Vienintelė išeitis – į kibirą ir į Babrungą?

Nie­kam „ne­prik­lau­so“

A. Š. bu­tas – pir­ma­me aukš­te, tad tik­rai ne pas ją tas tua­le­tas už­si­kem­ša. Ta­čiau kaž­kodėl vi­sus gra­žu­my­nus ten­ka kuop­ti būtent jai. Namą ad­mi­nist­ruo­ja Sa­vi­val­dybės įmonė „Plungės būstas“. Iš jo ir iš­gir­du­si, kad va­ly­ti sve­ti­mas fe­ka­li­jas esą pri­klau­so ne kam ki­tam, o jai pa­čiai.

„Taip, kai­my­nams prie­š mėnesį iš­sikė­lus, šiuo tua­le­tu li­kau nau­do­tis vie­na. Ta­čiau ne­bespė­ju ava­rinės tar­ny­bos kvies­tis. Iš­si­va­lau, iš­sib­liz­gi­nu, o po ke­lių dienų – vėl tas pa­ts... Bet juk ne ma­no kam­ba­ry tas tua­le­tas yra ir ne aš į jį po­mi­dorų, sal­dai­nių po­pie­riukų primė­tau, ne ma­no š... į viršų ky­la“, – ne juo­kais py­ko plun­giškė.

„Ir ko tik ten ne­ran­da, kai tua­letą at­kem­ša, – tęsė mo­te­ris. – Bul­vių lu­penų, dang­te­lių nuo stik­lai­nių. Pa­ma­ty­tumėt... Klau­siau „Plungės nuo­tekų va­ly­mo įren­gi­nių“ dėl iš­va­ly­mo. Sa­ko: „Ne mums pri­klau­so. Kreip­kitės į „Plungės būstą“. Krei­piuo­si ten, iš­girs­tu: „Ar mes už­kim­šom? Li­kai vie­na, tai ir iš­si­va­lyk. Mes nie­ko ne­da­ry­si­me. Nep­rik­lau­so.“ Tuo­met paaiš­kin­kit, už ką mes jiems pi­ni­gus mo­kam?“

A. Š. pa­sa­ko­jo, kad po to­kių už­si­kim­šimų vi­sas ko­ri­do­rius „pa­kvim­pa“. Be to, ir ava­rinės tar­ny­bos iš­syk pri­si­kvies­ti nei­šei­na. Rei­kia su­lauk­ti, kol at­va­žiuos. O ir pa­ti mo­te­ris yra įsi­gud­ri­nu­si – skam­bi­na tai pa­mai­nai, ku­ri, ži­no, į pro­blemą rim­čiau pa­žiūrės. Nes ki­ta at­va­žia­vu­si ne vamzd­žius pra­va­lo, o su­ver­čia bėdą esą už­si­kim­šu­siam tua­le­tui. Tiek tos nau­dos...

„Jei­gu aš nie­ko ne­da­ry­čiau, ne­skam­bin­čiau, ne­va­ly­čiau – ir į ko­ri­do­rių pra­dėtų plūsti. O kas tuo­met? Ta­da aš viską – į ki­birą ir į Bab­rungą?!“ – py­ko mo­te­ris.

Jos nuo­mo­ne, „Plungės būstas“ ši­taip kra­to­si at­sa­ko­mybės. Kad tik ne­reikėtų mokė­ti pi­nigų. „Nie­ka­da nie­ko jų ne­pap­ra­šy­si – vi­sa­da tik „pa­ti, pa­ti“... Ar aš tu­riu rūpin­tis bend­rais tua­le­tais? Draugė sykį at­ėjo, pa­ma­čiu­si vaiz­delį net ap­si­vėmė. O aš vis švei­čiu...“

„Tai ne ge­di­mas, tai – van­da­liz­mas“

Kad iš­siaiš­kin­tu­me šią si­tua­ciją, pa­skam­bi­no­me tie­siai į „Plungės būstą“. At­si­liepęs di­rek­to­rius Aud­rius Ša­pa­las sakė nie­ko apie tai ne­žinąs, ta­čiau pa­kvietė V. Ma­čer­nio g. 49-ojo na­mo ad­mi­nist­ra­torę Ste­fa­niją Rai­bu­žienę.

Ji ti­ki­no, kad įstai­ga jo­kio šios gy­ven­to­jos pra­šy­mo nėra ga­vu­si. Ta­čiau pa­tvir­ti­no jau iš A. Š. girdėtą tiesą – esą „Plungės būstui“ at­lik­ti to­kius dar­bus ne­prik­lau­so.

