Kur dursi, ten užkliūsi

Gin­tarės KAR­MO­NIENĖS nuo­trau­kos
Moters sodyba Pučkorių kaime (kairėje) ir jos prižiūrima tėvų sodyba Žemaičių Kalvarijoje – vienodai apleistos
Penk­ta­dienį „Že­mai­čio“ re­dak­ci­ja su­laukė kal­va­riškės skam­bu­čio. Mo­te­ris ėmė pa­sa­ko­ti apie vargšą ke­tur­kojį, ku­ris per­žie­mo­jo ir pa­va­sarį pa­si­ti­ko trum­pa gran­di­ne pri­riš­tas prie... trak­to­riaus, be jo­kios pa­stogės. „Mes, kal­va­riš­kiai, ne­be­ga­li­me tylė­ti. Šir­dis ne­ran­da vie­tos krūtinė­je, ma­tant ap­leistą šu­nelį. Jei šei­mi­nin­kams jis ne­rei­ka­lin­gas, te­gu kam nors ati­duo­da ar galų ga­le už­mig­do. Kaip ga­li­ma to­kio­mis sąly­go­mis lai­ky­ti vargšą gy­vulėlį?“ – su­si­jau­di­nu­siu bal­su kalbė­jo mo­te­ris ir pra­šė pa­dėti, kaip nors išspręs­ti šią bėdą.
Nie­ko ne­laukę sėdo­me į au­to­mo­bilį ir išs­kubė­jo­me į Že­mai­čių Kal­va­ri­jos mies­telį. Kaip ir pa­sa­ko­jo skam­bi­nu­sio­ji, rei­ka­lingą so­dybą ne­bu­vo sun­ku ras­ti. Iš kitų ji išs­kyrė... siau­bin­ga ne­tvar­ka, ku­rios fo­ne straksė­jo tas pa­ts šuo, skard­žiu lo­ji­mu so­dy­bos šei­mi­nin­kams pra­nešęs apie ne­lauk­tus sve­čius.

Si­tua­ci­ja – dar blo­gesnė

Nors į re­dak­ciją pa­skam­bi­nu­si kal­va­riškė pa­sa­ko­jo tik apie ap­leistą šunį, at­vykę su­pra­to­me, jog pro­blemų šio­je so­dy­bo­je – nors ve­ži­mais vežk. Prie­šais mies­te­lio am­bu­la­to­ri­jos pa­statą esan­tis kie­mas pri­me­na siau­bo fil­muo­se ro­do­mas ap­leis­tas vie­tas, ku­rio­se su­vers­ta dau­gybė ne­rei­ka­lingų daiktų, šiukš­lių, mais­to at­liekų, sku­durų. Įvai­rių daiktų pri­grūstos ir dvi kie­me sto­vin­čios ma­ši­nos bei šilt­na­mis. Trum­pai ta­riant, šio­je so­dy­bo­je net vel­nias koją nu­si­laužtų.

Ne ką ge­resnė si­tua­ci­ja ir pa­čiuo­se na­muo­se, ku­rių du­rims at­si­da­rius pir­miau­sia pa­si­tin­ka ne šei­mi­nin­kai, o bai­si smarvė. Užuo­dus ją sun­ku su­vok­ti, kad čia gy­ve­na žmonės. Čia jie mie­ga, val­go. Bai­su.

Iš­vy­du­si ne­lauk­tus sve­čius, ne­tru­kus pa­si­rodė mo­te­ris. Paaiškė­jo, kad ji – so­dy­bos šei­mi­ninkų duktė, pri­žiū­rin­ti se­nus ir pa­si­li­go­ju­sius tėvu­kus bei ne­įgalų dėdę. Nors prie­žiū­ra tai, ką mes pa­matė­me, var­gu ar galė­tum pa­va­din­ti...

Tvar­kai lai­ko ne­lie­ka

Iš na­mo į kiemą išė­ju­siai mo­te­riai ėmėme pa­sa­ko­ti, ko­kie vėjai mus čia at­pūtė. Iš­gir­du­si, jog su­si­rūpi­no­me ne­pri­žiū­ri­mu jos tėvų ke­tur­ko­ju, ji puolė į aša­ras ir ėmė tei­sin­tis, kad šu­niu­kas – ne tik pri­žiū­ri­mas, bet ir my­li­mas. Mo­te­ris pa­rodė, kad ir būdą jis tu­ri, o nėra pri­riš­tas prie trak­to­riaus, kaip teigė ­skam­bi­nu­sio­ji.

„Taip, gran­dinė – gal ir trum­po­ka, bet ma­no duk­ra kas va­karą ved­žio­ja šunį, jis nėra lai­ko­mas tik pri­riš­tas. Tik šis ne­tu­ri būdos (rodė į haskį – aut. pa­st.), nes tik ne­se­niai pri­kly­do. Ma­tyt, iš­metė vargšą“, – aiš­ki­no pri­si­sta­ty­ti ne­pa­no­ru­si mo­te­riškė.

