Plateliškiai pyko ant valdžios: „Ką jūs veikiat?!“

Rū­tos LAU­RI­NAI­TIE­NĖS nuo­trau­ka
„Kas su­gal­vo­jo tuos suo­liu­kus pi­jo­kams?“ – klau­sė aikš­tės vaiz­du ne­pa­ten­kin­ta pla­te­liš­kė
Tre­čia­die­nio va­ka­rą į Pla­te­lių se­niū­ni­jos sa­lę vie­na po ki­tos bu­vo ne­ša­mos pa­pil­do­mos kė­dės, mat gy­ven­to­jų čia su­si­rin­ko tiek daug, kad esa­mų vi­siems su­sės­ti jau ne­beuž­te­ko. O Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės va­do­vų kvie­ti­mu su­si­rin­kę pla­te­liš­kiai atė­jo to­li gra­žu ne ra­miai su­sė­dus pa­si­klau­sy­ti, ką šie pa­pa­sa­kos apie jų mies­te­ly­je įgy­ven­di­na­mus pro­jek­tus, bet iš­sa­ky­ti ašt­rios kri­ti­kos dėl to, kaip (ne)tvar­ko­mi Pla­te­liai.
Ar­chi­tek­tas T. Jo­cys kal­bė­jo, jog tai, pa­tin­ka at­nau­jin­ta aikš­tė ar ne – kiek­vie­no sko­nio rei­ka­las
Rū­tos LAU­RI­NAI­TIE­NĖS nuo­trau­kos
Pla­te­lių se­niū­nė D. Ra­po­la­vi­čie­nė

Nė­ra ką pa­ro­dy­ti

Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vi­ce­me­rei As­tai Beier­le-Ei­gir­die­nei pri­sta­čius su ja at­vy­ku­sius sve­čius – ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rių Min­dau­gą Kau­ną, jo pa­va­duo­to­ją Man­tą Čes­naus­ką, Stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo ir in­ves­ti­ci­jų sky­riaus ve­dė­ją Ža­ne­tą Pie­pa­lie­nę bei Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riaus ve­dė­ją To­mą Jo­cį, M. Kau­nas pa­dė­ko­jo su­si­rin­ku­sie­siems, kad jų iš­kart ne­nuš­vil­pė. Pu­siau juo­kais pa­sa­ky­ti žo­džiai ta­po ko­ne pra­na­šiš­ki – vie­nas po ki­to sto­ję­si pla­te­liš­kiai ne­vy­nio­jo žo­džių į va­tą, o vie­nas už ki­tą ašt­res­ni jų pa­si­sa­ky­mai pa­ly­dė­ti gar­siais pa­lai­ky­mo plo­ji­mais.

Ir nors Pla­te­lių se­niū­nė Da­nu­tė Ra­po­la­vi­čie­nė su­si­rin­ki­mo pra­džio­je ak­cen­ta­vo, kad pa­grin­di­nės Pla­te­lių bė­dos – gat­vių ap­švie­ti­mas ir pra­sti ke­liai, dau­giau­siai ak­me­nų svies­ta į mies­te­lio aikš­tės pro­jek­tuo­to­jų bei ar­chi­tek­tų dar­žą.

„Man žiau­riai ne­pa­tin­ka. Aikš­tė re­konst­ruo­ta, o nė­ra ką pa­ro­dy­ti. Kas kad ap­švies­ta – vaiz­do nė­ra. Ir kam tos lo­vos pi­jo­kams gu­lė­ti su­gal­vo­tos?“ – rė­žė vie­na pla­te­liš­kė. Mo­te­ris siū­lė nu­va­žiuo­ti į Kur­šė­nus ir pa­si­žiū­rė­ti, kaip at­ro­do ge­rai at­lik­tas dar­bas, kur aikš­tė­je – ir suo­liu­kai su at­ra­mo­mis, ir fon­ta­nė­liai...

