Rū­tos LAU­RI­NAI­TIE­NĖS nuo­trau­kos
Dai­no­mis mo­kyk­los ju­bi­lie­jų pa­ly­dė­jo me­din­gė­niš­kiai pra­di­nu­kai
Prieš tre­jus me­tus at­šven­tu­si sa­vo mo­kyk­los 90-me­tį, Me­din­gė­nų bend­ruo­me­nė penk­ta­die­nį skam­biai pa­mi­nė­jo ir jos... šimt­me­tį. Ir nė kiek ne­paanks­ti­no. Tie­siog me­din­gė­niš­kiai sa­vo mo­kyk­los me­tus skai­čia­vo nuo 1926-ųjų ru­dens, o iš tie­sų pra­džios mo­kyk­la čia pra­dė­jo veik­ti dar 1919-ai­siais.

Šis fak­tas išaiš­kė­jo tik at­si­tik­ti­nu­mo dė­ka, kai bu­vęs šios mo­kyk­los mo­ki­nys, is­to­ri­kas, et­no­lo­gas Juo­zas Gird­vai­nis ne­se­niai is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ieš­ko­jo me­džia­gos sa­vo mo­nog­ra­fi­jai apie Ža­rė­nų vals­čių. Ir pa­ts nu­ste­bo iš­vy­dęs ne­gin­či­ja­mą do­ku­men­tą, ku­ria­me juo­du ant bal­to pa­ra­šy­ta, kad Me­din­gė­nuo­se pra­džios mo­kyk­la at­si­ra­do bū­tent 1919 me­tais, o ne sep­ty­ne­riais me­tais vė­liau, kaip ma­ny­ta iki tol.

Su šiuo svar­biu do­ku­men­tu šimt­me­čio šven­tės me­tu ga­lė­jo su­si­pa­žin­ti kiek­vie­nas no­rin­ty­sis. Kiek­vie­nas šven­tės da­ly­vis ga­lė­jo pa­ma­ty­ti ir kaip at­ro­dė Me­din­gė­nų mo­kyk­la, kai ji dar bu­vo kuk­li me­di­nu­kė, ir ko­kia ji yra da­bar. De­monst­ruo­ja­mo­se nuo­trau­ko­se vie­na mo­kyk­los lai­da kei­tė ki­tą, uni­for­mas – įpras­ti kas­die­niai dra­bu­žiai, vie­nus mo­ky­to­jus – ki­ti.

Tie­sa, kai ku­rie mo­ky­to­jai Me­din­gė­nuo­se pra­lei­do ko­ne pu­sę sa­vo am­žiaus. Ne vel­tui ypa­tin­ga pro­ga mo­kyk­los bend­ruo­me­nės atė­ju­sios pa­svei­kin­ti še­šios bu­vu­sios pe­da­go­gės sen­jo­rės sa­ve gra­žiai va­di­no ke­tu­rias­de­šimt­me­tė­mis. Bū­tent tiek – ke­tu­ris de­šimt­me­čius ir dau­giau – jos čia mo­kė vai­kus pa­žin­ti pa­sau­lį, skai­čius, žo­dį ir gė­rį.

„Mes, ga­li­ma sa­ky­ti, į vie­ną au­to­bu­są su­li­pom, at­va­žia­vom į Me­din­gė­nus ir iš­li­pom“, – juo­ka­vo vie­na jų. Ir tik pu­siau juo­ka­vo, mat pa­sa­ko­da­mos apie tai, ko­kie ke­liai jas at­ve­dė į Me­din­gė­nus, ko­ne vi­sos pri­si­mi­nė, kad čia jos ati­dun­dė­jo bū­tent au­to­bu­sais. Vie­nos mei­lės ve­da­mos, ki­tos ge­res­nių są­ly­gų gy­ven­ti ieš­ko­da­mos, o tre­čios tie­siog iš­gir­du­sios, kad Me­din­gė­nuo­se dir­ba ne­pap­ras­tai ge­ri ir nuo­šir­dūs pe­da­go­gai, ją lan­ko pa­pras­tu­mu ža­vin­tys mo­ki­niai.

Iš pen­kių sen­jo­rių iš­si­sky­rė vie­na, kaip pa­ti sa­kė, čia at­ka­ku­si ark­liais – dvi­kin­kiu pa­što ve­ži­mu. Be­je, dir­bo čia ji ne ke­tu­rias­de­šimt, o net pen­kias­de­šimt me­tų! „51-erius me­tus, 8 mė­ne­sius ir 11 die­nų“, – tiks­liai su­skai­čia­vo pe­da­go­gė.

