Per maži, kad būtų susiskaldę

Rū­tos LAU­RI­NAI­TIE­NĖS nuo­trau­ka
B. Klei­naus­kas džiau­gia­si, kad pa­gal bend­ruo­me­nės pa­reng­tą pro­jek­tą Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je ne­se­niai ati­da­ry­ta tre­ni­ruok­lių ir vai­kų žai­di­mo aikš­te­lė. Šį ir ki­tus jo­je esan­čius įren­gi­nius mies­te­lė­nai jau spė­jo pa­mėg­ti
Ten, kur ti­kin­tie­ji va­sa­rą plūs­te plūs­ta į Di­džiuo­sius at­lai­dus, kur gy­va kal­nų gie­do­ji­mo tra­di­ci­ja bei rū­pes­tin­gai sau­go­mas sak­ra­li­nis pa­vel­das, gy­ve­na bend­ruo­me­niš­ki žmo­nės. Kas­kart už­su­kęs čia, į Že­mai­čių Kal­va­ri­ją, pa­jun­ti, jog se­niū­ni­jos, dva­si­nin­kų, kul­tū­ros dar­buo­to­jų, pe­da­go­gų, bend­ruo­me­nės na­rių ir pa­vie­nių žmo­nių sie­kis yra vie­nas – kad mies­te­ly­je bū­tų ge­ra gy­ven­ti kiek­vie­nam. Tą nuo­lat kar­to­ja ir Bro­nius Klei­naus­kas, il­ga­me­tis kal­va­riš­kių bend­ruo­me­nės „Gar­dai“ ved­lys. Su pir­mi­nin­ku vi­sa­da ma­lo­nu pa­si­kal­bė­ti apie dar­bus, nes veik­liai bend­ruo­me­nei nie­ka­da ne­trū­ko idė­jų, kaip­mat virs­tan­čių rea­liais dar­bais.
Rū­tos LAU­RI­NAI­TIE­NĖS nuo­trau­kos
Aikš­te­lė­je lau­kia­mi vi­si – nuo vai­kų iki se­no­lių

Su­si­vi­lio­ja ir se­no­liai

Prie se­ne­lių glo­bos na­mų švie­žiai ati­da­ry­ta tre­ni­ruok­lių ir vai­kų žai­di­mo aikš­te­lė. Že­mės plo­te­lį aikš­te­lei įreng­ti iš­nuo­mo­jo se­ne­lių glo­bos na­mai. Jų gy­ven­to­jai čia spor­tuo­jan­čius suau­gu­siuo­sius ar be­si­su­pan­čius, be­si­kars­tan­čius ir ki­taip links­mai lai­ką lei­džian­čius vai­kus ne tik ste­bi pro lan­gus. B. Klei­naus­kas sa­kė jo­je jau ma­tęs ir vie­ną ki­tą tre­ni­ruok­liais su­si­gun­džiu­sį se­ne­lį. Dar­že­li­nu­kai, mo­kyk­li­nu­kai, suau­gu­sie­ji ir se­no­liai – aikš­te­lė­je pui­kiai tel­pa ke­lios kar­tos. Ma­tyt, ją pla­nuo­jant, tai ir bu­vo svar­bu, nes įreng­ti 4 įren­gi­niai vai­kams bei 4 tre­ni­ruok­liai suau­gu­sie­siems.

Min­tis apie aikš­te­lę ki­lo bend­ruo­me­nei, ji pa­ren­gė pro­jek­tą. O įgy­ven­di­no Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos lė­šo­mis, skir­to­mis rem­ti bend­ruo­me­nes. Tie­sa, da­lį jų pri­dė­jo Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė. B. Klei­naus­kas už vi­so­ke­rio­pą pa­gal­bą įren­giant aikš­te­lę be ga­lo dė­kin­gas ka­nau­nin­kui Jo­nui Ačui.

