Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.
Al­sė­džiuo­se 11 vy­rų iš Uk­rai­nos už­stri­go il­ges­niam lai­kui, nei ti­kė­jo­si. Lauk­da­mi sta­ty­bi­nių me­džia­gų lai­ką lei­džia žve­jo­da­mi ir gry­bau­da­mi
Al­sė­džiuo­se jau nuo ko­vo mė­ne­sio gy­ve­na ir dir­ba vie­nuo­li­ka sta­ty­bi­nin­kų iš Uk­rai­nos. Vy­rai at­vy­ko iš Iva­no Fran­ko­vo ap­skri­ties, Rož­nia­tovs­ko ra­jo­no, Pet­ran­kos mies­te­lio. Še­ši jų dar­buo­ja­si Tel­šiuo­se, pen­ki – Al­sė­džiuo­se. Bū­si­mas se­niū­ni­jos, bend­ruo­me­nės ir Kul­tū­ros cent­ro pa­tal­pas Al­sė­džių mies­te­lio cent­re jie tu­rė­jo už­baig­ti iki lapk­ri­čio, bet ėmė strig­ti sta­ty­bi­nių me­džia­gų pri­sta­ty­mas, ir dar­bai su­sto­jo.

Sau­lė­tą šeš­ta­die­nio po­pie­tę prie mo­kyk­los bend­ra­bu­čio, ku­ria­me ap­si­sto­jo uk­rai­nie­čiai, su­ti­kau kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­čią mo­te­rį. Ji apie sta­ty­bi­nin­kus at­si­lie­pė ge­rai: „Gra­žiai su jais bend­rau­ja­me, pa­juo­kau­ja­me. Va­sa­rą tink­li­nį žai­dė. Svei­ki­na­si su mu­mis, la­bai man­da­gūs. Jo­kių „ba­lia­vo­ji­mų“ ar ki­to­kio triukš­mo ne­gir­dė­ti. Ra­miai jie čia gy­ve­na. Va ir da­bar – prie prū­do sto­vi.“

Iš tie­sų, prie prū­do, ša­lia bend­ra­bu­čio, įmer­kę meš­ke­res sto­vi­nia­vo ke­le­tas vy­ru­kų. Pak­laus­ti, ar kim­ba žu­vys, nu­si­šyp­so­jo ir pa­pur­tė gal­vas: „Ne dėl žu­vų čia sto­vim, o šiaip, kad lai­ką už­muš­tu­mėm.“

Uk­rai­nie­čiai su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve. Be­je, grei­tai ta­po aiš­ku, kad iš­ties ne­kim­ba – kol šne­kė­jo­mės, meš­ke­rių va­lai net ne­su­ju­dė­jo.

Dau­giau­sia kal­bė­jo du Ni­ko­la­jai – bri­ga­di­nin­kas ir jo sū­nė­nas. Abu jie Uk­rai­no­je tu­ri šei­mas. Jau­nes­nio­jo – gruo­dį jam su­kaks 27-eri – na­mie lau­kia žmo­na ir tre­jų me­tu­kų duk­ry­tė. Vy­ras su jo­mis kas­dien bend­rau­ja skai­pu. Pa­si­sa­kė mėgs­tąs spor­tą, ypač fut­bo­lą – pri­klau­so Pet­ran­kos mies­te­lio fut­bo­lo ko­man­dai.

Vy­res­ny­sis Ni­ko­la­jus (42 m.) pa­pa­sa­ko­jo, kad su juo čia at­vy­kę vy­rai yra dau­giau­sia gi­mi­nės ir ge­ri drau­gai, vi­si iš to pa­ties mies­te­lio. Pa­ro­dė mo­bi­lia­ja­me sau­go­mas sa­vo žmo­nos, na­mo, au­to­mo­bi­lio nuo­trau­kas. Ma­ty­ti – vy­ras nuo­šir­džiai di­džiuo­ja­si tuo, kad tu­ri sa­vo ran­ko­mis la­bai gra­žiai įreng­tą na­mą: „Kiek gy­ve­nu – tiek sta­tau. Gai­la tik, kad rei­kia iš­vykt il­ges­niam lai­kui, bet vis­kas ge­rai. Daug vy­rų iš mū­sų ša­lies da­bar dir­ba ši­taip. Siun­čia na­mo pi­ni­gus. Juk rei­kia vai­kus leis­ti į moks­lus. Ži­nau, kad ir lie­tu­vių daug yra iš­vy­ku­sių už­si­dirbt.“

Vy­rai sa­ko, kad jiems svar­bu dirb­ti, kur mo­ka. Na­mie la­bai ma­ži at­ly­gi­ni­mai, pen­si­jos. Daž­nai jų neuž­ten­ka net mo­kes­čiams. Kai­muo­se žmo­nės ver­čia­si iš sa­vo ūkio. „Jo­kia uo­ge­lė ne­pra­puo­la – vis­ką su­ren­ka­me ir var­to­ja­me“, – šyp­so­jo­si vie­nas jų.

