
Naujausios

Susivilioja ir senoliai
Prie senelių globos namų šviežiai atidaryta treniruoklių ir vaikų žaidimo aikštelė. Žemės plotelį aikštelei įrengti išnuomojo senelių globos namai. Jų gyventojai čia sportuojančius suaugusiuosius ar besisupančius, besikarstančius ir kitaip linksmai laiką leidžiančius vaikus ne tik stebi pro langus. B. Kleinauskas sakė joje jau matęs ir vieną kitą treniruokliais susigundžiusį senelį. Darželinukai, mokyklinukai, suaugusieji ir senoliai – aikštelėje puikiai telpa kelios kartos. Matyt, ją planuojant, tai ir buvo svarbu, nes įrengti 4 įrenginiai vaikams bei 4 treniruokliai suaugusiesiems.
Mintis apie aikštelę kilo bendruomenei, ji parengė projektą. O įgyvendino Žemės ūkio ministerijos lėšomis, skirtomis remti bendruomenes. Tiesa, dalį jų pridėjo Plungės rajono savivaldybė. B. Kleinauskas už visokeriopą pagalbą įrengiant aikštelę be galo dėkingas kanauninkui Jonui Ačui.
„Gal veiklos čia dar mažoka, – kuklinosi bendruomenės pirmininkas. – Bet tik tiek pavyko padaryti už turimus 6 000 eurų.“
Dabar bendruomenės narių galvose sukasi mintis apie paplūdimio tinklinio aikštelę. Daugeliui atrodo, kad vasarą tokia pramoga ant smėlio būtų ir populiari, ir reikalinga.
Išleis brošiūrą
Kai kalbėjomės su pirmininku, bendruomenė ruošėsi 1000-čio egzempliorių tiražu išleisti brošiūrą, pasakojančią apie tai, kaip Žemaičių Kalvarija atrodo šiandien. Ją pavartę žmonės sužinos, kokios bendruomenės seniūnijoje veikia, kaip atrodo čia rengiamos šventės, ką atvykusiam turistui vertėtų pamatyti, kur pavalgyti ir apsistoti. Į jį suguls ne tik kalvariškių šventės, Kryžiaus kelio istorijos, pačios Žemaičių Kalvarijos ir jos lankytinų objektų pristatymas, bet ir visa tai iliustruojančios nuotraukos.
„Senų fotografijų nedėjome. Norime parodyti, kuo Žemaičių Kalvarija gyvena dabar“, – pabrėžė B. Kleinauskas, išvardinęs ir vietinius brošiūros fotografijų autorius. Tai fotografas Sigitas Kazlauskas, Jurgis Mankauskas bei įvairias akimirkas įamžinanti asociacijos „Plungės kraštas“ vadovė, Žemaičių Kalvarijos kultūros centro direktorė Rima Jokubauskienė.
Kad toks leidinys Žemaičių Kalvarijai reikalingas, nutarta per seniūnaičių posėdį. Jis bus išleistas Vietos bendruomenių tarybos lėšomis. Šie pinigai surenkami iš niekam nepaskirto 2-jų procentų gyventojų pajamų mokesčio. Savivaldybė Žemaičių Kalvarijos seniūnijai šįsyk atriekė 1 400 eurų, kurie, seniūnaičių sprendimu, ir bus panaudoti 20-ies puslapių brošiūrai apie patį miestelį ir visą seniūniją.
Dienos šviesą ji turėjo išvysti iki gruodžio 20 dienos, tad šiandien, kai skaitote „Žemaitį“, kalvariškiai jau turėtų vartyti dar dažais kvepiantį savo leidinį.
„Tegul tik kuriasi“
Kažkada „Gardų“ bendruomenė po savo sparnu glaudė ir Šarnelę bei Gegrėnus. Tačiau po kiek laiko šie kaimai panoro būti savarankiški. Pirmoji atsiskyrė Šarnelė, 2006 metais įkūrusi savo bendruomenę, dar po metų jos pavyzdžiu pasekė ir Gegrėnai.