„Gal veik­los čia dar ma­žo­ka, – kuk­li­no­si bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas. – Bet tik tiek pa­vy­ko pa­da­ry­ti už tu­ri­mus 6 000 eu­rų.“

Da­bar bend­ruo­me­nės na­rių gal­vo­se su­ka­si min­tis apie pa­plū­di­mio tink­li­nio aikš­te­lę. Dau­ge­liui at­ro­do, kad va­sa­rą to­kia pra­mo­ga ant smė­lio bū­tų ir po­pu­lia­ri, ir rei­ka­lin­ga.

Iš­leis bro­šiū­rą

Kai kal­bė­jo­mės su pir­mi­nin­ku, bend­ruo­me­nė ruo­šė­si 1000-čio eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu iš­leis­ti bro­šiū­rą, pa­sa­ko­jan­čią apie tai, kaip Že­mai­čių Kal­va­ri­ja at­ro­do šian­dien. Ją pa­var­tę žmo­nės su­ži­nos, ko­kios bend­ruo­me­nės se­niū­ni­jo­je vei­kia, kaip at­ro­do čia ren­gia­mos šven­tės, ką at­vy­ku­siam tu­ris­tui ver­tė­tų pa­ma­ty­ti, kur pa­val­gy­ti ir ap­si­sto­ti. Į jį su­guls ne tik kal­va­riš­kių šven­tės, Kry­žiaus ke­lio is­to­ri­jos, pa­čios Že­mai­čių Kal­va­ri­jos ir jos lan­ky­ti­nų ob­jek­tų pri­sta­ty­mas, bet ir vi­sa tai iliust­ruo­jan­čios nuo­trau­kos.

„Se­nų fo­tog­ra­fi­jų ne­dė­jo­me. No­ri­me pa­ro­dy­ti, kuo Že­mai­čių Kal­va­ri­ja gy­ve­na da­bar“, – pa­brė­žė B. Klei­naus­kas, iš­var­di­nęs ir vie­ti­nius bro­šiū­ros fo­tog­ra­fi­jų au­to­rius. Tai fo­tog­ra­fas Si­gi­tas Kaz­laus­kas, Jur­gis Man­kaus­kas bei įvai­rias aki­mir­kas įam­ži­nan­ti aso­cia­ci­jos „Plun­gės kraš­tas“ va­do­vė, Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Ri­ma Jo­ku­baus­kie­nė.

Kad toks lei­di­nys Že­mai­čių Kal­va­ri­jai rei­ka­lin­gas, nu­tar­ta per se­niū­nai­čių po­sė­dį. Jis bus iš­leis­tas Vie­tos bend­ruo­me­nių ta­ry­bos lė­šo­mis. Šie pi­ni­gai su­ren­ka­mi iš nie­kam ne­pas­kir­to 2-jų pro­cen­tų gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio. Sa­vi­val­dy­bė Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­ni­jai šį­syk at­rie­kė 1 400 eu­rų, ku­rie, se­niū­nai­čių spren­di­mu, ir bus pa­nau­do­ti 20-ies pus­la­pių bro­šiū­rai apie pa­tį mies­te­lį ir vi­są se­niū­ni­ją.

Die­nos švie­są ji tu­rė­jo iš­vys­ti iki gruo­džio 20 die­nos, tad šian­dien, kai skai­to­te „Že­mai­tį“, kal­va­riš­kiai jau tu­rė­tų var­ty­ti dar da­žais kve­pian­tį sa­vo lei­di­nį.

„Te­gul tik ku­ria­si“

Kaž­ka­da „Gar­dų“ bend­ruo­me­nė po sa­vo spar­nu glau­dė ir Šar­ne­lę bei Geg­rė­nus. Ta­čiau po kiek lai­ko šie kai­mai pa­no­ro bū­ti sa­va­ran­kiš­ki. Pir­mo­ji at­si­sky­rė Šar­ne­lė, 2006 me­tais įkū­ru­si sa­vo bend­ruo­me­nę, dar po me­tų jos pa­vyz­džiu pa­se­kė ir Geg­rė­nai.

Jau nuo 2007-ųjų Že­mai­čių Kal­va­ri­jos bend­ruo­me­nės vai­rą lai­kan­tis B. Klei­naus­kas sa­ko, kad dėl to rei­kia tik džiaug­tis.

