Išpildė tėvo svajonę

Ne­tek­ties skaus­mas ne­blės­ta

Plun­gė­je, ko ge­ro, ne­ras­tu­me žmo­gaus, ne­pa­ži­no­ju­sio G. Vait­ke­vi­čiaus. Jį ma­tė­me ne tik dar­bi­nė­je, bet vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je. Jis bu­vo įvai­rių ren­gi­nių sie­la. Jo vei­das bu­vo pui­kiai pa­žįs­ta­mas ir įvai­rių te­le­vi­zi­jos pro­jek­tų, mat Gin­tau­tas bu­vo ta­pęs LNK or­ga­ni­zuo­to anek­do­tų čem­pio­na­to nu­ga­lė­to­ju. Jis taip pat da­ly­va­vo rea­ly­bės šou „Ba­ras“, po Lie­tu­vą va­ži­nė­jo kaip Se­nis eLeN­Ke­nis.

O kur dar prieš ke­le­rius me­tus tūks­tan­čius žmo­nių prie te­le­vi­zo­rių ek­ra­nų pri­kaus­ty­da­vu­sios „Lie­tu­vos su­per­mies­to“ var­žy­tu­vės, ku­rių pa­grin­di­nis va­rik­lis taip pat bu­vo G. Vait­ke­vi­čius. Ener­gin­go­jo plun­giš­kio dė­ka Plun­gė sky­nė ypa­tin­gus „Lie­tu­vos su­per­mies­to“ lau­rus.

Kaip sek­ma­die­nį per Plun­gė­je vy­ku­sį lab­da­ros kon­cer­tą sa­kė jo ve­dė­jas Re­mi­gi­jus Žio­gas, nors ta­me pro­jek­te lai­mė­jo Klai­pė­da, net pa­tys klai­pė­diš­kiai ži­no­jo, kad tik­ro­ji nu­ga­lė­to­ja yra Plun­gė. Ir tik G. Vait­ke­čiaus dė­ka, ku­ris pa­ts bu­vo tuo įti­kė­jęs ir įti­ki­no ki­tus.

Gin­tau­tą pa­ži­no­ju­sie­ji iki šiol ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad jo jau nė­ra gy­vų­jų tar­pe. Jo mir­tis – di­džiu­lė ne­tek­tis ne tik Plun­gei, bet ir vi­sai Lie­tu­vai. „Nors praė­jo me­tai, vis dar ne­ga­li­me at­si­gau­ti. Iki šiol esa­me su­krės­ti“, – per ren­gi­nį sa­kė ar­ti­mas Gin­tau­to bi­čiu­lis Ge­di­mi­nas Nor­vai­šas, gru­pės „Ta­bas­co“ ly­de­ris.

Gin­tau­to gar­bei su in­ten­ci­ja pa­dė­ti trims vė­žiu ser­gan­tiems ma­žy­liams – Že­my­nai, Mar­ty­nui ir Da­ni­lui – į sce­ną sek­ma­die­nį li­po ir gra­žiau­sias sa­vo dai­nas do­va­no­jo vi­sas de­san­tas at­li­kė­jų, tarp ku­rių – pui­kiai vi­siems ži­no­mos gru­pės „Man-go“, „16 Hz“, „Du Do­na­tai“, sce­nos gran­dai Ste­po­nas Ja­nuš­ka, Žil­vi­nas Žva­gu­lis, Kęs­tu­tis Jab­lons­kis. Pa­si­ro­dė ir dai­ni­nin­kai Ing­ri­da Kaz­laus­kai­tė, Auš­ri­nė, And­rius Ri­miš­kis, pri­si­mi­nęs Gin­tau­tą kaip itin po­zi­ty­vų žmo­gų, vi­sa­da be­si­šyp­san­tį, ra­gi­nan­tį ne­pa­si­duo­ti, o su­klu­pus – sto­tis ir ženg­ti pir­myn.

Ir aša­ras brau­kė, ir šyp­so­jo­si

Ypač jaut­riai nu­skam­bė­jo Dei­vi­do Bas­čio dai­na „Žiū­ro­vai“. Gir­dė­da­mi jos žo­džius: „At­leis­ki­te man, ger­bia­mi žiū­ro­vai,/ Kan­kin­to­jai ir ma­no duon­da­viai./ Jums nie­kad su ma­nim ne­te­ko žio­vaut –/ Sė­dė­da­vot ten par­te­ry­je žva­liai...“, su­si­rin­ku­sie­ji ir aša­rą brau­kė, ir šyp­so­jo­si, pri­si­mi­nę Gin­tau­to po­kštus, anek­do­tus ir pa­juo­ka­vi­mus.

Dar kar­tą iš­girs­ti Gin­tu vi­sų va­din­to plun­giš­kio žo­džius pa­dė­jo ir dau­gy­bė pa­ro­dy­tų vaiz­do įra­šų, ku­rių iš­trau­ko­se – ener­gi­jos ku­pi­nas G. Vait­ke­vi­čius, links­mi jo pa­sa­ko­ji­mai, aki­mir­kos iš jo da­ly­vau­tų ren­gi­nių. Vi­są tė­čio veik­lą at­si­spin­din­čią vaiz­do me­džia­gą – vaiz­do įra­šus bei nuo­trau­kas – at­rin­ko pa­ts Li­nas.

Kiek­vie­no šir­dis pa­lie­tė ir Do­na­to Bal­vo­čiaus at­lik­ta dai­na „Ti­kiu“, skam­bė­ju­si ir per G. Vait­ke­vi­čiaus lai­do­tu­ves.

