Atkuriamas ankstesnis Plungės parko „rūbas“

Gintarės KARMONIENĖS nuotr.
A. Bakanauskas pasakojo, jog rudenį bus atsodintas ir už bijūnų anuomet buvęs vaismedžių sodas
Vienas iš didžiausių mūsų miesto traukos objektų – Mykolo Oginskio rūmai, apsupti nepaprastai gražaus parko. Tiek plungiškiai, tiek svečiai čia mėgsta leisti laiką visais metų laiku. Rūmuose įsikūrusio Žemaičių dailės muziejaus darbuotojų rūpesčiu, kunigaikščius Oginskius menantis parkas kruopščiai prižiūrimas – pjaunama veja, puoselėjami didžiuliai gėlynai, atsodinami su metais sunykę medžiai.
<br>Anot muziejaus direktoriaus Alvido Bakanausko, bemaž 70 hektarų parko teritorijos priežiūra reikalauja ne tik darbo rankų, bet ir pinigų. O mūsų Savivaldybė nėra finansiškai pajėgi skirti jų tiek, kad užtektų ir tvarkymo, ir atkūrimo darbams. „Norime, kad Plungės parkas vėl kvėpuotų Oginskių dvasia. Kad jame vėl šlamėtų vaismedžių sodas, bujotų gėlynai, kurių link vestų sutvarkyti takai. Darbų – daug. Planų – dar daugiau“, – kalbėjo direktorius, „Žemaičiui“ aprodydamas, kas nuveikta vien per pastarąjį mėnesį.

Pinigai maži, bet darbai dideli

Gegužės pradžioje parkas sujudo neatsitiktinai, mat būtent tada muziejų pasiekė konkurso tvarka skirtas finansavimas iš Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos.

Nors gauta suma – nedidelė, vos 12 tūkst. eurų, darbų numatyta daug. Nemaža jų dalis jau įveikta. Vesdamas akmeniniu grindiniu, kuriuo anuomet riedėjo Oginskių dvaro karietos, A. Bakanauskas pasakojo apie bijūnų lysvę, kuri, kaip ir gyvenant kunigaikščiams, skiria bruką nuo vaismedžių sodo.

„Ar žinojote, jog iš baltųjų bijūnų galima išsivirti kvapnią arbatą, kuri – ne tik skani, bet ir turi gydomųjų savybių – mažina nervinę įtampą?“ – pasiteiravo direktorius, rodydamas į ilgą, mulčiuotą lysvę, iš kurios išdidžiai žiedus kelia neseniai pasodinti didžiagalviai bijūnai. Būtent šios gėlės čia žydėjo ir gyvenant Oginskiams. Apie parke vešėjusią bijūnų ežią yra pasakoję ir senieji plungiškiai. Apie šias gėles užsimenama ir kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės užrašuose.

Džiaugdamasis jau sužydėjusiais bijūnais, A. Bakanauskas kalbėjo, kad teko nemažai pavargti, kol buvo paruošta vieta bijūnams sodinti. Reikėjo ne tik žemę sukasti, bet ir išrinkti po ja palaidotas plytas. O dar ir naujos žemės buvo būtina atvežti.

Atkurs sodą

Šalia naujosios bijūnų lysvės šlama kelios senos obelys, primindamos apie kažkada parke vešėjusį vaismedžių sodą. Pasak muziejaus direktoriaus, šių devynių obelų istorija siekia Oginskių laikus. Tiesa, tuomet jų čia būta daug daugiau. Apie tai taip pat rašė E. Ravickienė.

Siekdamas sugrąžinti parkui ankstesnį „rūbą“, muziejus jau rudenį žada atkurti vaismedžių sodą, šalia dabartinių obelų pasodindamas dar aštuoniasdešimt. Šalia jų turėtų atsirasti ir kriaušių bei vyšnių. Planuose – ir vaiskrūmiai, pavyzdžiui, serbentai. Svarbiausia, kad visi būtų senųjų veislių. O tokių ne visur galima gauti. Jomis dar prekiauja Kauno botanikos sode, turi ir kai kurie medelynai.

Planuojamas išties didelis sodas, kuris, bėgant metams, duos vis gausesnį derlių. Ką ketinamas daryti su jo subrandintais vaisiais ir uogomis? Direktorius patikino, jog apie viską pagalvota – bus kepami gardūs obuolių pyragai, kuriuos bus galima pagardinti pačių užaugintomis uogomis.

„Netrukus rūmuose bus įkurdinta virtuvė su krosnimi įvairiems kepiniams kepti. Pyragai ir kiti saldėsiai bus gaminami pagal išlikusius senuosius Oginskių receptus. Virtuvė bus skirta edukacinei veiklai. Vargu, ar galėsime prekiauti pyragais, bet vaišinti rūmų lankytojus – tikrai taip“, – mintimis dalijosi A. Bakanauskas.

