Kas protingas, o kas juokingas?

Se­niū­ni­jos kvies­tos ši­to­kiu būdu ne tik pa­minė­ti dvi mūsų ša­liai svar­bias da­tas – Va­sa­rio 16-ąją ir Ko­vo 11-ąją, bet ir pa­būti sma­gio­je kom­pa­ni­jo­je, pa­bend­rau­ti, kaip sa­ko­ma – išlįs­ti iš ka­bi­netų ir kos­tiumų bei sėsti akis į akį su sa­vo bend­ruo­menės na­riais.
Iš­duo­siu, kad reng­da­ma šias va­žy­tu­ves re­dak­ci­ja turė­jo ir slaptą tikslą: pa­ma­ty­ti, kaip se­niū­nai mo­ka bur­ti sa­vo žmo­nes ne tik kas­die­niams dar­bams, bet ir tu­ri­nin­gam lais­va­lai­kio pra­lei­di­mui.
Kaip vi­sa tai pa­vy­ko? Ga­li­me džiaug­tis, jog šau­niai. Var­žy­tuvė­se da­ly­va­vo 16 ko­mandų, išaiš­kin­ti nu­galė­to­jai ir pri­zi­nin­kai, ap­do­va­no­ti pi­ni­gi­niais ir daik­ti­niais pri­zais, laik­raš­čio pre­nu­me­ra­ta. Vi­sos ko­vos bu­vo pla­čiai ap­ra­šo­mos laik­raš­čio pus­la­piuo­se, tad bu­vo pro­ga ne tik sa­ve pa­ro­dy­ti, bet ir į ki­tus pa­žiūrė­ti.
Ma­lo­nu bu­vo girdė­ti iš ko­mandų, kad norėtų, jog to­kios var­žy­tuvės vyktų tra­di­ciš­kai kiek­vie­nais me­tais. Re­dak­ci­ja tam pa­si­ruo­šu­si.
O ir ge­ro­kai iki var­žy­tu­vių, kvies­da­mi ko­man­das re­gist­ruo­tis, tal­ki­no­me, kaip galė­jo­me. Šitą darbą dau­giau­siai te­ko da­ry­ti man pa­čiam. Bu­vo džiu­gu, jog kalbė­da­mas su dau­gu­ma se­niūnų ju­tau su­si­domė­jimą ir norą bur­ti ko­man­das bei da­ly­vau­ti var­žy­tuvė­se. Bet būta ir ki­to­kių at­vejų, apie ku­riuos taip pat norė­čiau už­si­min­ti.
Bendraujant su se­niū­nais kai ku­riuo­se po­kal­biuo­se jau­čiau skep­ti­cizmą: kokios dar varžytuvės, kai tiek daug darbų, o ir biud­že­to pro­jek­tas dar tik svars­to­mas... Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad tas lai­kas tik­rai bu­vo su­dėtin­gas: iš pra­džių siautė pūgos, po to ir CO­VID-19 pan­de­mi­ja įsi­siautė­jo. Jau ant­ra­me po­kal­by­je su Paukš­ta­kių  se­niū­nu iš­gir­dau, kad jis tu­ri daug rūpes­čių ir ko­man­dos neor­ga­ni­zuos.
Ne­gi nu­si­žu­dy­si... Pas­kam­bi­nau į Sta­ne­lius ir su Vir­gi­ni­ja Dap­šie­ne su­tarė­me, kad Sta­ne­lių bend­ruo­menė da­ly­vaus. Pui­ku ir jai už tai tu­riu pa­dėko­ti. Leng­vai su­ta­rimą ra­do­me ir su Grumb­lių bend­ruo­menės pir­mi­nin­ke Si­gu­te Jac­ka­vi­čie­ne, ku­ri lyg jau ir bu­vo ga­vu­si Paukš­ta­kių se­niū­no pra­šymą, o gal įpa­rei­go­jimą suor­ga­ni­zuo­ti ko­mandą. Ma­tyt, se­niū­nas pri­ėmė „did­meist­rišką“ spren­dimą – įpa­rei­go­jimą. Taip pat pa­sielgė ir Rie­ta­vo mies­to se­niū­nas. Nie­ko čia blo­go, nors kai ką iš to ir ga­li­me pa­stebė­ti.
