Naujausios
Kūrėsi ne pagal teritoriją
Justinos dukra Jurgita Ruikė pasakojo, jog šitaip atsitikę dėl to, kad kadaise močiutė į savo gyvenimo palydovus išsirinko vyrą iš to pačio lizdo, kaip ir močiutės brolis – sau žmoną. Vienas po kito kaime ėmė suptis lopšiai, krykštauti vaikai. Giminės medis gausėjo šakomis, o kaimas – žmonėmis. Ir nors dabar Dyburiuose gyvena tik apie tris dešimtis žmonių, į sausį susikūrusios bendruomenės veiklą jau įsiliejo visas pusšimtis.
Iš kur tiek daug? Asociacija „Dyburiškiai“ steigėsi ne teritoriniu pagrindu, tad jos nariai gali būti čia gimę, čia augę, tačiau Dyburiuose jau nebegyvenantys žmonės, kaimo jaunimas. Be to, noriai jungėsi ir gretimų dviejų kaimų – Papievių bei Liepgirių – gyventojai.
O bendruomenės prireikę tam, jog spręsdami kaimo problemas gyventojai jaustųsi tvirčiau, būtų labiau girdimi valdžios. Juk net patarlė sako: kur du stos, daugiau naudos. O čia stoja visas pusšimtis.
Negali lankyti senkapių
Galbūt visiems surėmus pečius, kaip mano J. Ruikė, pavyks išspręsti problemą dėl dvejų senkapių lankymo. Dyburių senosios kapinės, kuriose senieji gyventojai laidoti nuo XVI a. iki XX a. pirmos pusės, patenka į Minijos gamtinį rezervatą. O tai reiškia, kad šioje griežto režimo parko zonoje, kuriai taikomas ypatingas apsaugos statusas, šiukštu net lankytis. Ką jau kalbėti apie galimybę privažiuoti iki kapinių automobiliu. Toli nevažiuosi – kelią pastoja bet kokią veiklą draudžiantys įspėjamieji ženklai.
Dyburiškiai supranta saugomos teritorijos svarbą, tačiau niekaip negali pamiršti ten atgulusių artimųjų. Širdis veržiasi juos aplankyti. Iki kapinių – apie kilometras. Gal nueiti ir nebūtų didelė nuodėmė, tačiau senyviems dyburiškiams toks kelio galas pėstute sunkiai įveikiamas.
Moterys pasakojo, kad dėl šios problemos kreipėsi ir į Plungės rajono merą Audrių Klišonį, ir į Salantų regioninio parko direkciją, bet kol kas rezultato – jokio.
Tiesa, moterys merą ir Savivaldybės administraciją gyrė. Esą į dyburiškius problemas reaguojama nuoširdžiai. Didžiausias kliuvinys yra regioninio parko draudimai. Vis dėlto meras žadėjo dyburiškiams tarpininkauti. Jeigu ne karantinas, ledai galbūt jau būtų ir pajudėję.
Minija – čia pat, bet pasigrožėti negali net iš tolo
Turi dyburiškiai ir daugiau problemų. Nors gyvena nuostabioje vietoje prie Minijos, tačiau neturi galimybės į ją įbristi ar net iš toli pasigrožėti. Kaip atsitiko, kad iš jų šie malonumai buvo atimti? Tiesiog nebeliko priėjimo. Anksčiau prie upės buvusios susibūrimo vietos panaikintos ir dabar čia arba privati valda, kur savavališkai nosies nekiši, arba regioninio parko teritorija, kuri taip pat saugoma.
J. Ruikė sako jaučianti nuoskaudą, kad regioninis parkas juos iš protėvių žemių išvijo ir jos grožiu negali pasidžiaugti net vaikai. Ten, kur dabar Minijos upės kilpa, vietinių gyventojų vadinama Dyburių kilpa arba Vilkų vingiu, kadaise didelė žemių dalis priklausė ūkininkams Vilkams – pašnekovių protėviams, o jie ir buvę moters protėviai.
Su šeimos moterimis kartu nuvykome prie Dyburių atodangos, iš kur akies krašteliu išvydome ir minėtąjį vingį. Vaizdas gamtos mylėtojams atima žada. Valstybės saugomu geologiniu gamtos paveldo objektu paskelbta atodanga – net 33-jų m aukščio ir 30 m pločio, o iš apžvalgos aikštelės dargi matosi ir mažytė dalis Vilko vingio kilpos. Salantų regioninio parko teritorijoje esantis Minijos rezervatas ir buvo įsteigtas siekiant išsaugoti šią įspūdingą 4 km ilgio upės kilpą bei jos gamtines vertybes.