Ji sie­lo­jo­si, kad pa­sta­ruo­ju me­tu vis kaž­kam užk­liū­va. An­tai prie­š po­rą dienų su­lau­ku­si se­niū­no vi­zi­to. Šis jai prie­kaiš­ta­vo dėl ne­tvar­kos jai pri­klau­san­čio­je so­dy­bo­je Puč­ko­riuo­se bei ten šmi­rinė­jan­čių pa­laidų šunų.

„Ne­su pa­jėgi viską su­spėti. Gy­ve­nu vien rūpes­čiais ir nie­kas man ne­pa­de­da. Juk tėve­lis – ant lo­vos, jam rei­kia ir saus­kel­nes keis­ti, ir val­gy­ti pa­duo­ti. Dėdė – ne­įga­lus. Jį taip pat pri­žiū­riu. Ma­mai ir­gi rei­kia pa­gal­bos. Aš ne­sup­ran­tu, kodėl vi­siems užk­liū­vu. Ir vis­kas nuo ta­da, kai pa­si­li­go­jo tėvu­kas. At­seit aš pa­sii­mu jo ir dėdės prie­žiū­rai skir­tus pi­ni­gus ir nie­ko ne­da­rau. Kal­ti­na, kad net maistą jiems nor­muo­ju. Pri­ki­ša ir tai, kad ma­šiną naują nu­si­pir­kau, bet juk ji man – rei­ka­lin­ga. Kaip tėvus pas gy­dy­to­jus nu­ve­šiu?!“ – skundė­si mo­te­ris.

Žvelg­da­ma baimės ku­pi­no­mis aki­mis ji pri­si­minė ir so­cia­linės dar­buo­to­jos ap­si­lan­kymą. Esą ši tik­ri­no, ar tin­ka­mai pri­žiū­ri­mi se­nu­kai.

„Vi­si tik puo­la, o at­si­rem­ti nėra į ką. Anks­čiau bent vyrą turė­jau. O da­bar ir jo nėra. Jau me­tai vie­na su­kuo­si, kaip išei­na. Kaip man su­spėti ir li­go­nius slau­gy­ti, ir na­mus ap­kuop­ti, ir dar abi so­dy­bas pri­žiūrė­ti? Pas tėvus net iš­sis­kalb­ti ne­be­galė­jau – dėl pra­sto van­dens už­si­ki­šo van­dens filt­rai, su­ge­do skal­bi­mo ma­ši­na. Ge­rai, kad at­ėju­si so­cia­linė dar­buo­to­ja pa­sakė, kad pas juos iš­sis­kalb­ti ga­liu. Tai ve­šiu da­bar pa­ta­lynę išp­lau­ti. Juk ją kas­dien rei­kia keis­ti. Tėve­lis viską po sa­vim da­ro ir dar iš­ter­lio­ja“, – to­liau braukė aša­ras.

Pa­gal­bos ne­pra­šo

Apie šią mo­terį be­si­su­kan­čios bėdos – ne nau­jie­na ir Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­nui Liu­dui Gri­ciui. Vos tik iš­girdęs jos pa­vardę, jis ėmė pa­sa­ko­ti apie metų me­tais ne­si­bai­gian­čias pro­ble­mas dėl pa­laidų šunų, ne­tvarką mo­ters so­dy­bo­je Puč­ko­riuo­se, ne­tin­kamą tėvų slaugą...

„Nuo­la­tos su ja vargs­ta­me. Pas­ku­tinį kartą ten lankėmės tre­čia­dienį. Mat ma­ne pa­siekė in­for­ma­ci­ja apie jos so­dy­bo­je išp­jau­tas viš­tas, ku­rios taip ir mėtėsi ne­gy­vos. Su­lau­kiau nu­si­skun­dimų ir dėl pa­laidų šunų. Bet čia – ne pir­mas kar­tas.“

Se­niū­nas sakė šįkart pa­gal­bon pa­si­kvietęs Sa­vi­val­dybės Ju­ri­di­nio ir per­so­na­lo ad­mi­nist­ra­vi­mo sky­riaus vyr. spe­cia­listą vie­ša­jai tvar­kai An­taną Ged­rimą. Kar­tu nu­vykę į mo­ters so­dybą Puč­ko­riuo­se ir sa­vo aki­mis vis­kuo įsi­ti­kinę.

„Bai­su tie­siog. Ne­gy­vas viš­tas lesė gy­vo­sios. Kie­me lakstė pa­lai­di šu­nys. Vi­sur – šiukš­ly­nai. Mo­te­riai bu­vo su­ra­šy­ti įspėji­mai tiek dėl šunų, tiek dėl ne­tvar­kos. Ke­tur­ko­jais liep­ta pa­si­rūpin­ti per dvi sa­vai­tes. Ap­sit­var­ky­ti so­dybą – iki ge­gužės mėne­sio. Žiūrė­si­me, kaip čia bus. Kiek kartų jau kalbė­ta, pra­šy­ta, vis­kas – it į sieną. Kitą­kart jos lauktų bau­da “, – aiš­ki­no se­niū­nas.

