Naujausios
Negi niekam nerūpi?
„Visos savivaldybės puoselėja ir prižiūri savuosius piliakalnius, vilioja į juos turistus, tad manėm, kad bus nesunku surasti ir mūsų Plungės piliakalnį. Įsijungiau telefone žemėlapį ir leidomės į paieškas. Už senųjų miesto kapinių koplyčios pamatėm apleistus laiptus ir vos įžiūrimą takelį, apaugusį brūzgynais. Aplink mėtėsi krūvos šiukšlių, o pievoje telkšojo užsistovėjęs vanduo. Prisipažinsiu, stipriai nusivylėme pamatytu reginiu, o ir vaikų supažindinti su piliakalniu nepavyko. Tiesą sakant, net ir nesupratome, ar yra jis ten – o gal ne toj vietoj ieškojom?!“ – kalbėjo moteris.
Sutikite – argi ne smagi pramoga būtų su šeima ar svečiais nukeliauti iki čia pat – mūsų mieste – esančio piliakalnio, šiek tiek pajudėti ir sužinoti įdomių istorinių detalių.
Kiekvienas piliakalnis yra tarsi didžiulis istorijos lobynas, tyrinėtojams atveriantis daugybę anų laikų gyvensenos detalių: kaip žmonės gyveno anuomet, ką ir iš kokių indų valgė, kaip rengėsi ir puošėsi, galiausiai – su kokiais ginklais pasitikdavo priešus. Tačiau nusigauti ir patyrinėti Plungėje stūksantį piliakalnį – tikra vargo vakarienė. Maža to, retas žino tokį mūsų mieste esant.
Ir mūsų skaitytoja Aistė pasakojo apie piliakalnį sužinojusi visai atsitiktinai. Nors pati daug metų gyvena Plungėje, ne kartą lankėsi ir senosiose kapinėse, nebūtų pagalvojusi, kad visai šalia stūkso toks istorijos lobynas.
„Kartą pažįstama manęs paklausė, ar žinau, kad prie senųjų kapinių yra piliakalnis? Tiesą sakant, net nustebau išgirdusi. Dar ne taip seniai pati lankiau „Saulės“ gimnaziją ir po pamokų su draugais eidami namo kiekvieną užkampį išnaršydavome, bet nebuvo nė jokio ženklo ar užrašo apie piliakalnį“, – pasakojo moteris.
Išgirdusi šią naujieną, nieko nelaukdama mūsų skaitytoja čiupo savo du sūnus į kompaniją ir leidosi į piliakalnio paieškas. Tik, deja, ekspedicijos tikslo taip ir nepasiekė. Užėję už Visų Šventųjų koplyčios, rado apgriuvusius laiptelius, jais nusileido į apačią. Kiek tolėliau keliauninkams kelią pastojo tankūs bruzgynai. Plungiškė pasakojo, kad toliau eiti jie nesiryžo – ne tik dėl brūzgynų stelbiamo tako, bet ir dėl šalia telkšojusios pelkės bei aplink besimėtančių šiukšlių.
Mūsų skaitytoja stebėjosi, kodėl mūsų miesto valdžia nevertina tokių gražių gamtos ir istorinių vietų, kurias sutvarkius plungiškiai turėtų dar vieną lankomą objektą. O dabar ne vieną dešimtį ar šimtą kilometrų sukariame, norėdami pamatyti piliakalnius, ir nė nežinome, kad vieną tokį, visų pamirštą, turime čia pat – savo mieste. Ir kodėl net ir atokiausiuose užkampiuose esantys didesni ar mažesni piliakalniai dabar yra paženklinti, daugiau ar mažiau pritaikyti lankytojams, o Plungės piliakalnio jau nė vietiniai plungiškiai nebežino?
Protėvių palikimas
Piliakalniai Lietuvoje yra natūraliai susiformavusios kalvos su žmogaus rankomis įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais. Dažniausiai šalia pilies išdygdavo ir gyvenvietė. Piliakalniai atsirado maždaug tūkstantį metų dar prieš mūsų erą ir yra bene svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas.