Žingsniuodamas akmeniniu taku jis kalbėjo, kad ir jį norėtų sutvarkyti. „Galbūt kažkam ir nusižengsiu, bet tikrai sutvarkysiu šį taką, užpildamas skalda. Nesakau, kad visą, nors dalį. Juk dabar juo neįmanoma vaikščioti. Ką bekalbėti apie su kūdikių vežimėliais į parką atvažiavusias mamytes. Riedėdamas šiuo taku vežimėlis visas kratosi. Tai – didžiausia nesąmonė, kurią reikia išspręsti. Apie Oginskių laikais buvusį bruką gali byloti paliktas jo fragmentas“, – įsitikinęs muziejaus vadovas.

Besikalbėdami stabtelime prie Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui skirto paminklo. Čia pasodinta liepaičių, artimiausiu metu turėtų „išdygti“ ir suolelių. Tik dar neaišku, kur. Tinkamiausia jiems vietą turėtų išrinkti architektai, landšaftininkai. Tuo pačiu bus surasta vieta ir lauko pakylai. A. Bakanauskas tikisi, kad, įrengus ją, vasarą prie paminklo bus galima rengti koncertus ar kitus renginius. Kad ir tuos, kurie kasmet įsilieja į muziejaus renginių ciklą „Pasimatymas mano svajonių parke“.

Dar laukia daugybė darbų

Aprodydamas jau sutvarkytas erdves, A. Bakanauskas „Žemaitį“ pakvietė prie 600–700 metų skaičiuojančio Perkūno ąžuolo. Iš Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų aplink jį užtverta apsauginė tvorelė. Kad medis galėtų džiuginti savo plačiomis šakomis, anot direktoriaus, reikia iškirsti į jas besiremiančius klevus, bet tam priešinasi gamtos gynėjai. Nors pernai parke lankęsi prancūzų landšaftininkai aiškiai pasakė, kad Plungės parkas, nors ir be galo gražus, bet labai apžėlęs.

Pasidžiaugė muziejaus vadovas ir atnaujinamais rūmų parterio gėlynais, kuriuose sužydės ir neseniai pasodintos kalijos, atsodinta bosketo prie Veidrodinio tvenkinio liepų alėja.

Parko atkūrimui galo nematyti. Noro dirbti ir tvarkytis muziejus užtenka, tik pinigų striuka. „Plungės savivaldybė 60–70 hektarų ploto parko tvarkymui per metus skiria vos 20 tūkst. eurų. Su tiek nedaug ką nuveiksi. Antai Palangos savivaldybė, kurioje puikuojasi kiek didesnis – 100 hektarų parkas – jo priežiūrai atseikėja milijoną. Bet nieko nepadarysi. Jų kitokios galimybės“, – atsiduso direktorius.

Išgirdome, kad kitą pavasarį norima į Veidrodinį tvenkinį įkelti dvi gulbių peryklas. Tokia mintis kilo stebint čia atskrendančius ir sau vietos nerandančius šiuos paukščius. Muziejaus vadovybė turi ir kitų sumanymų, tad galime tik pasidžiaugti, kad nors ir iš lėto, kasmet parkas vis gražėja, pritraukdamas būrius plungiškių ir svečių.

Komentarai

vietinis    Ket, 2020-06-18 / 16:59
Tą akmeninį taką iš vis reikėtų panaikinti. Dar 2008 m. per jo rekonstrukcijos darbus prie vartų su meškomis buvo atkastas autentiškas Oginskio laikų grindinys, kuris buvo padarytas iš žymiai smulkesnių akmenų nei yra dabar. Rangovas pasirinko grįsti daug didesniais akmenimis ir išėjo visiška nesąmonė - čia ne tik kad neįmanoma važinėti vežimėliu, bet ir eiti pėsčiomis. Visi vaikšto tik grindinio pakraščiuose esančiu siauru takeliu. Deja 2008 m. tiek savivaldybės klerkai, tiek paveldosaugininkai nesugebėjo iš rangovo išreikalauti kokybiškesnio darbo. O galimai ir nesistengė per daug reikalauti, nes tuometinis rangovas priklausė vienai tokiai partijai ir galimai galėjo turėti užtarėjų tose įstaigose. Pagaliau juk lėšos buvo skirtos iš biudžeto, o ne jų asmeninės. O netrukus rangovas ir iš vis bankrutavo, nors tuoj pat atidarė kitą firmą, vietoj savęs į vadovus pastatęs artimą giminaitę. Džiugu, kad muziejaus direktorius pagaliau po dešimtmečio imsis tvarkyti šią piktžaizdę, kuri po gražiai sutvarkyto slėnio ir laisvės alėjos atrodo kaip nesusipratimas. Ir reikia nepalikti jokio jo fragmento, nes tai ne Oginskio laikų grindinys, o šių dienų korupcijos ir atsakomybės stokos pavyzdys.
aaa    Pen, 2020-06-19 / 01:48

In reply to by vietinis

na didesniais akmenim "greiciau" isgrysti pavyksta, o del patogumo nelabai svarbu... bile pigu ir "grazu" kai kam... na o del broko, tai jo, ziauru, baisu tada buvo... apsvietimas neveike iskart, arba blogai, kliurku pilna pridirbta buvo...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.