Po gaisro be namų likusiems kuliškiams reikia pagalbos

Rūtos LAU­RI­NAI­TIENĖS nuo­trau­ka
Namą įver­tinę spe­cia­lis­tai ma­no, kad pro­tin­giau­sia būtų gais­ro pa­žeistą jo dalį nu­griau­ti, o pa­skui – at­sta­ty­ti
Iš­dužę lan­gai, ap­degę bal­dai, ap­svilęs šal­dy­tu­vas, nu­plėštos ap­rūku­sios len­tos, be­si­mėtan­tys namų apy­vo­kos daik­tai, vaikų kup­rinės, su­lie­ti sąsiu­vi­niai... ir vis dar jau­čia­mas ait­rus degė­sių kva­pas – toks apo­ka­lip­tiš­kas vaiz­das pa­si­ti­ko ant­ra­dienį at­vy­kus į Ku­lius, į Liepų gatvę. Prie ug­nies nu­nio­ko­to na­mo – tuš­čia, ty­lu. O dar sek­ma­dienį šia­me se­na­me bu­vu­sios am­bu­la­to­ri­jos pa­sta­te virė įpras­tas gy­ve­ni­mas. Žmonės bend­ra­vo, ilsė­jo­si, žiūrė­jo te­le­vi­zo­rių ir nė ne­nu­manė, kad tuoj reikės pa­lik­ti sa­vo na­mus. Kai ku­riems – jau galbūt ir vi­sam lai­kui.
Aš­tuo­nių butų na­me sek­ma­dienį įsip­lieskęs ir ko­ne pen­kias va­lan­das di­de­lių ug­nia­ge­sių pa­jėgų mal­šin­tas gais­ras be namų pa­li­ko 16 žmo­nių. Trys bu­tai – vi­siš­kai ne­gy­ve­na­mi, į ki­tus tik­riau­siai dar bus ga­li­ma su­grįžti. Ta­čiau be­veik vi­siems šiems ne­laimės iš­tik­tiems ku­liš­kiams rei­kia pa­ra­mos. Tą ne­lemtą naktį, žmo­nių gy­ve­ni­mus siau­biant lieps­nai, prie dau­gia­bu­čio bu­vo su­si­rinkę be­ne pusė Ku­lių. Būtų gra­žu, jei da­bar at­si­rastų ne ma­žiau no­rin­čiųjų pa­dėti.

Grįžti ne­bėra kur

Į sa­vo na­mus jau tik­riau­siai su­grįžti ne­galės Ma­rytė Nor­ke­liū­nienė. Įta­ria­ma, kad gais­ras ki­lo pir­mo aukš­to bu­te. Ma­rytės bu­tas – virš jo. Ir yra vie­nas iš tų trijų, ku­riuos po gais­ro ug­nia­ge­siai įver­ti­no kaip ne­gy­ve­na­mus. Šiuo me­tu ku­liškė su dviem paaug­liais vai­kais glaud­žia­si pas sūnų Klaipė­dos ra­jo­ne – pas vieną iš ke­tu­rių jos suau­gu­sių vaikų.

Su Ma­ry­te kalbė­jo­me kitą dieną po gais­ro. Mo­ters bal­se dar bu­vo junta­mas su­si­jau­di­ni­mas. Sun­ku ap­si­pras­ti su tuo, kad stai­ga, vos per ke­lias va­lan­das, gy­ve­ni­mas bu­vo pa­leis­tas pe­le­nais.

„Sūnus sėdėjo prie kom­piu­te­rio, aš žiūrė­jau te­le­vi­zo­rių. Ir stai­ga jis pa­matė dūmus... Nu­si­lei­dom pas kai­myną apa­čio­je: „Ką da­rai? Jau de­gam! Dūmų pil­na!“ Ta­da duk­ra išk­vietė gais­rinę“, – pri­si­minė mo­te­ris.

Į Ku­lius vie­na po ki­tos sulėkė net še­šios gais­rinės, grei­to­ji. Jos pri­reikė ir Ma­ry­tei. „Šo­kas iš­ti­ko, la­bai skaudė­jo širdį. Man davė vaistų“, – pa­sa­ko­jo vis dar po gais­ro neat­si­gau­nan­ti mo­te­ris.

Kai ku­rie šio na­mo gy­ven­to­jai iki vėlumų stebė­jo, kaip gais­ri­nin­kai ko­vo­ja su ug­ni­mi. Bet tik ne Ma­rytė. Jos šir­dis to­kio vaiz­do ne­būtų at­lai­kiu­si. Mo­te­ris vaikų bu­vo nu­vež­ta pas kai­mynę pa­gulė­ti. Vėliau lieps­nas ma­čiu­si tik sūnaus da­ry­to­se nuo­trau­ko­se.