Plungės piliakalnis, stūksantis maždaug trijų hektarų didumo lankoje ir iš trijų pusių supamas Babrungo, datuojamas I tūkstantmečio pabaiga–II tūkstantmečio pradžia. Jį šiandien iš vakarų, šiaurės ir rytų supa Gandingos hidroelektrinės tvenkinys, o pietų pusėje yra žema sąsmauka, jungianti kalvą su piečiau esančia aukštuma. Piliakalnio šlaitai statūs, žemi – siekiantys vos penkis metrus aukščio. Piliakalnio ilgis siekia 38 metrus, o plotis – 26 metrus, šlaitų ilgis – nuo 8 iki 12 metrų.
Manoma, kad šis piliakalnis tarnavo kaip slėptuvė, į kurią kilus pavojui subėgdavo žmonės iš apylinkių. Tokios slėptuvės saugodavo nuo kalavijuočių ir kryžiuočių daug kentėjusius kuršius ir žemaičius. Šie objektai neturėjo gynybinės paskirties, neturi ir senovinių pavadinimų, jie neminimi jokiuose dokumentuose. Iki šiol nepavyko net nustatyti, kas konkrečiai galėjo slėptis šiame vėliau Pabrėžos pilale pavadintame kalne.
Rasta daiktų liekanų ir kaulų
Pabrėžos pilale šis piliakalnis pramintas pagal Plungėje kunigavusį ir šioje vietoje žemes valdžiusį Jurgį Ambrozijų Pabrėžą (1771–1849). Jis buvo kunigas, pranciškonas, gerbiamas gydytojas, botanikas ir pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, o kartu vienas iškiliausių XIX a. švietėjų.
Prie piliakalnio, plaukiant Babrungu pasroviui, yra nedidelis kalniukas. Užtvenkus upę, jis atsidūrė saloje, o ankščiau buvo apsiaustas liūnų. Sausindamas dirvą, pats žemės savininkas Antanas Pabrėža rado grįstą kelią, einantį per laukus į piliakalnį.
Ariant dirvą taip pat buvo rasta ir įvairių puodų šukių, o iškasus griovius – daugybė baltų kaulų trupinių. Jie buvo taip sutrūniję, kad neįmanoma nė suprasti, tai gyvulių ar žmonių kaulai.
Plungės piliakalnis archeologų tyrinėtas buvo bene penkis kartus, deja, gyvenvietės pėdsakų ar kitų liekanų nebuvo rasta.
Tiesa, tarpukariu apie vieno kilometro spinduliu į pietryčius nuo Plungės piliakalnio, ravint daržą, buvo rastos dvi kaukolės, o 1984 metais – žmonių kaulų ir įvairių žalvarinių papuošalų. Spėjama, kad ten būta senojo Plungės kapinyno.
Būta pavienių iniciatyvų
O kas laukia pačio piliakalnio, „Žemaitis“ teiravosi Savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto-paveldosaugininko Gintaro Ramono. Jis sutiko, kad dabar pasiekti piliakalnį tikrai yra nemenkas iššūkis, kadangi šios teritorijos jau kurį laiką niekas neprižiūri.
„Piliakalnis dar laukia savo eilės, kada bus pritaikytas lankytojams. Kadangi patekimas prie piliakalnio yra gana keblus, laiptai apgriuvę, tai jis kol kas prižiūrimas minimaliai. Prieš keletą metų bendruomenė aktyviai ten tvarkėsi, bet šiuo metu darbai yra sustoję“, – kalbėjo G. Ramonas ir pridūrė, kad noras atverti šią istorinę vietą lankytojams yra.
Dar 2015 metais vietos bendruomenė ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti Plungės piliakalnį, praretinti jo šlaituose augančius medžius ir atverti jį visuomenei, bet, deja, darbai sustojo, daugiau tokių iniciatyvų nebuvo.