Jau nuo 2007-ųjų Žemaičių Kalvarijos bendruomenės vairą laikantis B. Kleinauskas sako, kad dėl to reikia tik džiaugtis.
„Tegul tik kuriasi. Žemaičių Kalvarijos miestelyje yra žmonių. 2003 m. įregistruoti „Gardai“ turi 120 narių. O kai kokia šventė ar bėda, vis tiek visi kartu stojam“, – sakė pedagogas.
„Mūsų nėra tiek daug, kad būtume susiskaldę“, – tikina ir prie atvykusių žurnalistų prisėsti B. Kleinausko pakviesta R. Jokubauskienė. Pasak jos, paprastai kaimai apie savo bendruomenes pradeda galvoti surengę savo šventę, susirinkimą. O įsiregistruoti oficialiai suvilioja projektai – juk juos parengusios ir įgyvendinusios bendruomenės gali daugiau gero padaryti, lėšų gauti būtent savo kaimui.
Norą burtis į bendruomenę jau rodo ir Rotinėnų kaimas. Čia įsikūrė nemažai jaunų šeimų. Dėl jų kaimas pagyvėjo.
Tiesa, kartais besikuriančias bendruomenes atgraso... popierizmas. B. Kleinauskas sako savo kailiu patiriantis, kad šiandien bendruomenė, kaip visuomeninė organizacija, šiek tiek išsigimsta, tampa panaši į viešąją įstaigą.
Ant visuomeniniais pagrindais dirbančių bendruomenių pečių gula ir viešieji pirkimai, įvairūs finansiniai balansai, privalomas veiklos viešinimas, metų ataskaitos... Kad susigaudytum, prireikia gerai šiuos reikalus išmanančio specialisto. Pirmininkas pasidžiaugė, kad jiems talkina Valerija Lenkauskienė. O R. Jokubauskienė išreiškė viltį, kad rajono bendruomenes vienijanti asociacija „Plungės kraštas“ visoms rajono bendruomenėms galės įdarbinti bent vieną buhalterį.
Bendrystė ir švenčiant, ir dirbant
B. Kleinauskas sako, kad bendruomenės pagalbos galima tikėtis visada. Antai „Gardai“ glaudžiai bendradarbiauja su kultūros centru. Tačiau kartu yra įsitikinęs, kad kultūros centrui reikia padėti, tačiau per daug į jo veiklą nesikišti. Juk bendruomenės kultūrinį vaidmenį dažniausiai atlieka ten, kur nėra kultūros židinių, o Žemaičių Kalvarijoje jis „dega“.
Gražus „Gardų“ ir kultūros centro projektas – šviesos ir muzikos festivalis „Šviesos ieškok naktyje“. Šiemet jis surengtas jau ketvirtą rugsėjį. Šokantis ir grojantis fontanas, užburiantys muzikos garsai, putų šou, miestelį apšvietusios ryškiausios spalvos, šviečiančios dekoracijos sužavi ne vieną. Kad šis renginys bus organizuojamas dar ir dar, B. Kleinauskas sako matęs nuo pirmo karto. Žmonių susirenka minios, o jo organizatoriai mato jo prasmę. Todėl į jį pakvies ir 2020-aisiais.
Užmojis – patekti į UNESCO
„Gardai“ su miestelio dvasininkais sieks, kad Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai iš pradžių taptų Lietuvos paveldo dalimi, o paskui būtų įrašyti į UNESCO pasaulio paveldą sąrašą. 380 metų siekianti Kryžiaus kelio tradicija, anot bendruomenės pirmininko, nusipelno būti paskelbta paveldu, reikšmingu visam pasauliui.
Surėmę pečius, kalvariškiai siekia įamžinti ir giedamus kalnus. Daug kur kalnų giedojimo tradicija Lietuvoje yra išnykusi, o Žemaičių Kalvarijoje ji gyva. Kalnai, nė kiek nesutrumpinti, giedami palydint artimąjį į Amžinąją kelionę, per mirusiųjų minėjimus.