Ats­ki­rai norė­čiau pa­minė­ti Prūsa­lių bend­ruo­menę. Nors ji ne­bu­vo ga­vu­si nei pa­ra­gi­ni­mo, nei įpa­rei­go­ji­mo, bet suor­ga­ni­za­vo ko­mandą, nuo­lat pa­laikė ryšį su re­dak­ci­ja, du kar­tus da­ly­va­vo var­žy­tuvė­se ir ta­po pri­zi­nin­ke. Už tai dėko­ju ko­man­dos va­do­vei Ro­mai Ži­lins­kie­nei.
Kiek sun­kiau or­ga­ni­za­ci­nis dar­bas ėjo­si Nau­sod­žio se­niū­nui. Bet rei­kia pa­si­džiaug­ti, kad vis­kas baigė­si ge­rai: olim­pi­nis prin­ci­pas – svar­bu da­ly­vau­ti – ži­no­mas vi­siems. Blo­giau pa­si­sekė Me­dingė­nams. Nuo­lat kalbė­da­mas su se­niū­nu ju­tau, kad bur­ti ko­mandą ei­na­si sun­kiai, o prie­š var­žy­bas paaiškė­jo, kad dau­gu­ma ko­man­dos na­rių, o ir pa­ts se­niū­nas tu­ri būti izo­lia­ci­jo­je. Kažką suor­ga­ni­zuo­ti grei­tai, ma­tyt, nei no­ro, nei ga­li­my­bių ne­be­bu­vo. Ti­kiuo­si, kad net ir sirg­da­mi me­dingė­niš­kiai domė­jo­si vis­kuo, kas pra­vers atei­ty­je.
Ypa­tin­gai keis­tai si­tua­ci­ja ru­tu­lio­jo­si Plungės se­niū­ni­jo­je. Vi­suo­se po­kal­biuo­se iki pat pa­sku­ti­nio bu­vau ti­ki­na­mas, kad tik­rai ko­man­da bus su­da­ry­ta, o jei rei­kia – net ir ke­lios, nes „pro­tų“ re­zer­vas Plungės se­niū­ni­jo­je – tik­rai di­de­lis. Džiau­giau­si be ga­lo. Dėl vi­sa ko se­niū­nei pa­dik­ta­vau ir vie­nos Plungės jau­ni­mo grupės, ku­ri pa­ti su­si­domė­jo var­žy­tuvė­mis, te­le­foną – gal pra­vers pa­stip­ri­ni­mas iš ša­lies.
Pa­si­ro­do, jau­ni­mas skam­bu­čio iš se­niū­ni­jos ne­su­laukė. O pa­sku­ti­nia­me po­kal­by­je su seniūne bu­vau no­kau­tuo­tas. Iš­gir­dau: „Mes esa­me to­kie pro­tin­gi, kad net ne­gra­žu su ki­tais var­žy­tis ir jiems už­kirs­ti ke­lią laimė­ti.“ Šian­dien gal­vo­ju, kad šie žod­žiai ver­ti metų ci­ta­tos pri­zo. Tie­sos dėlei tu­riu pa­sa­ky­ti, kad Plungės se­niūnė žadė­jo tal­kin­ti „Protų mūšy­je“ Pla­te­lių se­niū­ni­jos ko­man­dai, bet ir su ja ne­pa­si­rodė. Va, ką reiš­kia pro­tų nu­tekė­ji­mas...
Na, ir pa­bai­gai – dar po­ra pa­stebė­jimų. Džiu­gu, kad ne­pai­sant kai ku­rių ne­sklan­dumų, pir­mas bly­nas ne­pris­vi­lo. Šįkart var­žy­tu­ves or­ga­ni­za­vo­me pa­tys, rem­da­mie­si tik ne­di­de­le pa­gal­ba iš ša­lies: kai ku­rių Plungės įmo­nių įsteig­tais pi­ni­gi­niais ir daik­ti­niais pri­zais, pa­čių da­ly­vių sta­ro mo­kes­čiu, be­je, vie­nos ko­man­dos pa­mirš­tu su­mokė­ti, ka­vi­nu­kių pa­gal­ba, re­dak­ci­jos dar­buo­tojų bei „Protų mūšio“ da­ly­vių ini­cia­ty­va. Pas­tebė­jo­me tai, ką ir ži­no­jo­me: žmonės būna ir pro­tin­gi, ir juo­kin­gi...
Iki kitų var­žy­tu­vių!