„Nesam maršrutinis taksi“

„Čia tik­ra ne­sąmonė... Ką, ar vi­sai iš­naglė­jo?! Sa­ko, ei­kit į sto­telę prie li­go­ninės. Bet kad aš tuo au­to­bu­su į LIDL-ą va­žiuo­da­vau. Jei nuei­siu iki sto­telės, ko­kia man pra­smė be­va­žiuo­ti? – pik­ti­no­si skam­binęs vy­ras. – Vieną sykį lau­kiau prie „Stogų mo­zai­kos“, tai au­to­bu­sas pralėkė pro šalį. Taip ir li­kau stovė­ti ne­sup­ratęs...“
Tie­sa, esą pra­ėjusį šeš­ta­dienį vie­nas au­to­bu­so vai­ruo­to­jas paim­ti iš Var­ka­lių į Plungę iš­si­ruo­šu­sio ke­lei­vio vis­gi su­stojęs.
„Bet jau to­kią „liarmą“ pa­kėlė – „Aš prie kiek­vie­nos tro­bos ne­sto­siu!“
Žmo­gus pa­sa­ko­jo skam­binęs ir į Plungės au­to­busų par­ką, ir į Sa­vi­val­dybę, bet taip ir likęs neiš­girs­tas. Esą Au­to­busų par­kas „stu­mia“ ant Sa­vi­val­dybės, o ši kri­tiką krei­pia at­gal.
Nors at­ro­dytų lo­giš­ka, jog au­to­bu­sas sto­ja tik tam skir­tuo­se su­sto­ji­muo­se, ta­čiau var­ka­liš­kio pyk­tis ir ke­lia­mi klau­si­mai su­pran­ta­mi – jei­gu su­sto­ti galė­jo vie­nas, kodėl ne­ga­li ir ki­tas? Ne­gi tai pri­klau­so tik nuo vai­ruo­to­jo ge­ra­no­riš­ku­mo?
Var­ka­liš­kio prie­kaiš­tus per­davė­me lai­kiną­jam Plungės au­to­busų par­ko di­rek­to­riui Mo­des­tui Če­pon­kui.
„Sto­te­lių Plungės au­to­busų par­kas ne­įren­ginė­ja. Jos pa­gal ke­lių tech­ninį reg­la­mentą yra ke­lių sa­vi­nin­ko – jis ga­li įreng­ti. O mums ke­liai ne­prik­lau­so. Esam tik vežė­jai ir sto­ja­me ten, kur įreng­tos sto­telės. Ne­sam marš­ru­ti­nis tak­si, kad sto­tu­me vi­sur, kur žmo­gus pa­prašė“, – aiš­ki­no di­rek­to­rius.
Ta­čiau ir M. Če­pon­kus bu­vo girdėjęs, jog anks­čiau marš­ru­tu Varkaliai–Truikiai va­žiavęs „Trans­la­mos“ au­to­bu­sas „sto­da­vo vi­sur, kur pa­tik­da­vo“,  ta­čiau esą taip ne­turėtų ir ne­galėtų būti.
Bet kodėl sto­da­vo?
„Ne­ga­liu at­sa­ky­ti. Gal kai pi­ni­gus už bi­lietė­lius im­da­vo, norė­da­vo dau­giau su­rink­ti. O da­bar nuo va­sa­ros ve­ži­mas yra ne­mo­ka­mas“, – dėstė di­rek­to­rius.
Anot jo, ir su­sto­ti bet kur ša­li­kelė­je ne­ga­li­ma. Ki­tur to net ne­leid­žia ke­lių eis­mo tai­syklės. Be to, esą iš kur vai­ruo­to­jui ži­no­ti, ką tas žmo­gus prie ke­lio vei­kia – ne­gi tu­ri vi­sus pa­ži­no­ti ir ži­not, kas kur va­žiuo­ja?!
Ir dar kartą pa­brėžė: „Yra marš­ru­tas ir yra gra­fi­kas, o mes va­žiuo­jam nu­sta­ty­tu tvar­ka­raš­čiu. Tam tvar­ka­raš­ty kuo pui­kiau­siai su­ra­šy­ti su­sto­ji­mai. Ten ir su­sto­jam.“
O kad žod­žiai būtų tvir­tes­ni, di­rek­to­rius at­siuntė Ke­lių trans­por­to ko­deksą, ku­ria­me ra­šo­ma, jog  ke­lei­viams ap­tar­nau­ti skirtų sto­te­lių mies­tuo­se, gy­ven­vietė­se ir ke­liuo­se įren­gimą ir prie­žiūrą re­gu­liuo­ja Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jos pa­tvir­tin­tos Ke­lei­vių ir ba­ga­žo ve­ži­mo tai­syklės.
Pridė­jo ir pa­starą­sias. Jos aiš­kiai api­brėžia, kad „ke­lei­viai įlai­pi­na­mi ir iš­lai­pi­na­mi au­to­busų sto­ty­se ir sto­telė­se, nu­ma­ty­to­se eis­mo tvar­ka­raš­čiuo­se. Sus­to­ti šio­se au­to­busų sto­ty­se ir sto­telė­se yra būti­na.“
Tai­gi išeitų, kad au­to­busų vai­ruo­to­jai, ne­sto­jan­tys pakelėse, jo­kios tvar­kos ar tai­syk­lių ne­pa­žeid­žia, tad ir pri­kiš­ti jiems nie­ko ne­ga­li. Iki sto­telės pa­ėjėti ne­no­rin­tys gy­ven­to­jai ga­li kliau­tis ne­bent vai­ruo­tojų ge­ra­šir­diš­ku­mu, de­ja, at­ro­do, ne vi­si tą širdį sku­ba pa­ro­dy­ti.