Dyburių kilpos šlaitų medynuose peri žaliosios meletos, didieji dančiasnapiai, tulžiai, auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, todėl nenuostabu, kad čia draudžiama bet kokia ūkinė veikla, poilsiavimas, lankymasis. Keliaujant Minija baidare net draudžiama išlipti. Tačiau visas vaizdas kaip ant delno – iš apžvalgos aikštelės. Čia turistai laukiami, tik ar visi apie tą atodangą žino? Susikūrusi bendruomenė pasiryžusi žinią apie jų kaimą bei jo gražiausias vietas skleisti plačiai ir turistus priimti atlapotomis širdimis.
O patiems „Dyburiškiams“ dar trūksta ir vietos susirinkti. Bendruomenė prašė Savivaldybės skirti sklypo lopinėlį šalia Minijos jos susitikimams. Ta vieta dyburiškiams svarbi istoriškai, mat čia ir anksčiau vykdavo kaimo žmonių sanbūriai. Savivaldybė sutiko tą sklypą išskirti, tačiau be Salantų regioninio parko žinios to padaryti vėl negali.
Gyvenimui grįžus į senas vėžes ir karantinui pasibaigus, planuojamas trišalis Salantų regioninio parko, Savivaldybės ir bendruomenės susitikimas. Jo tikimasi vaisingo. Galbūt po šio susirinkimo senieji dyburiškiai galės nuvykti į senkapes, o pati bendruomenė gaus vietą susirinkti.
Palijus keliu – nei išbrisi, nei išvažiuosi
J. Navardauskienės ir J. Ruikės galvose – daug minčių apie tai, kaip į kaimą pritraukti turistų. Antai galvojama parengti senovinio kaimo studiją, mat visi Dyburiai patenka į buferinę zoną.
Tačiau pirmiausia, matyt, reikėtų pasirūpinti į kaimą vedančiu keliu. Gusiai palijus jis taip įmirksta, kad tiek važiuote, tiek pėstute gali nesunkiai įklimpti. Bendruomenės pirmininkės nuomone, būtina rimčiau tvarkyti kelio dangą, nes tik nulyginti ją greideriu jau nebeužtenka.
Šią dyburiškių problemą tiek Šateikių seniūnas Zenonas Strumyla, tiek ir Savivaldybės vadovai žino. Tad laukiama, kol bus imamasi veiksmų. Kitu atveju, reklamuok savo kaimą nereklamavęs. Nors ir ant statinės atsistojęs apie jo grožį šauk – jeigu prie jo sunku bus privažiuoti, kokį turistą sudominsi?!
„Giminių“ suvažiavimas bus
Rytoj Navardauskų kieme turėtų būti didelis sujudimas – kol bendruomenė savo vietos neturi, būtent čia svetingieji šeimininkai buvo numatę rengti bendruomenės suvažiavimą. Prieš tai turėjo dalyvauti ir vienos atnaujintos senkapių koplytėlės pašventinime. Tačiau apie viską belieka kalbėti tariamai, mat dėl pandemijos paskelbtas karantinas bendruomenės planus sujaukė. Dar koplytėlė nė neatnaujinta.
Nepaisant visko, J. Navardauskienė sako nosies nenukabinanti – dar tikrai viską spės. Ir dar gausiau suvažiuos, ir dar linksmiau šurmuliuos nei per steigiamąjį bendruomenės susirinkimą, vykusį prieš pat Kalėdas.
„Visi tiek vaišių prisiruošė, tiek visko prisinešė! Ir taip linksma buvo – stogas kilnojosi“, – prisiminusi pačią bendruomenės pradžią kalbėjo jos pirmininkė.
O planuojamame suvažiavime žmonių tikimasi sulaukti gausiau, mat pirmąjį sykį visi suvažiuoti negalėję – pusė šimto juk nebūtų į Navardauskų trobą tilpę. Kieme vietos daugiau, tad tilps ir giminės, ir giminystės ryšių neturintys, kadangi dabartiniai dyburiškiai ir iš čia kilę – lyg viena šeima. Niekas jau nebesistebi, jei naktį užsižiebęs lempą kaimyno skambučio sulaukia, kad šis teiraujasi, ar viskas gerai, kad pagalbą siūlo – visi čia šeimyniški ir rūpestingi.
Dyburiškiai nori, kad tą senovinę kaimo dvasią pajustų ir turistai. Kad jie pamatytų, koks jų kaimas šviesus, jaukus, kaip išpuoselėta kiekviena sodyba ir koks gamtos grožis. Beje, ne vieną turėtų nustebinti ir tai, kad į kelią išsiruošę dyburiškiai ne į automobilį lipa, o sėda ant dviračio arba... arklį kinko. Šių kaimo puošmenų Dyburiuose – du.