O gy­ve­ni­mu čia yra pa­ten­kin­ti. Sa­ko, kad al­sė­diš­kiai – ra­mūs, drau­giš­ki, su­si­kal­ba ru­siš­kai. Lais­va­lai­kiu vy­rai žai­džia krep­ši­nį, fut­bo­lą, tink­li­nį. Džiau­gia­si, kad gy­ve­na prie mo­kyk­los, kur yra sta­dio­nas, spor­to aikš­te­lė. „Atei­na kar­tu pa­žais­ti ir vie­ti­nis jau­ni­mas. Na, jie ne taip ge­rai mo­ka ru­sų kal­bą, bet spor­tuo­jant daug kal­bė­ti ne­rei­kia,“ – sa­ko jau­nes­ny­sis Ni­ko­la­jus.

O bri­ga­di­nin­kas Ni­ko­la­jus pa­sa­ko­ja: „Su šia bri­ga­da jau esa­me dir­bę Len­ki­jo­je, Če­ki­jo­je, net Iz­rae­ly­je. Taip kad pa­tir­ties tu­ri­me. No­ri­me dirb­ti ir kuo dau­giau už­dirb­ti. Nep­la­nuo­ja­me įsi­kur­ti kur nors už­sie­ny­je. My­li­me sa­vo tė­vy­nę, mums ten ge­ra. Nuo čia iki na­mų – 1100 ki­lo­met­rų. Grįž­ta­me de­šim­čiai die­nų kas trys mė­ne­siai, o sau­sį vi­sa­da ato­sto­gau­ja­me. Daž­niau­siai na­mo vyks­ta­me per Len­ki­ją. Kar­tais il­go­kai ten­ka lauk­ti prie sie­nos. Prik­lau­so nuo to, kiek daug ma­ši­nų ker­ta sie­ną.“

Pak­laus­tas apie gy­ve­ni­mą Uk­rai­no­je, pa­šne­ko­vas su nos­tal­gi­ja pa­sa­ko­jo, kad jų kai­me žmo­nių daug, bet vi­si vie­ni ki­tus pa­žįs­ta, daug bend­rau­ja, pa­de­da vie­ni ki­tiems. Ten daug šven­čių, ypač re­li­gi­nių. Mėgs­ta uk­rai­nie­čiai šok­ti, dai­nuo­ti, džiaug­tis gy­ve­ni­mu ir vie­nas ki­tu. Jau pa­sa­ko­jant ima džiu­giai spin­dė­ti Ni­ko­la­jaus akys. Aki­vaiz­du, kad jis tu­ri daug sma­gių pri­si­mi­ni­mų. Čia, sa­ko, Lie­tu­vo­je, žmo­nės la­biau at­si­ri­bo­ję vie­nas nuo ki­to, trūks­ta, jų ma­ny­mu, su­si­bū­ri­mų, links­my­bių.

Pri­si­me­na vy­rai va­sa­rą vy­ku­sį Al­sė­džių fes­ti­va­lį, ki­tas mies­te­lio šven­tes. Tik­rai bu­vo links­ma, tik gai­la, kad jų ma­žo­ka. Be­je, Uk­rai­no­je daž­nas mies­te­lis tu­ri įvai­rių spor­to ša­kų ko­man­dų, vyks­ta daug var­žy­bų, ver­da gy­ve­ni­mas. Links­miems vy­ru­kams čia kar­tais – per daug ra­mu.

Įsi­kū­rę vy­rai tre­čia­me bend­ra­bu­čio aukš­te. Ko­ri­do­rius ir kam­ba­riai la­bai tvar­kin­gi, ūžia skal­bi­mo ma­ši­na. Vir­tu­vė­je Mi­ro­nas ir Va­si­li­jus ruo­šia va­ka­rie­nę – va­lo pa­čių miš­ke­ly­je rink­tus ba­ra­vy­kus, ku­riuos va­di­na „be­ly­je gri­by“ (bal­tie­ji gry­bai). Pa­sa­ko­ja, kad ne­tu­ri at­ski­ro vi­rė­jo – val­gy­ti ver­da paei­liui. Taip kad vi­rė­jais ten­ka bū­ti ir Vo­lo­diai, Iva­nui, Ole­gui, Piot­rui, ir ant­ra­jam Va­si­li­jui, ir tre­čia­jam Ni­ko­la­jui.

Vy­rai tar­pu­sa­vy­je kal­ba­si uk­rai­nie­tiš­kai, bet ge­rai mo­ka ir ru­sų kal­bą. Pak­laus­tas, ką gal­vo­ja apie sa­vo ša­lies atei­tį, Ni­ko­la­jus vy­res­ny­sis griež­tas: „Ne­ga­li­ma ati­duo­ti Ru­si­jai mū­sų te­ri­to­ri­jos. Jau per daug žu­vo bro­lių, kad vis­kas baig­tų­si. Sto­vė­si­me iki ga­lo. Ir jūs esa­te ne taip to­li, grės­mė rea­li ir čia.“

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.
Mi­ro­nas (kai­rė­je) ir Va­si­li­jus ruo­šia va­ka­rie­nę – va­lo pa­čių miš­ke­ly­je rink­tus ba­ra­vy­kus, ku­riuos va­di­na „be­ly­je gri­by“ (bal­tie­ji gry­bai)