Lab­da­ros kon­cer­to me­tu žiū­ro­vai sce­no­je iš­vy­do ir maest­ro And­rių Ku­li­kaus­ką, ku­riam li­ki­mas taip pat siun­tė on­ko­lo­gi­nę li­gą. Ją pa­ža­bo­ti pa­dė­jo ne tik jo di­džiu­lis no­ras gy­ven­ti, bet ir per to­kio pat po­bū­džio ren­gi­nį ge­ros va­lios žmo­nių suau­ko­tos lė­šos.

Ži­no­ma, per ren­gi­nį už­dai­na­vo ir pa­ts L. Vait­ke­vi­čius. Kar­tu su sce­nos par­tne­riais Ovi­di­ju­mi – ant­ruo­ju „Že­mai­tu­kų“ vo­ka­lis­tu – bei Edi­ta jie su­si­rin­ku­sie­siems pa­do­va­no­jo Li­no su­kur­tą dai­ną „Ma­ne val­dai“. Ypa­tin­gai jaut­rų kū­ri­nį Li­nas pa­sky­rė abiems sa­vo tė­vams. Juk, ko ge­ro, vi­si pri­si­me­na­me, kad be­veik vie­nu me­tu Rū­ta ir Li­nas ne­te­ko abie­jų sa­vo tė­vų.

„Ne­gal­vo­ki­te, kad gė­da“

Dar ge­ro­kai prieš ren­gi­nį Li­nas žur­na­lis­tams pri­si­pa­ži­no, jog iš­kart po tė­čio mir­ties ži­no­jo, kad Plun­gė­je vyks to­kio po­bū­džio ren­gi­nys. Kad jis, su­vie­ny­da­mas ži­no­mus žmo­nes, kvies vi­sus pa­rem­ti vė­žiu ser­gan­čius vai­ku­čius. Tai bu­vo Gin­tau­to sva­jo­nė, ku­rią sū­nus iš­si­pil­dė su kau­pu. Žmo­nės au­ko­jo ne tik prieš ren­gi­nį, bet ir jo me­tu. Tai da­ry­ti ska­ti­no kon­cer­to ve­dė­jas R. Žio­gas, ra­gi­nęs vi­sus bent po ke­le­tą eu­rų įmes­ti į au­kų dė­žu­tę. „Ne­gal­vo­ki­te, kad gė­da at­si­sto­ti ir brau­tis iki dė­žu­tės. Tai – did­vy­riš­ka“, – sa­kė jis.

Vis­kas vy­ko taip, kaip bū­tų no­rė­jęs pa­ts Gin­tau­tas. Juk jis bu­vo pui­kiai per­kan­dęs to­kių ren­gi­nių „vir­tu­vę“, nes ne kar­tą bu­vo jų ve­dė­ju, kvie­tu­siu pa­dė­ti su sun­kia li­ga ko­vo­jan­tiems žmo­nėms.

Taps kas­me­ti­ne tra­di­ci­ja?

Pir­ma­die­nio ry­tą „Že­mai­tis“ su­si­sie­kė su G. Vait­ke­vi­čiaus duk­ra Rū­ta. Tei­ra­vo­mės, ko­kios emo­ci­jos už­plūs­ta pri­si­mi­nus va­ka­rykš­tį ren­gi­nį. „Emo­ci­jos – la­bai stip­rios. Neap­sa­ko­mai džiu­gu bu­vo ma­ty­ti, kiek žmo­nių pri­si­dė­jo prie ren­gi­nio idė­jos, su ko­kiu už­si­de­gi­mu ir tuo pa­čiu ypač di­de­liu jau­du­liu ruo­šė­si at­li­kė­jai, kaip grei­tai bu­vo iš­šluo­ti bi­lie­tai. Gi­liai šir­dy ti­kė­jom, kad pri­si­jungs daug žmo­niu, nes tė­tis ne­bu­vo ei­li­nis žmo­gus, jis la­bai my­lė­jo kiek­vie­ną. Va­kar dar kar­tą įsi­ti­ki­no­me, koks my­li­mas jis ir kaip jo trūks­ta..

Tė­tis bu­vo Di­de­lis žmo­gus, vi­sur pa­ts pri­si­dė­da­vo ir no­rė­da­vo pa­dė­ti kiek­vie­nam. Jis ver­tas kiek­vie­no pa­sa­ky­to gra­žaus žo­džio. Ir dar dau­giau... La­bai ti­kiuo­si, kad šis ren­gi­nys taps kas­me­ti­ne tra­di­ci­ja. Ta­da tė­čio sva­jo­nė iš­si­pil­dy­tų iki ga­lo. La­bai di­džiuo­juo­si ir sa­vo bro­liu, ku­rio rū­pes­čiu vi­sa tai įvy­ko“, – kal­bė­jo Rū­ta.

Ren­gi­niu li­ko su­ža­vė­tas ir Li­nas. Va­kar jis „Že­mai­čiui“ sa­kė, kad vis­kas ėjo­si taip, kaip bu­vo su­pla­nuo­ta. Pir­mą­kart to­kį kon­cer­tą or­ga­ni­za­vęs plun­giš­kis neat­sis­te­bi at­li­kė­jų jaut­ru­mu.

„Man ne­bu­vo nau­jie­na, kad vi­si jie pa­ži­no­jo tė­tį, bet ne­ti­kė­jau, kad jiems jis bu­vo toks svar­bus. Ma­čiau, kad ir žmo­nėms pa­ti­ko kon­cer­tas. Jie bu­vo eu­fo­ri­jo­je. Esu dė­kin­gas vi­siems, ku­rie pri­si­dė­jo prie šio kon­cer­to. Ypač že­mai len­kiuo­si prieš R. Žio­gą, su­ge­bė­ju­sį pa­min­ti liūd­ną emo­ci­ją ir šį ren­gi­nį pa­da­ry­ti švie­sų“, – kal­bė­jo Li­nas.