa­sa­kyt nie­ko ne­ga­li. „Ko jūs no­rit, vis­kas tvar­koj“, – at­šau­na. Tiek metų li­pa ant spran­do ir ne­ma­to pro­ble­mos“, – py­ko plun­giš­kis.
Vy­ras ste­bi­si ir at­si­stebė­ti ne­ga­li to­kiu kai­my­no ne­tvar­kin­gu­mu: juk jis – buvęs ka­riš­kis, Cent­ro par­ti­jos na­rys, tad turėtų net tik pa­ts pa­vyz­din­gas būti, bet ir ki­tiems pa­vyzdį ro­dy­ti. Bet anaip­tol...
Norė­da­mas, kad kai­my­nas ga­liau­siai su­si­voktų ir imtų­si tvar­ky­tis, Zig­mas sykį mes­telėjęs, jog pra­neš jo „idė­ji­niams va­dams“, ki­tur kreip­sis, ta­čiau dėl to šį tik su­pykdęs – buvęs iš­keik­tas, išplūs­tas, su­laukęs net gra­si­nimų.
Vy­ras kvietė žur­na­lis­tus at­va­žiuo­ti į jo kiemą ir pa­tiems pa­si­žiūrė­ti, koks „ža­vin­gas“ vaiz­de­lis į minė­to kai­my­no val­das at­si­ve­ria.
Nu­va­žia­vo­me ir įsi­ti­ki­no­me, kad tvar­kos už Zig­mo tvo­ros – ma­žai. Tan­kiai suaugę med­žiai ir vaiskrū­miai, tvorą praaugę augalai  ir net ka­na­pių sąva­šy­nas – tokį vaiz­delį mies­to cent­re ne­daž­nai iš­vy­si. Anot Zig­mo, kai­my­no daž­nai na­mie ir ne­būna – pa­si­ro­do ret­sy­kiais.
Zig­mo žmo­na pa­tvir­ti­no vy­ro žod­žius, pa­sa­ko­jo, jog nuo­lat ten­ka su­rink­ti iš kai­my­no pusės pri­kren­tan­čius obuo­lius, kad šie ne­pūtų ant žemės. Esą kai­my­nui tvar­kos iš­ties trūksta, bet į pa­sta­bas at­sakąs tik keiks­mais ir pyk­čiu.


Kvietęs po­kal­biui, o išplūdęs

Tą pa­čią dieną, kai lankėmės Zig­mo na­muo­se, kaimynystėje gy­ve­nan­čio Sta­nis­lo­vo pa­kal­bin­ti ne­pa­vy­ko – durų nie­kas nea­ti­darė. Neat­si­liepė ir į skam­butį. Ta­čiau ki­tos die­nos rytą mo­bi­liuo­ju jau at­sakė. Kodėl skam­bi­na­me, il­gai pa­sa­ko­ti ne­reikė­jo – su­pra­to po ke­le­to žod­žių. Tie­sa, aiš­kin­ti konf­lik­to su kai­my­nais prie­žas­čių te­le­fo­nu ne­norė­jo, bet pa­si­siūlė at­vyk­ti į re­dak­ciją.
Te­le­fo­nu kal­bin­tas vy­ras bu­vo aki­vaizd­žiai įsi­karš­čiavęs, bet į re­dak­ciją at­va­žia­vo jau nu­rimęs ir aiš­ki­no, kad ne vis­kas yra taip, kaip apie jį mums pa­pa­sa­ko­jo. Sta­nis­lo­vas ne­neigė, jog tvar­ky­tis galėtų ir la­biau, ta­čiau sakė  tą dieną, kai kai­my­nas jį pa­si­kvietė pa­si­kalbė­ti, tikėję­sis nor­ma­laus po­kal­bio, o su­laukęs... puo­li­mo.
„Iš­kart pra­dėjo aukš­tu to­nu – tu šioks ir toks, tu šliu­žus čia vei­si!“ – pa­sa­ko­jo buvęs karš­kis.
Esą kuo to­liau, tuo la­biau kai­my­nas niršęs – tin­gi­niu iš­va­dinęs, pri­si­minęs jo vai­kystę, minėjęs ka­riuo­menę, pri­kai­šiojęs dėl šei­mos. Vy­ras sakė nu­ėjęs obuo­lių skin­ti ir į dis­ku­si­jas ne­si­leidęs, mat su­pratęs – dia­lo­go ne­bus. Ta­čiau ir ski­nant obuo­lius to­liau turėjęs klau­sy­tis ne­si­liau­nan­čios ti­ra­dos. Ta­da ir pa­ts neiš­kentęs, šiurkš­tes­nių žod­žių pa­sakęs.


Ne­su­tam­pa pa­žiū­ros?