Po to pa­si­py­lė ir ki­tų kri­ti­ka – dėl aikš­tė­je sto­vin­čio pa­mink­lo vie­tos, mat gy­ven­to­jai pa­gei­da­vo jį šiek tiek „pa­trauk­ti“, dėl be­to­ni­nių trin­ke­lių, dėl ne­tin­ka­mo ap­švie­ti­mo, dėl iš­kirs­tų me­džių, dėl pa­nai­kin­tos ža­lios ve­jos... Vi­ce­me­rei pa­klau­sus, o ar sa­lė­je yra bent vie­nas, pa­ten­kin­tas nau­juo­ju aikš­tės vaiz­du, į vir­šų pa­ki­lo tik ke­le­tas ran­kų.

Pla­te­lių ne­rei­kia vers­ti did­mies­čiu

Pla­te­liuo­se gy­ve­nan­ti Ge­no­vai­tė Ma­te­vi­čiū­tė, at­ro­do, ar­chi­tek­tams vi­są kal­bą bu­vo pa­ruo­šu­si. „Iš­kir­tot me­džius, ati­den­gėt aikš­tę, ir kas at­si­vė­rė? Iš ku­rios pu­sės be­va­žiuo­si cent­re – plas­ti­ki­nė­mis len­te­lė­mis ap­kal­ti na­mai... Ar­chi­tek­tams ne­rei­kia aiš­kin­ti, kas yra plas­ti­ki­nės len­te­lės. Tai yra blo­giau­sias va­rian­tas. Ma­no pa­čios tro­ba to­kia sto­vi. Čia – bied­nys­tės po­žy­mis. Da­bar at­ver­ta Pla­te­lių bied­nys­tė! Ar tai yra na­cio­na­li­nio par­ko vi­zi­ti­nė kor­te­lė?“

G. Ma­te­vi­čiū­tė pa­brė­žė, kad mies­te­lio ne­rei­kia vers­ti did­mies­čiu, tad kam rei­ka­lin­gas toks aikš­tės ap­švie­ti­mas? Ir kad aikš­tės tech­ni­nius ele­men­tus su­kri­ti­kuo­tų bet ku­ris ūkiš­kes­nis vy­ras.

Kri­ti­kos esą ver­ti ir nau­jie­ji aikš­tės suo­liu­kai. Mo­ters nuo­mo­ne, nai­vu ti­kė­tis, kad karš­ty­me­čiu į Pla­te­lius, pa­vyz­džiui, au­to­bu­sais at­va­žiuo­jan­tys tu­ris­tai puls „į pli­ką aikš­tę ant pli­kų suo­liu­kų“. Pla­te­liš­kė sa­kė ne­sup­ran­tan­ti, apie ką gal­vo­ta pro­jek­tuo­jant aikš­tę – apie vie­ti­nius ar apie at­vyks­tan­čius?.. „Aš tai va­di­nu bar­ba­rys­te, ku­ri Pla­te­lių ne­puo­šia ir dar il­gai ne­puoš“, – plo­ji­mais pa­ly­dė­tą emo­cin­gą kal­bą bai­gė ji.

Ar­chi­tek­tui T. Jo­ciui at­rem­ti kri­ti­ką se­kė­si sun­kiai. Jis ban­dė aiš­kin­ti sa­ky­da­mas, kad čia dar ne ga­lu­ti­nis aikš­tės va­rian­tas, kad bus pa­so­din­ta ir me­džių, o di­des­nės ža­lu­mos at­si­sa­ky­ta, nes Pla­te­liai, kaip mies­te­lis, pri­va­lo tu­rė­ti aikš­tę, o ne ža­liuo­jan­tį skve­rą.

Ta­čiau tai su­si­rin­ku­sių­jų ne­guo­dė. Nė mo­tais jiems bu­vo ir tai, kad prie pro­jek­to dir­bo daug pa­ty­ru­sių spe­cia­lis­tų, kon­sul­tuo­ta­si net su is­to­ri­kais. Aki­vaiz­du, kad žmo­nės esa­mu vaiz­du ne­si­džiau­gia ir sa­vo sve­čiams jo ne­girs. Tie­siog... teks prie jo pri­pras­ti.