Da­bar šiai šei­mai su­grįžti nėra kur – su­lie­ti bal­dai, ug­nia­ge­sių su­pjaus­ty­tos grin­dys, vis­kas ap­rūkę, iš­degę... Ku­lių mo­kyk­lo­je su­si­tarė, kad kurį laiką vai­kai jos ne­lan­kys. Ta­čiau Ma­rytė norėtų, kad vie­nuo­lik­tokė ir de­vin­to­kas moks­lus baigtų čia. Prieš sep­ty­ne­rius me­tus, mi­rus vy­rui, šei­ma čia at­si­kraustė iš Vil­ka­viš­kio. Pa­ti Ma­rytė šiuo me­tu dir­ba Vėžai­čiuo­se, iš ku­rių ir yra ki­lu­si. Tad ki­tu at­ve­ju pa­stogės žval­gytų­si ir ten. Juo la­biau kad į Ku­lius mo­kyk­li­nis au­to­bu­siu­kas ve­žio­ja.

Ku­liškė pa­sa­ko­jo, kad dėl gre­sian­čio gais­ro apa­čio­je gy­ve­nu­sią kai­mynų po­rą bu­vo ne kartą įspėju­si. Ta­čiau šei­ma esą – aso­cia­li, sto­ko­jan­ti so­cia­li­nių įgūdžių. Ir dar tau­relės ne­ven­gian­ti.

„Tas jų ka­mi­nas kiau­ras bu­vo. Iš vi­sur dūmai ėjo... Band­žiau ne kartą tar­tis, bet kai­my­nas tik pik­tai pa­žiūrė­da­vo, pa­bumbė­da­vo, o ap­si­sukęs vėl sa­vo darė...“

Mo­te­ris sakė, jog dūmai iš to bu­to skli­do dar ket­vir­ta­dienį. Sup­ra­tu­si, kad su kai­my­nu su­si­tar­ti gra­žiuo­ju ne­pa­vyks, kreipė­si į Ku­lių gais­ri­nin­kus. Šie at­va­žia­vo, su­draus­mi­no. Žadė­jo Plun­gei pra­neš­ti. Bet sek­ma­dienį kai­my­nas vėl krosnį pa­kūrė...

Ma­rytė pa­gal­bos į „Že­maitį“ ne­si­kreipė – pa­tys ją su­si­ra­do­me. O ir po­kal­bio me­tu, pa­sa­ko­da­ma to va­ka­ro įvy­kius, au­ko­ti ne­prašė. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad pa­dėti ki­tam – kur kas leng­viau, nei pa­čiam tos pa­gal­bos pra­šy­ti. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad namų ne­te­ku­siai mo­te­riai, vie­nai au­gi­nan­čiai du vai­kus, jos tik­rai rei­kia. Todėl vi­sus, no­rin­čius ir ga­lin­čius pa­dėti Ma­rytės šei­mai, kvie­čia­me pi­nigė­lius per­ves­ti į as­me­ninę jos sąskaitą MA­RY­TEI NOR­KE­LIŪ­NIE­NEI, LT147300010103430613, AB „Swed­bank“.

Pra­šo pa­dėti, kas kuo ga­li

Gais­ro dar il­gai ne­pa­mirš ir Ni­jolė Sus­lo­va. Neį­ga­li mo­te­ris, su vy­ru au­gi­nan­ti paauglę dukrą ir du sep­tyn­me­čius ne­įga­lius anū­kus, tą sek­ma­die­nio va­karą žiūrė­jo te­le­vi­zo­rių.

„Užuod­žiau svilė­sius... Sa­kau vy­rui – rei­kia ei­ti žiūrė­ti... Pas­kam­bi­nom gais­ri­nei. O ten sa­ko – jau iš­va­žia­vo. Klau­siam, kas vyks­ta, juk mes nie­ko ne­ži­nom, ne­matėm, kad jau de­ga. Kaip mums elg­tis da­bar? Liepė nie­ko ne­lau­kus bėgti. Pag­riebėm ant­klo­des, pa­gal­ves ir vi­si išlėkėm per dūmus į lauką“, – pa­sa­ko­jo ku­liškė.

Su­va­žia­vo gais­rinės, pas Ni­jolę at­skubė­jo suau­gu­si duk­ra. Šei­ma iš gais­ra­vietės ne­si­traukė. Laukė, kuo baig­sis jų na­mo ge­si­ni­mas.