„Te­gul tik ku­ria­si. Že­mai­čių Kal­va­ri­jos mies­te­ly­je yra žmo­nių. 2003 m. įre­gist­ruo­ti „Gar­dai“ tu­ri 120 na­rių. O kai ko­kia šven­tė ar bė­da, vis tiek vi­si kar­tu sto­jam“, – sa­kė pe­da­go­gas.

„Mū­sų nė­ra tiek daug, kad bū­tu­me su­si­skal­dę“, – ti­ki­na ir prie at­vy­ku­sių žur­na­lis­tų pri­sės­ti B. Klei­naus­ko pa­kvies­ta R. Jo­ku­baus­kie­nė. Pa­sak jos, pa­pras­tai kai­mai apie sa­vo bend­ruo­me­nes pra­de­da gal­vo­ti su­ren­gę sa­vo šven­tę, su­si­rin­ki­mą. O įsi­re­gist­ruo­ti ofi­cia­liai su­vi­lio­ja pro­jek­tai – juk juos pa­ren­gu­sios ir įgy­ven­di­nu­sios bend­ruo­me­nės ga­li dau­giau ge­ro pa­da­ry­ti, lė­šų gau­ti bū­tent sa­vo kai­mui.

No­rą bur­tis į bend­ruo­me­nę jau ro­do ir Ro­ti­nė­nų kai­mas. Čia įsi­kū­rė ne­ma­žai jau­nų šei­mų. Dėl jų kai­mas pa­gy­vė­jo.

Tie­sa, kar­tais be­si­ku­rian­čias bend­ruo­me­nes at­gra­so... po­pie­riz­mas. B. Klei­naus­kas sa­ko sa­vo kai­liu pa­ti­rian­tis, kad šian­dien bend­ruo­me­nė, kaip vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja, šiek tiek iš­si­gims­ta, tam­pa pa­na­ši į vie­šą­ją įstai­gą.

Ant vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais dir­ban­čių bend­ruo­me­nių pe­čių gu­la ir vie­šie­ji pir­ki­mai, įvai­rūs fi­nan­si­niai ba­lan­sai, pri­va­lo­mas veik­los vie­ši­ni­mas, me­tų ata­skai­tos... Kad su­si­gau­dy­tum, pri­rei­kia ge­rai šiuos rei­ka­lus iš­ma­nan­čio spe­cia­lis­to. Pir­mi­nin­kas pa­si­džiau­gė, kad jiems tal­ki­na Va­le­ri­ja Len­kaus­kie­nė. O R. Jo­ku­baus­kie­nė iš­reiš­kė vil­tį, kad ra­jo­no bend­ruo­me­nes vie­ni­jan­ti aso­cia­ci­ja „Plun­gės kraš­tas“ vi­soms ra­jo­no bend­ruo­me­nėms ga­lės įdar­bin­ti bent vie­ną bu­hal­te­rį.

Bend­rys­tė ir šven­čiant, ir dir­bant

B. Klei­naus­kas sa­ko, kad bend­ruo­me­nės pa­gal­bos ga­li­ma ti­kė­tis vi­sa­da. An­tai „Gar­dai“ glau­džiai bend­ra­dar­biau­ja su kul­tū­ros cent­ru. Ta­čiau kar­tu yra įsi­ti­ki­nęs, kad kul­tū­ros cent­rui rei­kia pa­dė­ti, ta­čiau per daug į jo veik­lą ne­si­kiš­ti. Juk bend­ruo­me­nės kul­tū­ri­nį vaid­me­nį daž­niau­siai at­lie­ka ten, kur nė­ra kul­tū­ros ži­di­nių, o Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je jis „de­ga“.