Iš Kultūros tarybos jau gauta 1 500 eurų, kad šis sakralinis Žemaičių Kalvarijos paveldas ateityje nebūtų užmirštas – kalnų giedojimas jau nufilmuotas ir įrašytas.
Tačiau senųjų giedotojų vis mažėja, o jaunieji kalnų giesmių dažnai nebemoka. Todėl bendruomenė norėtų, kad miestelyje būtų įsteigtas etatas, skirtas kalnų giedojimo mokyti jaunus žmones. Susigriebti būtina dabar, nes po kiek metų kalnais garsėjanti Žemaičių Kalvarija gali netekti dalies savo unikalumo.
O gyvuoju paveldu B. Kleinauskas vadina Valeriją Budžienę ir Kazimierą Zaburą. Abu jie kalnus gieda apie 70 metų! Ir, sulaukę garbingo amžiaus, vis dar yra vedantieji. Stiprūs giedotojai yra ir Danutė Rimkienė, Antanas Rimkus.
Paramos našlaičiams fondas
Prieš 10 metų bendruomenė, ieškojusi paramos vietinei merginai, norėjusiai studijuoti mediciną, negalėjo nė susapnuoti, kad nuo to laiko savo gyvavimą pradės skaičiuoti bendruomenės įkurtas Amelijos Čėsna paramos fondas.
Žinia, jog kalvariškės svajonei reikia finansinės paramos, tuomet nuskriejo net už Atlanto. O pagalbos sulaukė ne tik ši mergina, kuri šiandien – jau medikė, bet ir Žemaičių Kalvarijos našlaičiai. Dalį savo palikimo „Gardams“ paskyrusi moteris iš Amerikos norėjo, kad paramos sulauktų abiejų tėvų neturintys vaikai. Tačiau daugiausia Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje buvo netekusių vieno iš tėvų, tad tuomet 80 tūkst. litais siekusi parama jiems ir dalijama iki šiol.
Kol pinigėlių būdavo daugiau, bendruomenė našlaičius remdavo prieš mokslo metus ir Kalėdas. Dabar, lėšoms senkant, paramos vaikai sulaukia kartą per metus – prieš rugsėjį. Nuo fondo įkūrimo pradžios iki šiol remiami 15 našlaičių.
Viešoji pirtis – itin pavykęs projektas
Jau 17 metų gyvuojantys „Gardai“ į savo nuveiktų darbų kraitį kone kasmet įsirašo bent po vieną didesnį ar mažesnį naujai atliktą darbą: tai ir renovuotas mokyklos stadionas, kartu su mokykla įrengtas skveras vyskupui Motiejui Valančiui bei jam pastatytas paminklas, renovuotas Vytauto Mačernio muziejaus pastatas.
Net pastatyta viešoji bendruomenės pirtis... Atidaryta 2015 metais, ji sėkmingai veikia iki šiol. Penktadienis yra ta diena, kai čia būreliais pasikaitinti suguža vyrai ir moterys. Dailiosios lyties atstovių būna gal 15, vyriškių – netgi daugiau. Čia švenčiamos ir asmeninės šventės.
O turistų dėmesio sulaukia prieš 36 m. įkurtas V. Mačernio muziejus, kuriame lankytojai gali pamatyti poeto baldų, veikia rankraščių ekspozicija. Ekskursantams apie poetą pasakoja pats B. Kleinauskas. Beje, muziejaus lankytojai būna dosnūs. Pirmininkas pasakoja, kad į aukos dėžutę sumetamų pinigėlių užtenka susimokėti už atliekų išvežimą.
Artėjant šimtosioms V. Mačernio gimimo metinėms, tiek B. Kleinauskas, tiek R. Jokubauskienė jau suka galvas, kaip jas gražiau įprasminti. Sako, kad renginių ciklas, skirtas šarneliškiui poetui atminti ir pagerbti, nusidrieks per visus 2021 metus.
