Naujausios
Mokytoja ir jos lėlės keičia vaikų pasaulį
Lėlių teatrą Šiaulių Vijolių vidurinėje mokykloje turėjusi ir „Aukso paukšte“ – svarbiausiu šalies mėgėjų teatrų apdovanojimu – įvertinta Orinta Orlickienė nusprendė keltis gyventi į Žagarę, kur jaučiasi laiminga. Subūrusi teatro trupę mokytoja vaikus moko išreikšti save. Lėlės keičia jos vaikų pasaulį.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Lėlių pasaulis
Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos Žagarės filialo dailės mokytoja ir lėlių teatro vadovė Orinta Orlickienė atidaro savo kabineto duris, už kurių atsiveria lėlių pasaulis.
Kampe stypso dviejų metrų gaidys iš pasakos „Katinėlis ir gaidelis“, kurį valdyti turi net trys vaikai. O štai ant minkšto suolelio prisėdę nė pusės metro nesiekiantys berniukas ir mergaitė.
Aukštai palubėje sukabintos tarsi rūbas ant kūno užsivelkamos lėlės – didžiuliai vilko, zuikio ir kitų gyvūnų atvaizdai. O štai dar vienas vilkas su „vatiniais“ dantimis, valdomas pagaliu, slepiasi po pūkuotų ir ryškiaspalvių paukščių, primenančių flamingus, plunksnomis.
Iš dėžės mokytoja ištraukia išraiškingas kaukes – žmonių veidus, o netrukus ant piršto užsimauna pirštukines megztas lėlytes, kurios dažniausiai naudojamos mokantis judesį suderinti su tekstu.
Lėlę valdyti – tai ne žaisti
Pradėdami dirbti su lėlėmis vaikai stojasi priešais veidrodžius, kad pamatytų, kaip iš šalies atrodo judesiai ir kur kiekvienu metu turėtų atsidurti jie patys.
Pirštams ir rankoms lavinti imamasi įvairios papildomos veiklos: mėtomi kamuoliukai į čia pat, klasėje, virš durų pakabintą krepšį, renkami ir į specialias skylutes dėliojami mažučiai, vos apčiuopiami karoliukai.
„Kai kas galvoja, kad su lėlėmis dirbti lengva, tarsi žaisti. Bet reikia išmokti lėlę valdyti. Pradedantieji slepiasi už dekoracijų, vėliau bando išreikšti lėlę ir save, kol pagaliau pasiekia gebėjimą per lėlę atskleisti save. Tai jau profesionalumo ženklas“, – aiškina teatro vadovė.
Nenorėjo būti mokytoja
Meno mokyklos lėlių teatrą „Žagarės Vyšniukas“ lanko septyni vaikai. Nedaug, bet visi motyvuoti.
Dirbdama Šiauliuose Orinta Orlickienė turėjo 57 vaikų grupę. Kai vieniems festivalio organizatoriams pasakė atsivešianti 40 vaikų, šie apstulbo – ką tokia gausybė scenoje veiks. Bet buvo ką, nes didelė dalis pradinių klasių mokinių su lėlėmis-pirštinėmis vaidino chorą.
Orinta sako niekada nenorėjusi būti pedagoge, nors jos mama Saulė Pukienė dirbo pradinių klasių mokytoja. Ir visada klasėje turėdavo teatrą, o namai buvo pilni lėlių, kurias pati siūdavo ir megzdavo. Šiuos gebėjimus perėmė dukra.
Orinta Orlickienė dar mokinė lankė dailės mokyklą, Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune baigė rūbų dizaino, vėliau Vilniaus dailės akademijoje – interjero dizaino studijas.
Kai Vijolių vidurinės mokyklos dailės mokytoja išvyko į užsienį, jauna specialistė gavo pasiūlymą ją pavaduoti.
Sulaukė svarbaus įvertinimo
Pasirodė, kad su vaikais dirbti ji ne tik gali, bet ir geba. Pati pradėjo jausti su jais ryšį ir gauti atsaką, pasitikėjimą.
2007 metais jos vadovaujamas Vijolių vidurinės mokyklos lėlių teatras „Vijoliukas“ sulaukė garbingo įvertinimo – Lietuvos liaudies kultūros centras skyrė „Aukso paukštės“ apdovanojimą, kuris reiškė, kad 2006-aisiais šis kolektyvas tarp mėgėjų lėlių teatrų šalyje pripažintas geriausiu.
Tačiau po kelerių metų kilo klausimas dėl Vijolių vidurinės mokyklos likimo. Prisiminta, kad ši mokykla sovietmečiu buvo labai stipri sporto srityje, imta siekti regiono sporto gimnazijos vardo.
„Sportas – ne mano sritis“, – sako O. Orlickienė ir priduria, kad pats likimas jai pamėtėjo kitą šansą.
Kelias link meno mokyklos
Į Žagarę, kurioje įsigijo namą, moteris atvažiuodavo praleisti vasarų, aplankyti šviesaus atminimo močiutės Kazimieros Norvaišienės, labai ryškios šio krašto asmenybės.
K. Norvaišienė tapė, grojo akordeonu ir pianinu, o kadaise, kai Žagarėje dirbo režisierius Borisas Dauguvietis, lankė jo suburtą jaunimo vaidybos grupę.
Orinta, atvykusi į Žagarę, dažnai išeidavo pasivaikščioti į kitapus kelio nuo namų dunksantį parką. Kartą pasuko taku ne į jo gilumą, bet link dvaro pastatų kompleksui kadaise priklausiusio raudonų plytų angliško stiliaus pastato. Tarsi kas būtų už rankos truktelėjęs. Netikėtai akys užkliuvo už lentelės su užrašu „Meno mokykla“.
