Pagerbė jubiliejų švenčiantį trenerį

Ma­to­mas ir ger­bia­mas žmo­gus

Pir­miau­sia gar­bin­gą ju­bi­lie­jų mi­nin­tį tre­ne­rį pa­svei­ki­no me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, anot ku­rio, V. Vait­kus – tas žmo­gus, ku­rį ga­li­ma su­tik­ti tiek gat­vė­je, tiek spor­ti­niuo­se ar ki­tuo­se ren­gi­niuo­se. „Jei jo ten ne­bū­tų, iš­kart kil­tų min­tis, jog kaž­kas – ne taip, kaž­ko trūks­ta. Tas pa­ts, kai pa­tin­kan­čia­me pa­tie­ka­le pa­si­gen­di drus­kos ar pi­pi­rų“, – kal­bė­jo me­ras.

A. Kli­šo­nio tei­gi­mu, spor­tas yra neat­sie­ja­ma Plun­gės is­to­ri­jos da­lis, ku­rio­je ryš­kų pėd­sa­ką yra pa­li­kęs ir mo­ky­to­jas bei tre­ne­ris V. Vait­kus. Jis ir spor­tas – neat­sie­ja­mi da­ly­kai. Tai žmo­gus, ku­ris vi­sa­da ma­to­mas – tai su vė­lia­va ran­ko­se, tai mu­šan­tis būg­ną, tai gar­siai skan­duo­jan­tis. „Net le­gen­di­nis pla­ka­tas su už­ra­šu „ Svei­ki at­vy­kę į pra­ga­rą“ neap­siė­jo be ta­vo įsi­ki­ši­mo“, – pri­si­mi­nė la­biau­siai įsi­mi­nu­sius mo­men­tus me­ras.

O kiek dar da­ly­kų, ku­rių tie­siog ne­ma­to­me. To­kie kaip lai­kas, pra­leis­tas su vai­kais, ar į gy­ve­ni­mą jau iš­leis­ti auk­lė­ti­niai, ku­riuos tre­ne­ris už­de­gė no­ru spor­tuo­ti. Šį su­ge­bė­ji­mą jis iš­sau­go­jo iki šių die­nų. V. Vait­kaus įkvėp­ti spor­ti­nin­kai ak­ty­viai da­ly­vau­ja var­žy­bo­se, o sir­ga­liai skan­duo­ja pa­lai­kan­čius šū­kius ir mu­ša būg­nais.

Anot me­ro, daug V. Vait­kaus dar­bų neį­ver­tin­ta. Juk ne taip leng­va iš­ma­tuo­ti, kiek duo­ta kiek­vie­nam jau­ną­jam spor­ti­nin­kui, kiek juo­se įskie­py­ta žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių. Bet nie­kas ne­pa­neigs, jog šis žmo­gus sa­vo pa­vyz­džiu, bu­vi­mu, ener­gi­ja, nuo­šir­du­mu ir pa­pras­tu­mu kiek­vie­nam pa­lie­ka tik pa­tį ge­riau­sią įspū­dį. O ju­bi­lie­jus – pa­ti ge­riau­sia pro­ga už vi­sa tai pa­dė­ko­ti.

„Tu esi tas pe­da­go­gas, ku­rį ta­vo auk­lė­ti­niai at­si­mins iki gra­bo len­tos. Tad gra­žios su­kak­ties pro­ga no­ri­me tau pa­dė­ko­ti už di­džiu­lę mei­lę spor­tui ir žmo­nėms bei už tai, kad esi pi­lie­tiš­kas, kad ne­si abe­jin­gas tam, kas vyks­ta Plun­gės gy­ve­ni­me“, – kal­bė­jo me­ras ir įtei­kė su­kak­tu­vi­nin­kui švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nist­ro per­duo­tą pa­dė­ką už il­ga­me­tį pe­da­go­gi­nį dar­bą, o nuo Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės įtei­kė pro­gi­nį me­da­lį, lin­kė­da­mas svar­biau­sio – svei­ka­tos.

70 – tik skai­čius

Gra­žių žo­džių ju­bi­lia­tui ne­gai­lė­jo ir ki­ti Sa­vi­val­dy­bės va­do­vai. An­tai vi­ce­me­rė As­ta Beier­le-Ei­gir­die­nė pa­lin­kė­jo tre­ne­riui ir to­liau iš­lik­ti jau­nat­viš­ku, tik­ru spor­to eta­lo­nu.