L. Gri­ciaus klausė­me, ar ne­būtų ga­li­mybės mo­te­riš­kei pa­dėti. Gal ji iš tikrųjų ne­suspė­ja visų darbų nu­dirb­ti? Bet se­niū­nas pa­ti­ki­no, kad pa­gal­bos ji ne­pra­šo. Esą jei pa­ro­dytų ini­cia­tyvą, se­niū­ni­ja tik­rai rastų būdų pa­dėti. „Jai te­rei­kia atei­ti ir ne­bi­jo­ti pa­sa­ky­ti, ko­kios bėdos ją ka­muo­ja ir kuo mes ga­li­me pa­dėti“, – ti­ki­no L. Gri­cius.

Nėra pik­ty­binė

Dar jis pa­sa­ko­jo, kad apie jo se­niū­ni­jo­je gy­ve­nan­čią mo­terį, už­sii­man­čią bi­ti­nin­kys­te bei pre­kiau­jan­čia me­du­mi, pui­kiai ži­no ir Vals­ty­binės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos Plungės sky­rius. Ne­va jis taip pat ne kartą su­laukęs skundų dėl ne­pri­žiū­rimų mo­ters šunų bei gy­vu­lių.

Tą mums pa­tvir­ti­no ir vy­riau­sia­sis ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas-ins­pek­to­rius Al­gir­das Žul­pa, pri­si­minęs, jog tar­ny­bai skųsta­si dėl esą ne­še­ria­mos te­ly­čios, ožkų. Būta bėdų ir su gy­vu­lių re­gist­ra­vi­mu.

„Bet ji tik­rai nėra pik­ty­binė, prie­šin­gai – vi­sa­da ge­ra­no­riš­ka. Pa­si­ža­da su­si­tvar­ky­ti. Vargšė mo­te­ris, vargs­ta su ser­gan­čiais tėvais. Tik kam jai tų šunų tiek?! Jie vis vei­sia­si. Sa­vo ruož­tu bu­vau su­radęs vie­tos vers­li­ninkę, ku­ri už sa­vo lėšas ste­ri­li­za­vo net de­šimt tos mo­ters ka­lių. Būtų ga­li­ma tuos šu­nis pa­tal­pin­ti į gyvūnų prie­glaudą, bet to­kios ne­tu­ri­me.

O dėl ne­tvar­kos... Net ne­ži­nau, kaip būtų ga­li­ma jai pa­dėti. Tiek bėdų – kur dur­si, ten užk­liū­si. Bet no­ri­si varg­šei iš­ties­ti pa­gal­bos ranką. Galė­tu­me vi­si su­rem­ti pe­čius ir pa­ban­dy­ti kaip nors pa­gelbė­ti“, – kalbė­jo ins­pek­to­rius.

Pir­mas žings­nis

Žur­na­listų skam­bu­tis ins­pek­to­rių pa­ska­ti­no dar tą pa­čią dieną im­tis veiksmų. Jis su­si­siekė su dau­gybės bėdų ka­muo­ja­ma mo­te­ri­mi ir iš­k­lau­sinė­jo, ko­kia pa­gal­ba šiuo me­tu jai – rei­ka­lin­giau­sia. Ta­da kreipė­si į Plungės so­cia­li­nių pa­slaugų centrą, ku­ris pa­žadė­jo nu­si­ųsti sa­vo žmo­nes į Že­mai­čių Kal­va­riją, kad šie ap­tvar­kytų na­mus, iš­mau­dytų mo­ters slau­go­mus tėvus ir dėdę, išs­kalbtų pa­ta­lynę.

Ins­pek­to­rius džiaugė­si, kad bent taip galė­jo pa­dėti vargs­tan­čiai mo­te­riškei. Sakė, kad ant­ra­dienį ir pa­ts va­žiuos pas ją, žiūrės, kaip dar ga­li­ma pri­si­dėti prie jos pro­blemų spren­di­mo.

Lie­ka tikė­tis, kad ir pa­ti mo­te­ris ne­pa­bi­jos bend­ra­dar­biau­ti su se­niū­ni­ja, ku­ri, kaip sakė se­niū­nas, taip pat pa­si­ruo­šu­si jai pa­gelbė­ti.

Komentarai

Skaitau Žemaitį    Ket, 2020-03-19 / 00:11
Tenka kaimuose sutikti netvarkingų sodybų.Dažnai,jų šeimininkai būna žmonės turintys psichinę negalią.Tenka sutikti prasigėrusius,asocialiais tapusius žmonės.Ši moteris,mano galva,nėra tų kategorijų.Tiesiog,jai reikalinga kompleksinė pagalba.Be grasinimų ar baudų.Būtu gerai surasti gerą psichologę su kuria,moteris galėtų išsikalbėti.Telšiuose yra Žemaitijos psichinės pagalbos centras(gal pavadinimą parašiau netiksliai) Jam vadovauja puikūs specialistai ir nuoširdūs žmonės Naujokai.Ten dirba labai geri psichologai.Žemaičių Kalvarijos seniūnas galėtų susisiekti.Manau,kad jie neatsisakytų padėti.Gal būt,ne už veltui.Bet,bandyti reikėtų.Gal būt,moteris yra tiesiog paskendusi savo sunkioj kasdienybėj ir nelabai beišgali susitvarkyti labiau psichologiškai,negu buitiškai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.