Gra­žus „Gar­dų“ ir kul­tū­ros cent­ro pro­jek­tas – švie­sos ir mu­zi­kos fes­ti­va­lis „Švie­sos ieš­kok nak­ty­je“. Šie­met jis su­reng­tas jau ket­vir­tą rug­sė­jį. Šo­kan­tis ir gro­jan­tis fon­ta­nas, už­bu­rian­tys mu­zi­kos gar­sai, pu­tų šou, mies­te­lį ap­švie­tu­sios ryš­kiau­sios spal­vos, švie­čian­čios de­ko­ra­ci­jos su­ža­vi ne vie­ną. Kad šis ren­gi­nys bus or­ga­ni­zuo­ja­mas dar ir dar, B. Klei­naus­kas sa­ko ma­tęs nuo pir­mo kar­to. Žmo­nių su­si­ren­ka mi­nios, o jo or­ga­ni­za­to­riai ma­to jo pra­smę. To­dėl į jį pa­kvies ir 2020-ai­siais.

Už­mo­jis – pa­tek­ti į UNES­CO

„Gar­dai“ su mies­te­lio dva­si­nin­kais sieks, kad Di­die­ji Že­mai­čių Kal­va­ri­jos at­lai­dai iš pra­džių tap­tų Lie­tu­vos pa­vel­do da­li­mi, o pa­skui bū­tų įra­šy­ti į UNES­CO pa­sau­lio pa­vel­dą są­ra­šą. 380 me­tų sie­kian­ti Kry­žiaus ke­lio tra­di­ci­ja, anot bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ko, nu­si­pel­no bū­ti pa­skelb­ta pa­vel­du, reikš­min­gu vi­sam pa­sau­liui.

Su­rė­mę pe­čius, kal­va­riš­kiai sie­kia įam­žin­ti ir gie­da­mus kal­nus. Daug kur kal­nų gie­do­ji­mo tra­di­ci­ja Lie­tu­vo­je yra iš­ny­ku­si, o Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je ji gy­va. Kal­nai, nė kiek ne­sut­rum­pin­ti, gie­da­mi pa­ly­dint ar­ti­mą­jį į Am­ži­ną­ją ke­lio­nę, per mi­ru­sių­jų mi­nė­ji­mus.

Iš Kul­tū­ros ta­ry­bos jau gau­ta 1 500 eu­rų, kad šis sak­ra­li­nis Že­mai­čių Kal­va­ri­jos pa­vel­das atei­ty­je ne­bū­tų už­mirš­tas – kal­nų gie­do­ji­mas jau nu­fil­muo­tas ir įra­šy­tas.

Ta­čiau se­nų­jų gie­do­to­jų vis ma­žė­ja, o jau­nie­ji kal­nų gies­mių daž­nai ne­be­mo­ka. To­dėl bend­ruo­me­nė no­rė­tų, kad mies­te­ly­je bū­tų įsteig­tas eta­tas, skir­tas kal­nų gie­do­ji­mo mo­ky­ti jau­nus žmo­nes. Su­sig­rieb­ti bū­ti­na da­bar, nes po kiek me­tų kal­nais gar­sė­jan­ti Že­mai­čių Kal­va­ri­ja ga­li ne­tek­ti da­lies sa­vo uni­ka­lu­mo.

O gy­vuo­ju pa­vel­du B. Klei­naus­kas va­di­na Va­le­ri­ją Bu­džie­nę ir Ka­zi­mie­rą Za­bu­rą. Abu jie kal­nus gie­da apie 70 me­tų! Ir, su­lau­kę gar­bin­go am­žiaus, vis dar yra ve­dan­tie­ji. Stip­rūs gie­do­to­jai yra ir Da­nu­tė Rim­kie­nė, An­ta­nas Rim­kus.

Pa­ra­mos naš­lai­čiams fon­das

Prieš 10 me­tų bend­ruo­me­nė, ieš­ko­ju­si pa­ra­mos vie­ti­nei mer­gi­nai, no­rė­ju­siai stu­di­juo­ti me­di­ci­ną, ne­ga­lė­jo nė su­sap­nuo­ti, kad nuo to lai­ko sa­vo gy­va­vi­mą pra­dės skai­čiuo­ti bend­ruo­me­nės įkur­tas Ame­li­jos Čės­na pa­ra­mos fon­das.

