Laikosi savo – nori šaligatvio prie daugiabučio

Rūtos LAU­RI­NAI­TIENĖS nuo­trau­ka
Prie šio na­mo ne tik nėra ša­li­gat­vio, bet ir pa­ts kie­mas – siau­ras, duobė­tas ir neas­fal­tuo­tas
V. Ma­čer­nio gatvės 16-ojo dau­gia­bu­čio na­mo ša­li­gat­vis – be­ne „gar­siau­sias“ ša­li­gat­vis Plungė­je, ku­rio net nėra... „Že­mai­tis“ pra­ėju­sių metų rugsėjį jau rašė, kad šį namą re­no­va­vus gy­ven­to­jai ne­te­ko amo su­pratę, kad ir iki tol daug metų ša­li­gat­vio prie na­mo ne­turėję, jo ne­turės ir da­bar, po na­mo at­nau­ji­ni­mo. Ta­da gy­ven­to­jams bu­vo išaiš­kin­ta, kad re­no­va­ci­jos me­tu jo įreng­ti ne­bu­vo ga­li­ma, mat pa­gal vi­sus rei­ka­la­vi­mus dau­gia­bu­tis turė­jo būti mo­der­ni­zuo­tas toks, koks bu­vo prie­š tai. Ta­čiau kai ku­rie gy­ven­to­jai ginklų dar ne­su­de­da, sa­ko, ša­li­gat­vis rei­ka­lin­gas, nors va­žinė­jan­tie­siems ma­ši­no­mis, at­ro­do, la­biau rūpi pa­to­gi vie­ta prie na­mo au­to­mo­bi­liui.



Ne­su­ta­ria, ko no­ri

Šįsyk į „Že­mai­čio“ re­dak­ciją kreipė­si gar­baus am­žiaus mo­te­ris iš minė­to dau­gia­bu­čio na­mo. Se­nutė sa­ko, kad kie­me vie­tos ir taip ma­ža, o kai iš abiejų pu­sių dar su­sta­to­mi au­to­mo­bi­liai, išė­jus į kiemą nėra kur ko­jos pa­dėti. Ir pa­ts kie­mas – 
duobė­tas, neas­fal­tuo­tas, va­sarą dul­ka, o žiemą būna gi­liom pro­vėžom iš­va­žinė­tas, tad se­nu­kams iš­neš­ti šiukš­les ar ki­tur nuei­ti – ne juokų dar­bas.
Mo­te­ris pa­sa­ko­jo apie koją lūžu­sią kai­mynę – ėjo tuo ma­ši­no­mis ap­sta­ty­tu kie­mu, ne­pa­matė duobės, niks­telė­jo koją, lūžo, o da­bar neap­siei­na be prie­žiū­ros – yra duk­ters slau­go­ma.
„Krei­piau­si į būstą („Plungės būstas“ – aut.), sa­ko, pa­si­sta­tyk sa­vo (ša­li­gatvį – aut.), jei tau rei­kia“, – pyks­ta jau 15 metų šia­me na­me gy­ve­nan­ti mo­čiutė.
Mo­te­ris sakė ma­niu­si, kad ša­li­gat­vis bus įreng­tas dau­gia­butį re­no­va­vus, bet kur tau – vis­kas li­ko taip, kaip ir bu­vo.
Iš plun­giškės pa­sa­ko­ji­mo paaiškė­jo, kad dau­gia­bu­čio gy­ven­tojų nuo­monės, rei­kia ša­li­gat­vio ar ne, ne­su­tam­pa. Esą jo ver­kiant norėtų se­nu­kai, o jau­niems tai – ne truk­dis. Dau­ge­lis tu­ri ma­ši­nas, tad išėję iš laip­tinės iš­kart sėda į jas.
Kad gy­ven­to­jai dėl ša­li­gat­vio ne­su­ta­ria tar­pu­sa­vy­je, įsi­ti­ki­no­me pa­tys, nu­vykę prie šio na­mo. Su­tik­tas vy­riš­kis sakė praeinąs ir taip, tad jam tas ša­li­gat­vis buvęs ne­buvęs. Be to, „o kas me­sis?“
Taip pat šia­me na­me gy­ve­nan­ti­ mo­te­ris sakė, kad jai svar­bu, jog galėtų kie­me au­to­mo­bilį pa­si­sta­ty­ti. O dėl ša­li­gat­vio esą vi­si tik ei­da­mi pa­kampė­mis pik­ti­na­si, bet kai iš tiesų rei­kia kel­ti pro­blemą ir kreip­tis kaž­kur, no­rin­čiųjų ne­be­lie­ka.


Kodėl ne­ga­li­ma pa­nau­do­ti su­kauptų lėšų?