„Žen­tas dar pa­dėjo gais­ri­nin­kams dujų ba­lio­nus iš­vež­ti, elektrą iš­jung­ti“, – pri­si­minė Ni­jolė. Ir pa­sa­ko­jo, kad na­mas dar rūkęs ir 22 va­landą, bai­gus ge­sin­ti. Vie­ti­nis gais­ri­ninkų eki­pa­žas li­ko budė­ti per­nakt.

Su sep­ty­nio­lik­me­te duk­ra ir sep­tyn­me­čiais dvy­niais anū­kais Sus­lo­vai pri­si­glaudė pas dukrą Vėžai­čiuo­se.

„Da­bar ten (Ku­lių dau­gia­bu­ty­je – aut.) ne­įma­no­ma būti. Ga­li­ma ap­si­nuo­dy­ti. Mūsų bu­tas – pa­juodęs, už­pil­tas. Bu­vom šian­dien (pir­ma­dienį – aut.) nu­vykę kiek įma­no­ma daiktų pa­siim­ti. Man pa­si­darė blo­ga be­ren­kant. Ta­čiau da­bar ir užd­raus­ta ten ei­ti. O ir ką veik­si – nei van­dens, nei elekt­ros. Smal­kių pil­na...“ – guodė­si mo­te­ris.

Vėliau šei­ma į Ku­lius ti­ki­si grįžti. Juo la­biau kad jos bu­tas to­je pusė­je, ku­rios gais­ras be­veik ne­pa­lietė. Ta­čiau ug­nia­ge­siai van­denį lie­ti turė­jo vi­sur. Todėl ir bal­dus, ki­tus daik­tus, sie­nas su­lie­jo.

„Kitų namų ne­tu­rim. Aš pa­ti vaikų na­muo­se au­gu­si. Nuo vie­nuo­li­kos metų – naš­laitė. Ta­me bu­te­ly­je gy­ve­no­me pen­kie­se. Tai vie­nin­te­liai mūsų na­mai“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris.

Ir sakė pyks­tan­ti ant kai­my­no, ku­ris taip neat­sa­kin­gai kūre­no. Nors ir tas kai­my­nas – jos bro­lis. „Juk sa­ky­da­vau – su­si­tvar­kyk ka­miną. Nek­lausė... O ir da­bar sa­vo kaltės ne­no­ri pri­pa­žin­ti“, – ap­maudą lie­jo Ni­jolė.

Ji tik­riau­siai vie­nin­telė iš še­šio­li­kos gaisrą pa­ty­ru­sių ku­liš­kių, išdrį­su­si pa­gal­bos pa­pra­šy­ti vie­šai. Nes­le­pia: ir pa­čiai stovė­ti iš­ties­ta ran­ka – ap­mau­du. Ta­čiau bėdai iš­tik­tas ir siū­lo grie­bie­si. Be to, pa­gal­bos pra­šo ne tik sau, bet ir vi­siems Ku­lių pa­degė­liams.

„Prad­žiai ieš­ko­me sto­gui re­mon­tuo­ti me­die­nos, elekt­ros ins­ta­lia­ci­jos re­mon­tui rei­ka­lin­gos įran­gos, ta­petų, grindų dan­gos, dažų ir kitų bent kos­me­ti­niam re­mon­tui rei­ka­lingų prie­mo­nių. Ne­ži­no­me pa­tys, nuo ko pra­dėti. Ti­kimės, kad eks­per­tai leis re­mon­tuo­tis, tvar­ky­tis. Ki­tu at­ve­ju lie­ka­me gatvė­je su dviem ne­įga­liais vai­kais ir paaug­le duk­ra.. Padė­ki­te, kas kuo ga­li­te, o kas ne­ga­li­te – bent pa­si­mels­ki­te už vi­sas aš­tuo­nias šei­mas“, – pir­ma­dienį rašė Ni­jolė sa­vo pa­sky­ro­je feis­bu­ke.

Nu­rodė ir sa­vo ban­ko sąskai­tos nu­merį: NI­JOLĖ SUS­LO­VA, LT427044060007840628, SEB ban­kas.