Ži­nia, jog kal­va­riš­kės sva­jo­nei rei­kia fi­nan­si­nės pa­ra­mos, tuo­met nu­skrie­jo net už At­lan­to. O pa­gal­bos su­lau­kė ne tik ši mer­gi­na, ku­ri šian­dien – jau me­di­kė, bet ir Že­mai­čių Kal­va­ri­jos naš­lai­čiai. Da­lį sa­vo pa­li­ki­mo „Gar­dams“ pa­sky­ru­si mo­te­ris iš Ame­ri­kos no­rė­jo, kad pa­ra­mos su­lauk­tų abie­jų tė­vų ne­tu­rin­tys vai­kai. Ta­čiau dau­giau­sia Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­ni­jo­je bu­vo ne­te­ku­sių vie­no iš tė­vų, tad tuo­met 80 tūkst. li­tais sie­ku­si pa­ra­ma jiems ir da­li­ja­ma iki šiol.

Kol pi­ni­gė­lių bū­da­vo dau­giau, bend­ruo­me­nė naš­lai­čius rem­da­vo prieš moks­lo me­tus ir Ka­lė­das. Da­bar, lė­šoms sen­kant, pa­ra­mos vai­kai su­lau­kia kar­tą per me­tus – prieš rug­sė­jį. Nuo fon­do įkū­ri­mo pra­džios iki šiol re­mia­mi 15 naš­lai­čių.

Vie­šo­ji pir­tis – itin pa­vy­kęs pro­jek­tas

Jau 17 me­tų gy­vuo­jan­tys „Gar­dai“ į sa­vo nu­veik­tų dar­bų krai­tį ko­ne kas­met įsi­ra­šo bent po vie­ną di­des­nį ar ma­žes­nį nau­jai at­lik­tą dar­bą: tai ir re­no­vuo­tas mo­kyk­los sta­dio­nas, kar­tu su mo­kyk­la įreng­tas skve­ras vys­ku­pui Mo­tie­jui Va­lan­čiui bei jam pa­sta­ty­tas pa­mink­las, re­no­vuo­tas Vy­tau­to Ma­čer­nio mu­zie­jaus pa­sta­tas.

Net pa­sta­ty­ta vie­šo­ji bend­ruo­me­nės pir­tis... Ati­da­ry­ta 2015 me­tais, ji sėk­min­gai vei­kia iki šiol. Penk­ta­die­nis yra ta die­na, kai čia bū­re­liais pa­si­kai­tin­ti su­gu­ža vy­rai ir mo­te­rys. Dai­lio­sios ly­ties at­sto­vių bū­na gal 15, vy­riš­kių – ne­tgi dau­giau. Čia šven­čia­mos ir as­me­ni­nės šven­tės.

O tu­ris­tų dė­me­sio su­lau­kia prieš 36 m. įkur­tas V. Ma­čer­nio mu­zie­jus, ku­ria­me lan­ky­to­jai ga­li pa­ma­ty­ti poe­to bal­dų, vei­kia rank­raš­čių eks­po­zi­ci­ja. Eks­kur­san­tams apie poe­tą pa­sa­ko­ja pa­ts B. Klei­naus­kas. Be­je, mu­zie­jaus lan­ky­to­jai bū­na dos­nūs. Pir­mi­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad į au­kos dė­žu­tę su­me­ta­mų pi­ni­gė­lių už­ten­ka su­si­mo­kė­ti už at­lie­kų iš­ve­ži­mą.

Ar­tė­jant šim­to­sioms V. Ma­čer­nio gi­mi­mo me­ti­nėms, tiek B. Klei­naus­kas, tiek R. Jo­ku­baus­kie­nė jau su­ka gal­vas, kaip jas gra­žiau įpras­min­ti. Sa­ko, kad ren­gi­nių cik­las, skir­tas šar­ne­liš­kiui poe­tui at­min­ti ir pa­gerb­ti, nu­si­drieks per vi­sus 2021 me­tus.

R. Jo­ku­baus­kie­nei ir B. Klei­naus­kui gra­ži­nant ir tur­ti­nant mies­te­lį daž­nai ten­ka dirb­ti kar­tu