Ju­bi­lie­jaus pro­ga bi­čiu­lį pa­svei­ki­no ir plun­giš­kio bend­ra­žy­giai. Vie­nas jų – krep­ši­nio tre­ne­ris Ge­na­di­jus Glik­ma­nas, lin­kė­jęs V. Vait­kui kant­ry­bės ir stip­ry­bės.

„No­riu pa­dė­ko­ti li­ki­mui, su­ve­du­siam su šiuo žmo­gu­mi, su ku­riuo pra­leis­ta daug me­tų. Vie­na­me jo as­me­ny­je tel­pa ir mo­ky­to­jas, ir drau­gas, ir nuo­dėmk­lau­sys. Su juo daug sma­gių aki­mir­kų pra­bė­go. Esi Plun­gės spor­to vei­das, ma­to­mas vi­suo­se spor­ti­niuo­se ir ne tik ren­gi­niuo­se. Spor­to ir rek­rea­ci­jos cent­ro (SRC) var­du no­riu pa­dė­ko­ti tie­siog už ak­ty­vią spor­ti­nę veik­lą“, – svei­kin­da­mas tre­ne­rį kal­bė­jo SRC va­do­vas Al­vy­das Vir­ši­las ir įtei­kė jam marš­ki­nė­lius su už­ra­šu „70“ bei pa­dė­kos raš­tą.

Ir ki­ti bend­ra­žy­giai ne­slė­pė, jog V. Vait­kus ne vie­nam iš jų – ne tik ko­le­ga, bet ir bi­čiu­lis. O fut­bo­lo ko­man­dos „Žio­ge­liai“ auk­lė­ti­niams jis su­ge­bė­jęs „pa­va­duo­ti“ net ma­mą ir tė­tį, mat nie­ka­da ne­lik­da­vo abe­jin­gas ma­žų­jų spor­ti­nin­kų bė­doms, vi­sa­da juos iš­klau­sy­da­vo, kai rei­kė­da­vo, pa­guos­da­vo, pa­drą­si­nan­tį žo­dį iš­tar­da­vo.

Tarp gau­saus bū­rio svei­kin­to­jų bu­vo ir „Ry­to“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los at­sto­vai. „Dar­buo­kis, kol ga­lė­si, ir dė­ko­ju už nuo­šir­dų dar­bą mo­kyk­lai bei vai­kams“, – sa­kė mo­kyk­los di­rek­to­rius Sta­nis­lo­vas Iva­naus­kas. Ki­ti šios įstai­gos dar­buo­to­jai ti­ki­no neį­si­vaiz­duo­ją sa­vo dar­bo bei V. Vait­kaus, ku­ris pa­per­ka sa­vo pa­pras­tu­mu ir ža­vi per kraš­tus be­si­lie­jan­čia ener­gi­ja.

„70 – tik skai­čius“, – sa­kė tre­ne­rio ko­le­gos ir bi­čiu­liai.

„Esu pa­pras­tas plun­giš­kis“

„Aš, at­ro­do, nie­ko ge­ro ne­pa­da­riau. Dir­bau ir vis­kas. Ėjom, žai­dėm, vai­kus au­gi­nom... O šian­dien gat­vė­je jau auk­lė­ti­nių vai­kai „La­bas, mo­ky­to­jau!“ ta­ria“, – apie ne­ju­čia pra­bė­gu­sį lai­ką kal­bė­jo V. Vait­kus ir pri­dū­rė esąs pa­pras­tas plun­giš­kis.

„Dir­bau sa­vo dar­bą ir tuo džiau­giuo­si. Kaip ir tuo, kad gi­miau ir gy­ve­nu Plun­gė­je. Tai – pa­ts my­li­miau­sias man mies­tas“, – su­si­jau­di­nęs kal­bė­jo su­kak­tu­vi­nin­kas, ku­rio aky­se su­spin­do aša­ros. Gi­liai įkvė­pęs V. Vait­kus vi­siems pa­dė­ko­jo už svei­ki­ni­mus ir gra­žius žo­džius.