Mie­li skai­ty­to­jai,

vėl ap­si­su­ko metų ra­tas, vėl su nos­tal­gi­ja min­ty­se lyg ka­ro­liu­kus ve­ria­me pri­si­mi­ni­mus apie pra­ėju­sius me­tus. Ko­kie jie bu­vo? Vi­si su­tiks, kad ne­trūko ne­ri­mo dėl atei­ties, dėl sa­vo, bet la­biau­siai – dėl ar­timųjų svei­ka­tos, dėl ky­lan­čių kainų ir ne­drau­giš­kai nu­si­tei­ku­sių kai­mynų, dėl ne­ži­nia ko­kius spren­di­mus vėl ruo­šian­čių po­li­tikų. Vis­kas – kaip vi­sa­da ir kas kartą nau­jai, ne­tikė­tai.

Di­delė da­lis šių ak­tua­lijų su­gulė ir į „Že­mai­čio“ pus­la­pius. Šian­dien jūsų ran­ko­se – jau 101-as šių metų nu­me­ris. Ačiū, kad ly­giai tiek kartų su ne­kant­ru­mu skubė­jo­te į par­duo­tuvę ar tik­rin­ti pa­što dėžutės, kas­syk smal­sau­da­mi, ko­kias nau­jie­nas šįkart jums pa­ruošė­me, ką pa­kal­bi­no­me, kur da­ly­va­vo­me ir jums nu­fo­tog­ra­fa­vo­me bei ap­rašė­me, ko­kias pro­ble­mas iš­vil­ko­me į die­nos šviesą.
Su tom pro­ble­mom taip jau yra – jos nie­ka­da ne­si­bai­gia. Būna dienų, kai re­dak­ci­jos te­le­fo­nai skam­ba, re­gis, be per­sto­jo. Todėl kai kas nors pa­klau­sia, iš kur trau­kia­me te­mas sa­vo straips­niams, be­lie­ka tik nu­si­juok­ti. Kol turė­si­me ši­tiek akių ir ausų, o svar­biau­sia – ši­tokį skai­ty­tojų pa­si­tikė­jimą ir tikė­jimą, kad ga­li­me pa­dėti išspręs­ti ko­kią ne­ge­rovę bent jau pa­vie­šin­da­mi ją, – te­mas ir to­liau sem­si­me kaip iš gau­sybės ra­go.
„Že­mai­tis“ yra „Že­mai­tis“, – že­mai­tiš­kai nu­tęsia vie­nas mūsų skai­ty­tojų, žvar­bią prie­ššven­čio dieną už­sukęs į re­dak­ciją pra­si­tęsti pamėg­to laik­raš­čio pre­nu­me­ratą ki­tiems me­tams. Be­lie­ka tik pri­tar­ti – tu­ri­me sa­vitą braižą ir tik mums būdingą žvilgsnį į ak­tua­li­jas, dėl ko 8 de­šimt­me­čius esa­me skai­to­miau­sias ir po­pu­lia­riau­sias laik­raš­tis tiek Plungės ra­jo­ne, tiek Rie­ta­vo sa­vi­val­dybė­je.
Me­luo­tu­me, jei sa­ky­tu­me, kad yra leng­va iš­lai­ky­ti šį skai­ty­tojų pa­si­tikė­jimą. Tik tie, kas yra dirbę re­dak­ci­jo­je, ži­no, ko­kios dis­ku­si­jos kar­tais už­ver­da, kai rei­kia nu­spręsti, ku­ri te­ma ar įvy­kis ver­ti laik­raš­čio pus­la­pių, kam skir­ti dau­giau vie­tos, o kam galbūt už­teks ir trum­po pa­minė­ji­mo ke­liais sa­ki­niais. Ne vi­sa­da leng­va at­spėti, kas šiuo me­tu la­biau­siai do­mi­na skai­ty­to­jus, bet ne­mažė­jan­tis jūsų ra­tas leid­žia ma­ny­ti – daž­niau­siai pa­vyks­ta.
„Ir to­liau ka­bin­ki­te vi­sas ra­jo­no pro­ble­mas kaip dro­bu­les ant džio­vyk­los“, – štai toks šven­ti­nis pa­linkė­ji­mas vieną dieną at­skrie­jo į re­dak­ci­jos pa­što dėžutę. Me­tams be­si­bai­giant kvie­čia­me tai da­ry­ti kar­tu – drau­gau­ki­me ir 2022-ai­siais, nes tų dro­bu­lių, oi, dar kiek ne­skalbtų ir ne­džio­vintų. Van­dens tig­ro me­tais dar drąsiau ir gar­siau kalbė­ki­me apie tai, kas mums rūpi, dar smar­kiau džiau­kimės sa­vo ir ap­lin­ki­nių pa­sie­ki­mais bei dar karš­čiau tikė­ki­me, kad vi­sas ne­gan­das įma­no­ma įveik­ti. Būki­me drau­ge!

Su šil­čiau­siais linkė­ji­mais ir svei­ki­ni­mais – „Že­mai­čio“ ko­lek­ty­vas