Vi­ce­me­rė A. Beier­le-Ei­gir­die­nė, pa­si­tel­ku­si vi­są sa­vo iš­kal­bą, ban­dė švel­nin­ti si­tua­ci­ją. Pa­sak jos, tu­rint di­des­nį fi­nan­sa­vi­mą ga­li­ma pa­sta­ty­ti ir Ba­bi­lo­no bokš­tus. Ta­čiau ga­liau­siai jai li­ko tik skės­čio­ti ran­ko­mis ap­gai­les­tau­jant, kad daug pa­stan­gų ir ne tiek ma­žai fi­nan­sų su­ri­ju­si aikš­tės re­konst­ruk­ci­ja yra ne to­kia, ko­kią įsi­vaiz­da­vo vie­ti­niai.

Nors ir jie pa­tys su­lau­kė prie­kaiš­tų: esą tuo­met, kai pro­jek­tas bu­vo vie­ši­na­mas, sa­lė­je sė­dė­jo to­li gra­žu ne toks di­de­lis bū­rys ko­men­tuo­jan­čių­jų, o kai šaukš­tai jau po pie­tų, žmo­nės jo­je ne­be­tel­pa.

In­ves­tuo­ta daug, bet nė­ra kaip pri­va­žiuo­ti

Ž. Pie­pa­lie­nė ban­dė įti­kin­ti su­si­rin­ku­siuo­sius, kad jų mies­te­lis nie­ka­da ne­bu­vo pa­lik­tas li­ki­mo va­liai: Pla­te­lių dva­ro so­dy­bo­je įkur­tas ama­tų cent­ras, res­tau­ruo­tas kluo­nas, ap­link Pla­te­lių eže­rą įreng­tos tu­riz­mo tra­sos, įsteig­tas uni­ver­sa­lus dau­gia­funk­cis cent­ras, re­konst­ruo­ta mies­te­lio gim­na­zi­ja, įreng­ta lau­ko sce­na ir spor­to aikš­te­lė, ke­le­tas au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lių, pa­sta­ty­tas ap­žval­gos bokš­tas, rū­pin­ta­si in­for­ma­ci­jos apie Pla­te­lius sklai­da, re­konst­ruo­ta aikš­tė, ga­liau­siai nu­pirk­ta mu­zi­kos inst­ru­men­tų Pla­te­lių me­no mo­kyk­los ug­dy­ti­niams.

Vi­sos in­ves­ti­ci­jos, te­ku­sios Pla­te­liams, esą sie­kia 6,8 mln. eu­rų. Pla­te­liai ne­tgi su­lau­kė dau­giau­siai lė­šų iš vi­sų Plun­gės ra­jo­no se­niū­ni­jų. Ta­čiau iš sa­lė­je su­si­rin­ku­sių pla­te­liš­kių pa­dė­kos žo­džių ra­jo­no val­džia neiš­gir­do.

„Pi­ni­gus de­dat, o nė­ra kaip pri­va­žiuo­ti!“ – su­šu­ko kaž­ku­ris. Jam ant­ri­no ir ki­tas: „Že­mai­čiai – kant­rūs mu­ži­kai. Kiek va­žiuo­da­mi Pla­te­lių link jau pa­dan­gas yra pra­kir­tę! Kiek rei­kė­jo skau­džių ne­lai­mių, kol ke­ly­je Al­sė­džių link įren­gė žie­dą? Ar ir vėl lauk­si­me ne­lai­mės?“

Val­džios at­sto­vai pri­mi­nė, kad į Pla­te­lius ve­dan­tį ke­lią, ku­riuo su­dė­tin­ga au­to­mo­bi­liams pra­si­lenk­ti, pri­klau­so tvar­ky­ti ne Sa­vi­val­dy­bei, o Au­to­mo­bi­lių ke­lių di­rek­ci­jai. „Tai ką, vy­rai, jūs vei­kiat?! Esat val­džioj. Pas­paus­kit di­rek­ci­ją!“ – ra­gi­no žmo­nės. Ir ki­ti sa­kė ne­sup­ran­tan­tys, ko­dėl rep­re­zen­ta­ci­niams sal­dai­niams val­džiai pi­ni­gų už­ten­ka, o to­kiam svar­biam rei­ka­lui kaip ke­liai – ne­tu­ri.