Už šių skai­čių sle­pia­si be­ga­lė kant­ry­bės, mei­lės, pa­siau­ko­ji­mo ir at­si­da­vi­mo. Tad ne­nuos­ta­bu, kad sen­jo­rių pa­si­sa­ky­mai pa­ly­dė­ti gau­siais plo­ji­mais.

Pa­gar­bos ver­tas ir taip pat 4 de­šimt­me­čius – 44-erius me­tus – Me­din­gė­nų mo­kyk­lai ati­da­vęs il­ga­me­tis jos va­do­vas Me­čis­lo­vas La­ka­čaus­kas. 38-erius me­tus mo­kyk­lai kryp­tį ro­dęs bu­vęs di­rek­to­rius, svei­kin­da­mas mo­kyk­los bend­ruo­me­nę, pa­sa­ko­jo, kad jį pa­žįs­ta kiek­vie­nas me­din­gė­niš­kis.

Pro­gos pa­svei­kin­ti sa­vo mo­kyk­los ne­pra­lei­du­si bu­vu­si mo­ki­nė Bi­ru­tė Gi­bė­žai­tė šiam di­rek­to­riui tu­rė­jo prie­kaiš­tų: „Nors bu­vom ge­ri, di­rek­to­rius mums ne­lei­do iš­leis­tu­vių su­reng­ti. O jau ir su­kne­lės bu­vo pri­ma­tuo­tos, pa­siū­tos“, – juo­kė­si itin at­vi­ra­vu­si Bi­ru­tė.

Svei­ki­ni­mų su­lauk­ta ir iš vie­ti­nių Sei­mo na­rių, Sa­vi­val­dy­bės va­do­vų, ki­tų bu­vu­sių mo­ky­to­jų, tve­riš­kių, rie­ta­viš­kių, žad­vai­niš­kių. O da­bar­ti­nė mo­kyk­los va­do­vė Ja­nia Ma­šic­kie­nė ne­pa­mir­šo pa­dė­ko­ti šven­tė­je da­ly­va­vu­siam me­rui An­ta­nui Čer­nec­kiui už tai, kad 2012-ai­siais Tve­rų gim­na­zi­jos sky­riu­mi ta­pu­si mo­kyk­la kai­mo mo­kyk­lė­lių už­da­ry­mo va­jaus me­tu ap­skri­tai iš­li­ko.

Svei­ki­ni­mus iš Tve­rų per­da­vu­si di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui Ele­na Jur­ku­vie­nė sa­kė, kad dvie­jų mo­kyk­lų jung­tu­vės ne­bu­vo leng­vos. Jau sep­ty­ne­rius me­tus trun­kan­ti san­tuo­ka ir da­bar kar­tais iš­gy­ve­na sun­ku­mų. Ypač tuo­met, kai pri­trūks­ta­ma pi­ni­gų. Ir pri­dū­rė, kad tam, jog san­tuo­ka bū­tų gra­žes­nė, rei­kė­tų dau­giau vai­kų.

Pa­lin­kė­ji­mas, kad mo­ki­nių gau­sė­tų ir Me­din­gė­nų mo­kyk­lo­je, į gy­ve­ni­mą iš­lei­du­sio­je daug nu­si­pel­niu­sių žmo­nių, ne­rei­kė­tų už­ge­sin­ti švie­sos, bu­vo be­ne reikš­min­giau­sias iš iš­sa­ky­tų tą pa­va­ka­rę. Juk Me­din­gė­nuo­se, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų kai­mų, vai­kų ma­žė­ja. Šiuo me­tu mo­kyk­lą lan­ko 66 mo­ki­niai, juos ug­do 16 mo­ky­to­jų. Prieš šimt­me­tį į ką tik įsteig­tą mo­kyk­lą bu­vo už­si­ra­šę per 50 vai­kų.

Ta­čiau slo­gios nuo­tai­kos tą­dien ne­bu­vo ga­li­ma jus­ti. Su­si­rin­ku­sie­ji mė­ga­vo­si pa­čių me­din­gė­niš­kių moks­lei­vių ir jų su įspū­din­gu tor­tu at­vy­ku­sių pa­svei­kin­ti tve­riš­kių dai­no­mis, šo­kiais ir me­ni­nė­mis kom­po­zi­ci­jo­mis. Kon­cer­tą do­va­no­jo ir Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los ug­dy­ti­niai. Su jau­nai­siais šau­liais su­si­rin­ku­sie­ji su­gie­do­jo Lie­tu­vos him­ną.