Kai­mynų gai­la

Prie­šais tą Ku­lių aš­tuon­butį namą, į kurį įsi­su­ko rau­do­na­sis gai­dys, gy­ve­nan­ti Da­nutė Meš­kaus­kienė sa­ko, kad kai­mynų gai­la. Tą siau­bingą va­karą ir naktį ji na­mie ne­bu­vu­si. Dir­ba Klaipė­do­je, Jūri­ninkų li­go­ninė­je. Kaip tik iš­puo­lu­si jos pa­mai­na. Viską ži­no tik iš vy­ro pa­sa­ko­ji­mo. Šis gais­ro me­tu abe­jin­gas ne­li­ko – pa­dėjo kai­my­nus iš na­mo iš­ves­ti. Kol at­va­žia­vo ug­nia­ge­siai, namą jau bu­vo ap­leidę vi­si gy­ven­to­jai.

„Tos ryš­kios ug­nies iš pra­džių nė ne­bu­vo. Bet dūmų daug. Tirš­ti. Lieps­nos išorės neapėmė, la­biau vi­duj vis­kas degė. Ma­no duk­terė­čios draugė ta­me na­me gy­ve­na. Ji išei­da­ma tik te­le­foną pa­si­ėmė – gal­vo­jo, dar grįš. Bet da­bar jos bu­tas ne­gy­ve­na­mas“, – pa­sa­ko­jo ku­liškė.

Vi­sus na­mo gy­ven­to­jus ji pa­ži­no­ju­si, sa­ko, ypač Ma­rytės Nor­ke­liū­nienės gai­la. „Nuo­šir­di, ge­ra mo­te­ris, la­bai tvar­kin­ga šei­ma. Daug var­go ma­čiu­si, o da­bar dar ši­taip“, – gailė­jo mo­te­ris.

Pa­ži­no­jo ir tą šeimą, ku­rios bu­te ras­tas gais­ro ži­di­nys. Ji taip pat da­bar ne­tu­ri kur glaus­tis. Esą vi­sa­da gy­ve­no iš pa­šalpų. Būda­vo, ir tau­relę iš­lenk­da­vo.

„So­cia­li­nių įgūdžių jiems trūko. Vi­si jiems pa­dėda­vom, kiek galė­jom. Bet ir jie stengė­si. Būda­vo, ne­be­tu­ri pi­nigų, tai atei­na, klau­sia, gal kokį dar­belį pa­da­ry­ti rei­kia. Ei­da­vo pa­dirbė­ti pas žmo­nes. Ir pa­si­sko­lin­ti atei­da­vo – dar­žo­vių, vai­sių... Kad la­bai darbštūs būtų, ne­galė­čiau pa­sa­ky­ti, bet ir ne vi­siš­ki šlaistū­nai...“

Kros­nys įreng­tos sa­va­moks­liš­kai

Mo­te­ris girdė­jo, esą gais­ri­nin­kai, ėmę ieš­ko­ti ug­nies ži­di­nio, minėtų kai­mynų bu­te pa­matė, kad ka­mi­nas į ven­ti­lia­ci­jos angą iš­ves­tas...

„Se­nais lai­kais prie­šgais­rinės spe­cia­lis­tai kas­met tik­rin­da­vo kros­nis, ka­mi­nus. Atei­da­vo ir elekt­ros ins­ta­lia­ci­jos pa­žiūrė­ti, ne­svar­bu – na­mas pri­va­tus ar dau­gia­bu­tis. Tuo­met vi­si turė­jo su­si­tvar­ky­ti pa­gal rei­ka­la­vi­mus. O da­bar ka­žin, ar kas tik­ri­no to na­mo gy­ven­to­jus, žiūrė­jo, kaip jie kros­nis pa­si­statę... Juk iš pra­džių čia li­go­ninė bu­vo, pa­skui – am­bu­la­to­ri­ja. Ir tik vėliau gy­ven­to­jai iš­si­pir­ko. Bend­ra ka­ti­linė anks­čiau bu­vo. Tad kiek­vie­nas bu­tas turė­jo sa­vo kros­nis pa­si­sta­ty­ti ir kaž­kur tą ka­miną iš­si­ves­ti... Ir kiek­vie­nas darė­si kas kaip...“

Mo­te­ris kalbė­jo, kad kai­my­nai ne­laimės iš­tik­tie­siems jau ruo­šia­si au­ko­ti. Sa­ko, pi­nigė­lius neš tiems, kam, jų nuo­mo­ne, jie rei­ka­lin­gi la­biau­siai. Nes ne vi­sos šei­mos nu­kentė­jo vie­no­dai, ne vi­soms ir at­si­ties­ti vie­no­dai rei­kia.