Rep­li­kuo­da­mi ir M. Kau­nas, ir M. Čes­naus­kas ti­ki­no ne­sė­din­tys ran­kų su­dė­ję. Esą di­rek­ci­jai iš­siųs­tas ne vie­nas raš­tas dėl Pauošnių–Platelių ir Platelių–Gintališkės ke­lių at­kar­pų re­mon­to, ta­čiau, ma­tyt, ši tu­rin­ti ki­tų prio­ri­te­tų.

Rei­kia siek­ti ku­ror­to sta­tu­so

Kiek ra­miau kal­bė­jo, ta­čiau taip pat rim­tą pro­ble­mą iš­kė­lė pla­te­liš­kė ma­ma. Jai ne­ri­mą ke­lia vai­kų, ry­tais ei­nan­čių į gim­na­zi­ją, o va­ka­rais ak­li­no­je tam­so­je iš jos grįž­tan­čių, sau­gu­mas. Gal rei­kė­tų bent švies­tu­vus su sau­lės ba­te­ri­jos lem­po­mis ant stul­pų įreng­ti, kad vai­kams ne­rei­kė­tų nak­ti­nė­ti – siū­lė kaž­kas iš sa­lės.

Apsk­ri­tai ap­švie­ti­mo pro­ble­ma Pla­te­liuo­se – opi. Nes prieš tai tam­so­je sken­dė­jo ne tik mi­nė­ta gat­vė, bet ir di­des­nė da­lis Pla­te­lių. Kaip „Že­mai­tis“ jau ra­šė anks­čiau, ne­su­lau­kę, kol švies­tu­vai bus įžieb­ti, bū­re­lis vie­ti­nių gy­ven­to­jų su­ren­gė ne­gir­dė­tą ak­ci­ją ir gat­ves ap­švie­tė at­si­neš­to­mis žva­ke­lė­mis...

Įdo­miau­sia, kad tą pa­tį va­ka­rą už­si­žie­bė ir švies­tu­vai. Ta­čiau, kaip ta­da ir su­si­ti­ki­mo me­tu sa­kė se­niū­nė D. Ra­po­la­vi­čie­nė, tai pa­da­ry­ta ne dėl ak­ci­jos. Apš­vie­ti­mą įjung­ti su­vė­luo­ta dėl aikš­tės re­konst­ruk­ci­jos dar­bų.

Žmo­nės sa­kė esan­tys ne­pa­ten­kin­ti ir ESO pa­lik­tais gelž­be­to­ni­niais elekt­ros stul­pais, ku­rie sto­vi ir ant dvi­ra­čių ta­ko. Nu­ties­ti elekt­ros li­ni­jos įmo­nė ne­sku­ba. Sa­vi­val­dy­bė taip pat ne­no­ri in­ves­tuo­ti į sve­ti­mą tur­tą, tad lau­kia­ma ki­tų me­tų, ka­da ESO pla­nuo­ja dar­bus.

D. Ra­po­la­vi­čie­nė ra­mi­no, kad pro­ble­mos, su­si­ju­sios su ap­švie­ti­mu, bus spren­džia­mos, ir džiau­gė­si, kad bus išas­fal­tuo­ta bent da­lis Ža­lio­sios gat­vės, o gat­vės ap­švie­ti­mo re­konst­ruk­ci­jos su­lauks Gin­ta­liš­kė.