Ar būtų su­rea­gavęs į kai­my­no prie­kaiš­tus, jei šis ne­būtų kalbėjęs pa­kel­tu to­nu? Sta­nis­lo­vas at­sakė, kad būtų. Esą būtų ir su­si­tvarkęs, o da­bar, nors prie­š tai gal­vo­jo iš­rau­ti tris men­ka­ver­tes vyš­nias, raus ne­bent vieną – iš prin­ci­po.
Anot plun­giš­kio, prie­žas­čių, kodėl už tvo­ros gy­ve­nan­tis Zig­mas esą ši­taip jį puo­la ir nemėgs­ta, rei­kia paieš­ko­ti gi­liau. Ne­va šis – buvęs ko­mu­nistų pa­tikė­ti­nis, pra­tęs su žmonė­mis įsak­miai bend­rau­ti. O jis pa­ts – buvęs ka­riš­kis, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybės gynė­jas, per sau­sio įvy­kius Aukš­čiau­siąją Ta­rybą gynęs, tad esą jų abiejų net pa­žiū­ros ne­su­tam­pa.
Pa­sak Sta­nis­lo­vo, jis ir pa­ts galėtų pre­ten­zijų kai­my­nams turė­ti – kam jo pusėn su­me­ta grei­čiau­siai iš ša­lia esan­čios „Mi­ni­jos“ salės te­ri­to­ri­jos vėjo at­skrai­din­tas šiukš­les.
„Bet ty­liu, nie­ko ne­sa­kau. Su­ren­ku ir iš­me­tu“, – ti­ki­no.
Esą per­nai yra radęs ir obels šaką nu­laužtą. Ir vėl nė pusės žod­žio ne­sakęs, o galėjęs ne­tylė­ti.
Nors kai­my­no ge­ru žod­žiu Sta­nis­lo­vas ne­minė­jo, sakė, anks­čiau su jo žmo­na su­taręs. Svei­kin­da­vo­si, dar per­nai iš jos agurkų, po­mi­dorų yra gavęs. „Bet da­bar jau vis­kas, ma­tyt...“ – lyg ap­gai­les­ta­vo vy­riš­kis.


Šliužų spe­cia­liai ne­vei­sia

Vis­gi kai­my­no ne­tvar­kin­gu ap­šauk­tas Auš­ros gatvės gy­ven­to­jas žur­na­lis­tams, sa­vo aki­mis ma­čiu­siems tą ne­tvarką, ne­po­ri­no, jog dėl kie­mo jam nėra ko pri­kiš­ti. Pa­sa­ko­jo, kad jo žmo­na Vil­niu­je gy­ve­na, tad ir pa­ts Plungė­je būnąs kas dvi sa­vai­tes. Tad lai­ko nėra ir da­bar jo būsią dar ma­žiau – va­ka­rykš­čiai su­si­ra­do darbą ki­ta­me mies­te, į kurį teks va­žinė­ti.
Ne­pai­sant to, Sta­nis­lo­vas pa­ti­ki­no, kad tvar­ky­tis ke­ti­na. Vi­sa­da su­si­tvarkąs. Ir žolę prie­š iš­va­žiuo­da­mas į Vil­nių bu­vo nu­pjovęs. Spalį ar lapk­ritį mus, žur­na­lis­tus, sakė kvie­siąs pa­žiūrė­ti, kaip, nu­ėmus mo­liū­gus ir kitą der­lių, bus su­kas­ta ir su­tvar­ky­ta pikt­žolė­mis ap­ėju­si lysvė, iš­re­tin­ti se­ni avie­čių krūmai.
O kaip dėl tan­kiai suau­gu­sių vais­med­žių? „Ne­gi da­bar dėl kai­my­no no­ro reikės obe­lis išp­jau­ti?“ – re­to­riš­kai klausė plun­giš­kis.  Lei­do su­pras­ti, kad ir vyš­nių leng­va ran­ka ne­raus, kaip ir anks­čiau sakė, iš prin­ci­po. Bet gal vieną, o gal, žiūrėk, ir ant­rą vis­gi pa­ša­lins. Ba­la ne­matė.
Iš­girdęs, kad so­do, kai­my­no pa­sa­ko­ji­mu, ne­ge­ni metų me­tus, vy­ras sakė, kad to­kios kal­bos – vi­siš­ka ne­sąmonė. Na, gal ne kas me­tus ar dve­jus so­de su pjūkle­liu dar­buo­ja­si, bet nuo pa­sku­ti­nio tvar­ky­mo pra­ėjo ne dau­giau kaip še­še­ri me­tai, kur ten de­šimt­me­čiai.
Sta­nis­lo­vas ti­ki­no ir nuo srai­gių bandąs at­si­gin­ti. Tik­ra tie­sa, kad jų kas pa­va­sarį iš sa­vo kie­mo pri­ren­ka po ki­birą. O in­va­zi­nių šliužų sa­vo te­ri­to­ri­joj pa­matęs tik kitą dieną po konf­lik­to su kai­my­nu. Įta­ria, kad gal šis pa­ts ir bus įmetęs, mat iš ki­to kai­my­no pusės nei srai­gių, nei šliužų ma­ty­ti. Ar­ba, spėja, šliu­žai at­šliau­žia iš čia pat esan­čios „Mi­ni­jos“ salės te­ri­to­ri­jos, kur žolė per me­tus gal tik du kar­tus pjau­na­ma.
Pa­si­kalbė­jus su kai­my­nais, at­ro­do, kad šis konf­lik­tas yra išsp­rend­žia­mas. Jei­gu vie­nas jų, kaip mums ir žadė­jo, ru­de­niui įpusė­jus sa­vo kiemą ap­si­tvar­kys, ki­tas ne­be­turės dėl ko kib­ti. Esa­me pa­kvies­ti at­vyk­ti ir įver­tin­ti pa­si­kei­tusį vaizdą, tad ti­kimės, kad ap­si­lankę ant­rą kartą jau galė­sim pa­da­ry­ti gra­žes­nių nuo­traukų.