Kūren­da­vo ir va­sarą

Mums be­si­kal­bant, į aš­tuon­bu­čio na­mo kiemą įsu­ko au­to­mo­bi­lis. Did­žiuo­siuo­se Mos­tai­čiuo­se gy­ve­nan­ti Ju­li­ja Gri­ga­laus­kienė sa­vo sūnų ap­si­žiūrė­ti at­vežė. Čia jis gy­ve­na. Tie­sa – ta­me ga­le, į kurį ug­nis ne­bu­vo įsi­me­tu­si, tad bu­tas at­ro­do tvar­kin­gai. Jei tik būtų elekt­ra, van­duo, ir no­sies ne­dir­gintų tas įky­rus degė­sių kva­pas – ateik ir gy­venk.

Pau­lius Gri­ga­laus­kas sakė kai­my­nus už­jau­čian­tis, o pa­čiam esą tik­rai pa­si­sekė. Pa­gal­bos jam ne­rei­kia.

Gri­ga­laus­kai pa­sa­ko­jo, kad pir­ma­me aukš­te gy­ve­nu­si aso­cia­li šei­ma kros­ni­mi ne tik šildė­si, bet ir maistą ga­min­da­vo­si. Du­jinę vi­ryklę turė­jo, ta­čiau ne vi­sa­da su­krapš­ty­da­vo pi­nigų dujų ba­lio­nui. Tad dūmai iš jų bu­to sklis­da­vo net va­sarą. Galbūt ir sek­ma­dienį, nors gais­ri­ninkų prie­š tris die­nas bu­vo pri­saik­din­ti kros­nies ne­kur­ti, kol ne­sut­var­kys, jie­du ją ša­ko­mis už­sikūrė. Gal per tas die­na ne tik su­ša­lo, bet ir pil­vai šil­to mais­to pra­šėsi...

„Ne kartą pa­ts kai­my­nui sa­kiau, kad krosnį su­si­tvar­kytų. Vi­si tą pro­blemą ži­no­jo“, – pri­si­me­na Pau­lius.

Pri­si­me­na ir tą lem­tingą va­karą. Esą prie na­mo daug smal­suo­lių bu­vo su­si­rinkę, fo­tog­ra­fa­vo, fil­ma­vo. „Aš net ga­vau ži­nutę iš už­sie­nio, kad mūsų bu­tas de­ga“, – stebė­jo­si J. Gri­ga­laus­kienė.

Tuo­met ji jau pa­ti prie na­mo stovė­jo ir viską sa­vo aki­mis matė. Pau­lius tik įėjęs do­ku­men­tus pa­siim­ti. O šiaip ug­nia­ge­siai durų vars­ty­ti ne­lei­do – kad skersvė­jis ne­pa­gautų ir ki­ta­me ga­le ug­nis ne­įsip­liekstų. Pa­tys ge­sin­ti pro lan­gus lipę.

Ar įma­no­ma la­biau­siai nu­kentė­ju­sią na­mo pusę at­sta­ty­ti? J. Gri­ga­laus­kienė sakė, kad pir­mas na­mo aukš­tas – iš gerų rąstų. O ant­ra­sis – kar­ka­si­nis: iš abiejų pu­sių len­tos, o vi­du­je – spa­liai. Da­bar dvie­juo­se bu­tuo­se tie spa­liai iš­degę, iš sie­nojų ir­gi nie­ko ne­likę...

Au­ko­ti kvie­čia ir bend­ruo­menė

Ku­lių kraš­to bend­ruo­menė „Alan­tas“ taip pat kvie­čia au­ko­ti. Ji lėšas ren­ka tų nu­kentė­ju­siųjų var­du, ku­riems pa­tiems pa­gal­bos pra­šy­ti ne­drąsu. Nu­ro­do, kad jei­gu no­ri­ma au­ko­ti konk­re­čiai šei­mai, pa­skir­ties lau­ke­ly­je rei­kia įra­šy­ti jos pa­vardę. Ki­tu at­ve­ju už­ten­ka nu­ro­dy­ti – pa­gal­ba nu­kentė­ju­siems nuo gais­ro. KU­LIŲ KRAŠ­TO BEND­RUO­MENĖ „ALAN­TAS“, LT344010043000041669, LU­MI­NOR.

„Že­mai­tis“ taip pat kvie­čia ne­lik­ti abe­jin­giems ir pa­dėti ku­liš­kiams, kas kuo ga­li. Juk nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ka­da tos pa­gal­bos ga­li pri­reik­ti pa­čiam.

Komentarai

Svečias    Pir, 2020-02-10 / 21:42
Draudimas nei vienas nedraudzia MEDINIO SENO DAUGEBUCIO KUR YRA 8 SAVINKAI

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.