O vi­ce­me­rė A. Beier­le-Ei­gir­die­nė pa­siū­lė išei­tį vi­soms pla­te­liš­kių bė­doms spręs­ti – kvie­tė gy­ven­to­jus pri­tar­ti, jog Pla­te­liai tap­tų ku­ror­tu. Esą į to­kį sta­tu­są tu­rin­čius mies­tus ir mies­te­lius žvel­gia­ma pa­lan­kiau. Tuo­met bū­tų pa­pras­čiau ir in­ves­ti­ci­jų pri­trauk­ti, ir mo­der­nė­ti. O mo­der­nė­ti Pla­te­liams, anot vi­ce­me­rės, rei­kia.

„Pla­te­liai – per daug ra­mus užu­tė­kis. Kai nu­va­žiuo­ji į Vo­kie­ti­ją – čia val­gai, čia ge­ri, čia mu­zi­ka skam­ba... O Pla­te­liuo­se to nė­ra“, – kal­bė­jo ji.

„Da­ry­kim ką nors, kad su­si­jung­tu­mė­me“

Ap­mau­du ir dėl to, kad ne vi­so­mis ga­li­my­bė­mis bend­ruo­me­nė pa­si­nau­do­ja, yra tar­pu­sa­vy­je su­si­skal­džiu­si. Anot vi­ce­me­rės, čia nė­ra to­kio bend­ru­mo, koks jau­čia­mas Al­sė­džiuo­se ar Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, kur dėl bend­ro tiks­lo prie sta­lo su­sė­da ir ta­ria­si se­niū­nai, se­niū­nai­čiai, bend­ruo­me­nės at­sto­vai, kle­bo­nai...

Kad Pla­te­lių žmo­nės su­si­skal­dę ir at­si­ra­du­sios net dvi bend­ruo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos – se­no­ji ir aso­cia­ci­ja „Šven­tor­kal­nis“, pa­liu­di­jo pa­ti se­niū­nė. Esą šios bend­ros kal­bos tar­pu­sa­vy­je ne­ran­dan­čios, o se­niū­ni­ja tarp jų – lyg tarp dvie­jų ug­nių.

„Da­ry­kim ką nors, kad su­si­jung­tu­mė­me“, – kvie­tė se­niū­nė.

O val­džios at­sto­vai gy­ven­to­jus kvie­tė la­biau do­mė­tis įgy­ven­di­na­mais pro­jek­tais iš anks­to, už­suk­ti į se­niū­ni­ją va­sa­rio mė­ne­sį, kai bus aiš­ku, kiek iš ra­jo­no biu­dže­to pi­ni­gų ji ga­vo ir kam ke­ti­na pa­nau­do­ti. Kad pa­skui, kai pi­ni­gai jau bus pa­skirs­ty­ti ir dar­bai at­lie­ka­mi, ne­rei­kė­tų ste­bė­tis ir pik­tin­tis. Taip pat ža­dė­jo steng­tis pa­dė­ti, kur sie­kia jų ga­lios, o kur įta­kos tu­ri ma­žai – bent jau tar­pi­nin­kau­ti.

Nors bai­gian­tis su­si­ti­ki­mui pla­te­liš­kių vei­dai ne­paš­vie­sė­jo, iš mi­nios iš­si­sky­rė gar­bin­go am­žiaus mo­te­ris, už at­lik­tus dar­bus ra­jo­no val­džiai ta­ru­si nuo­šir­dų AČIŪ. To­kių dė­kin­gų iš sau­sa­kim­šos sa­lės per dvi su­si­ti­ki­mo va­lan­das at­si­ra­do... tik du.

Rū­tos LAU­RI­NAI­TIE­NĖS nuo­trau­ka
Su­si­rin­ki­mui ne­pra­si­dė­jus, sa­lė­je dar bu­vo ga­li­ma ras­ti tuš­čių kė­džių. Vė­liau gy­ven­to­jai net rams­tė sie­nas

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.