Atėjo mintis, kad galėtų pati čia įsidarbinti. Gavusi direktoriaus Vitolio Žuko telefono numerį, paskambino ir išklojo kortas: galėtų dėstyti dailę, suburti lėlių teatrą, šioje srityje ne naujokė, turi tai liudijančių dokumentų.
Direktorius nedaugžodžiavo, paprašė atsiųsti savo gyvenimo aprašymą. Buvo rugpjūčio mėnuo. Jau kitą dieną ji sulaukė žinios, kad yra priimta ir gali nuo rugsėjo pradėti darbą.
Dailę ėmė lankyti devyni mokiniai. Dabar, kai įkurta ir pradinių klasių grupė, yra daugiau kaip 20 vaikų.
Kai kurie jų atvyksta ne tik iš Žagarės bei jos apylinkių, bet ir iš Skaistgirio.
Žagarė paviliojo
Dar metus Orinta savo gyvenimą dalijo perpus – porą dienų turėdavo pamokų Žagarėje, likusias darbo dienas keliaudavo į Šiaulių Vijolių vidurinę mokyklą.
Po metų Žagarė ją prisijaukino galutinai ir neatšaukiamai. Pasirinko šį miestelį, išmainydama Šiaulius. Su savimi kaip prisiminimą iš Vijolių atsivežė dovanotą vienos Šiaulių menininkės dėžutę su lėle-zuikiu, kurioje sudėti lėlių teatro „Vijoliukas“ narių palinkėjimai.
Kartais žmonės nesupranta jos poelgio – juk didesniame mieste daugiau galimybių. O kur dar komfortas, kai grįžus namo į butą, nereikia galvoti apie krosnies kūrenimą.
Tačiau mokytoja mano, kad miestelis turi pliusų: graži gamta, grynas oras, ramybė ir vaikų šurmulys mažesnis.
Mokytoja čia rado bendraminčių, įsitraukė į savanorišką veiklą. Ji Vyšnių festivalyje su mokiniais talkina kaliausių manijoje, dalyvauja etnokultūros renginiuose.
Dar vienas apdovanojimas
Su „Žagarės Vyšniuko“ nariais Orinta Orlickienė jaučiasi tarsi auklė iš filmo „Muzikos garsai“. Kaip šeima jie kas mėnesį ar bent kartą per du mėnesius keliauja į festivalius patys pasirodyti ar spektaklio pažiūrėti.
Mokytoja užsibrėžė vaikus nuvežti į visus profesionalius lėlių teatrus. Jau aplankė juos Vilniuje, Panevėžyje, Kaune.
Kas antri metai organizuojamas lėlių teatrų festivalis Žagarėje, o tais metais, kai jis nevyksta, žagariečiai važiuoja į respublikinį lėlių teatrų festivalį „Molinukas“.
Šiemet minėtame festivalyje „Žagarės Vyšniukas“ parodė spektaklį pagal Kristijono Donelaičio pasakėčią „Vilks provinyks“.
Regioniniame ture Radviliškyje teatras pateko į respublikinį turą Panevėžyje ir iš ten dalyvavusių buvo išrinktas pasirodyti Dainų šventėje.
Lietuvos liaudies kultūros centras Orintos Orlickienės kolektyvą apdovanojo nominacija „Ryškiausias lėlių teatrinės kultūros skleidėjas“.
Labiausiai vadovę džiugina, kai jaunieji artistai per metus dvejus neatpažįstamai pasikeičia.
Į pirmą repeticiją atėjęs nedrąsus, uždaras, dėl susikaustymo vos pajudėti galintis vaikas tampa tarsi savęs buvusiojo priešingybe. Už lėlių galima pasislėpti. Paradoksas, bet taip nejučiomis nugalima baimė – scenos, kalbėjimo prieš auditoriją ar su svarbiu asmeniu. Teatras – tai psichologija, tai – dar vienas, tik kitoks, gyvenimas.
Autorės nuotr.
DINASTIJA: Lėlių teatro „Žagarės Vyšniukas“ vadovė Orinta Orlickienė pati užaugo su lėlėmis, nes jos mama turėjo lėlių teatriuką.
ĮVERTINIMAS: Orinta Orlickienė už lėlių teatrą buvusioje Šiaulių Vijolių vidurinėje mokykloje 2007 metais buvo apdovanota „Aukso paukšte“, o šiemet, jau trejus metus dirbant Žagarėje, Lietuvos liaudies kultūros centras skyrė nominaciją „Ryškiausias lėlių teatrinės kultūros skleidėjas“.
MOKSLAI: „Žagarės Vyšniuko“ vaikai išmoko vaidinti su kaukėmis ir ant plaštakos maunamomis lėlėmis.
GIGANTĖ: Šią didelę lėlę turi valdyti trys vaikai.
RŪBAS: Kai kurios mokytojos siūtos lėlės tiesiog apsivelkamos kaip rūbai.
LĖLYTĖS: Prisėdusios dar dvi rankų darbo lėlytės – berniukas ir mergaitė.
SAVANORĖ: Žagarėje Orinta Orlickienė ne tik dirba mokytoja bei teatro vadove, bet ir savanoriauja: Vyšnių festivalyje talkina kaliausių manijoje, įsijungia į veiklą etnokultūros renginiuose.