Į mus krei­pu­sis mo­čiutė sa­ko ne­sup­ran­tan­ti, kodėl namą ad­mi­nist­ruo­jan­tis „Plungės būstas“ mėne­sinį mo­kestį vis di­di­na, o ma­žai ką tvar­ko. Ne­gi to­mis gy­ven­tojų kau­pia­mo­mis lėšo­mis ne­galėtų ša­li­gat­vio įreng­ti?
Ta­čiau „Plungės būsto“ at­stovė „Že­mai­čiui“ išaiš­ki­no, kad tie kau­pia­mi pi­ni­gai yra skir­ti ne kie­mui tvar­ky­ti ar ša­li­gat­viui įreng­ti, o ge­rin­ti na­mo būklę jo vi­du­je.
„Iš tikrųjų di­delė pro­ble­ma su dau­gia­bu­čių kiemų tvar­ky­mu, vis­kas pa­lie­ka­ma pa­čių gy­ven­tojų lėšo­mis tvar­ky­ti, – kalbė­jo ad­mi­nist­ra­torė. – Pa­gal Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos nu­ro­dy­mus, na­mui kau­pia­mos lėšos yra tik na­mui tvar­ky­ti. Jei yra ge­di­mai, iš tų pi­nigų ir tvar­ko­ma, o ke­liams, ša­li­gat­viams, duobėms, au­to­mo­bi­lių aikš­telėms ne­ga­li­ma paim­ti. Žmonės tu­ri tvar­ky­ti su pa­pil­do­mu mokė­ji­mu“.
Ta­čiau mi­nis­te­ri­ja da­ran­ti iš­lygą – esą jei­gu na­mas jau yra re­no­vuo­tas, vis­kas ja­me su­tvar­ky­ta, o tų su­kauptų lėšų yra ne­ma­žai, jas vis­gi ga­li­ma pa­nau­do­ti ir kie­mo tvar­ky­mui. Ta­čiau su­tar­ti dėl šių pi­nigų pa­nau­do­ji­mo jau tu­ri vi­si na­mo butų sa­vi­nin­kai.


Galėtų įsi­reng­ti kar­tu su aikš­te­le

Ad­mi­nist­ra­torė kalbė­jo, kad „Plungės būstas“ pa­sta­ruo­ju me­tu jo­kio krei­pi­mo­si dėl ša­li­gat­vio prie minė­to na­mo ne­ga­vo. Ir at­lie­kant re­no­va­ciją gy­ven­to­jams dėl jo vis­kas esą bu­vo išaiš­kin­ta. Ta­čiau pro­ble­ma „Plungės būstui“ yra ži­no­ma. Bu­vo išk­vies­tas ir pro­jek­tuo­to­jas į minė­to na­mo kiemą ap­si­žiūrė­ti. Bet jis pa­sakęs, kad įren­gus ša­li­gatvį ne­be­liktų vie­tos ma­ši­noms sta­ty­ti. Da­bar jos lai­ko­mos po pat lan­gais, o at­ma­ta­vus žemės ša­li­gat­viui, ne­be­liktų net ke­liu­ko ma­ši­noms įva­žiuo­ti.
„Gy­ven­to­jai pa­tys turėtų ap­si­spręsti, ša­li­gat­vio ar įva­žia­vi­mo no­ri“, – pa­brėžė ad­mi­nist­ra­torė.
Prie na­mo laip­ti­nių, iš­kart po lan­gais, yra ne­di­de­lis plo­te­lis, ve­ja užsė­tas, – galbūt ša­li­gatvį būtų ga­li­ma pa­da­ry­ti paau­ko­jus jį? Anot ad­mi­nist­ra­torės, var­giai – ša­li­gat­vis ne­di­de­lis išeitų, jį dar su­siau­rintų bor­te­liai iš abiejų pu­sių ir „tas ta­ke­lis pa­si­da­rytų la­bai siau­ras ir ma­žy­tis“.
Dėl ša­li­gat­vio įren­gi­mo, ma­tyt, nie­kur kreip­ta­si ne­bu­vo, už­tat dėl aikš­telės pra­pla­ti­ni­mo, anot ad­mi­nist­ra­torės, gy­ven­to­jai į Sa­vi­val­dybę rašė. Bet ir tie da­ly­kai taip greit ne­pa­da­ro­mi, tu­ri būtų at­lik­tos tam tik­ros pro­cedū­ros, kad už to­kius dar­bus sa­vais pi­nigė­liais su­mokėję gy­ven­to­jai gautų da­linę kom­pen­sa­ciją.
„Jei jau pla­tins tą aikš­telę, na­mas galėtų įsit­rauk­ti, ar ša­li­gatvį, ar ke­lią pa­si­tvar­ky­ti. Bet iš jų pa­čių lėšų“, – siūlė ad­mi­nist­ra­torė.
At­ro­do, ši pro­ble­ma grei­tai išspręs­ta ne­bus, bet kodėl namą ad­mi­nist­ruo­jan­ti įmonė bent duo­bių už­tai­sy­ti kie­me ne­si­sku­bi­na?
Ad­mi­nist­ra­torė paaiš­ki­no, kad sun­ku tam gau­ti šla­ko. Kiek se­niū­ni­jos pra­šy­ta, gau­tas at­sa­ky­mas, kad jis skir­tas tik bend­ram nau­do­ji­mui, mies­to ke­liu­kams. O „Plungės būstas“ pa­ts jo neuž­sa­kinė­ja.
Dau­gia­bu­tis vie­nas, o bėdų – net ke­lios. Kaip jas išspręs­ti? Gy­ven­to­jai turėtų pra­dėti nuo dau­gia­bu­čio bu­tų sa­vi­ninkų su­si­rin­ki­mo, pa­si­kalbė­ti, ko na­mo gy­ven­to­jams rei­kia ir ar rei­kia dau­ge­liui. O jau ta­da kreip­tis į „Plungės būstą“ su konk­re­čiais no­rais. Tik spren­di­mai tu­ri būti ge­rai pa­ma­tuo­ti, mat kiek­vie­nas jų kai­nuos pa­tiems.