„Mes ša­li­na­me ge­di­mus. O čia ne ge­di­mas, čia – van­da­liz­mas. Pa­tys gy­ven­to­jai tą vamzdį už­kem­ša, pa­tys ne­sau­go. Prieš 3 mėne­sius keitėm visą ka­na­li­za­ci­jos stovą. Nuo pir­mo iki penk­to aukš­to. Ir ko tik tuo­met ne­ra­dom – pri­mes­ta bu­te­lių, saus­kel­nių, hi­gie­ni­nių pa­ketų, te­le­fonų... Kas tik tel­pa, viską su­me­ta. Mes tų gy­ven­tojų po­žiū­rio ne­pa­kei­sim“, – kalbė­jo ad­mi­nist­ra­torė.

S. Rai­bu­žienė sakė, kad šis na­mas ap­skri­tai yra pro­ble­mi­nis. Ji pa­ti ten net už­pul­ta kaž­ka­da bu­vu­si. Ži­no­ma, čia gy­ve­na ir to­kių žmo­nių, ku­rie sten­gia­si, no­ri gy­ven­ti ge­riau, gra­žiau. Bet ša­lia esan­tie­ji esą tam truk­do.

„Vie­nas gy­ven­to­jas tvarkė­si, sie­nas bu­vo iš­dažęs. Kas iš to? Tuoj ki­ti nu­lu­pinė­ja, nu­gran­do“, – sakė „Plungės būsto“ at­stovė.

Dau­ge­lis gy­ven­tojų – ne­mokūs

S. Rai­bu­žienės klausėm, ne­gi nėra jo­kios išei­ties šiai na­mo gy­ven­to­jai, ku­ri ir­gi sten­gia­si gy­ven­ti gra­žiai? Ar jai ir to­liau teks ne­draus­mingų ir ne­va­lyvų kai­mynų fe­ka­li­jas va­ly­ti, šla­pi­me ran­kas mir­ky­ti? Ad­mi­nist­ra­torė pa­tvir­ti­no, kad to­kiems at­ve­jams įstai­ga pi­nigų nėra nu­ma­čiu­si.

O gal lėšų to­kių ava­rijų pa­da­ri­niams ša­lin­ti būtų ga­li­ma paim­ti iš kitų „Plungės būsto“ su­renkamų pi­nigų? Juk žie­ma šįmet įstai­gai pa­lan­ki, žmo­nių snie­gui va­ly­ti sam­dy­ti ne­rei­kia, tad ne­gi nie­ko vi­sai ir ne­lie­ka?

Ad­mi­nist­ra­torė dar kartą pa­kar­to­jo, kad tam pi­nigų skir­ta nėra. Vamzd­žių už­si­kim­ši­mas esą nėra ava­ri­ja ar koks ge­di­mas, kurį „Plungės būstas“ turėtų ša­lin­ti. O paim­ti pi­nigų pa­talpų ir tua­le­to iš­va­ly­mui iš bet ku­rios įstai­gos biud­že­to ei­lutės, kaip an­tai iš na­mo te­ri­to­ri­jos prie­žiū­ros, ir­gi nėra įma­no­ma.

Be to, anot S. Rai­bu­žienės, šia­me bend­ra­bu­čio ti­po na­me gy­ve­na la­bai daug ne­mo­kių gy­ven­tojų. Esą „Plungės būstas“ iš jų net ne­su­ren­ka lėšų, kiek rei­kia na­mui pri­žiūrė­ti. Na­mo įsis­ko­li­ni­mas di­de­lis – ar ne 13 tūkst. eurų...

„Tvir­ti­nom bal­ko­nus. Pa­tikė­kit, kiek ma­žai dar tėra su­mokėję už tai, – pa­sa­ko­jo ad­mi­nist­ra­torė. – Tam bend­ra­bu­čiui mes išei­čių ne­ran­dam...“

Va­lys ir to­liau?

Kad prie pat vaikų dar­že­lio esan­tis bend­ra­bu­čio ti­po dau­gia­bu­tis na­mas yra pro­ble­mi­nis, ži­no ne tik ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai, bet turbūt ir vi­si plun­giš­kiai. Net Plungės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas jį va­di­na vie­nu iš pen­kių ra­jo­no (net ne Plungės!) karštųjų taškų, kur nuo­lat ten­ka skubė­ti į išk­vie­ti­mus.

Aki­vaiz­du, kad bend­ra­bu­čio gy­ven­tojų ne­pe­rauklė­si, juos šva­ros, tvar­kos ir drausmės var­giai iš­mo­ky­si. Ta­čiau po­li­ci­jos pa­reigū­nai, steng­da­mie­si keis­ti si­tua­ciją, ja­me tai­ko at­ski­ras pre­ven­ci­nes prie­mo­nes. Tie­sa, keis­ti pa­dėtį sun­kiai se­ka­si, ta­čiau vi­sais būdais ban­do­ma. Galbūt ir „Plungės būstas“ galėtų nu­ma­ty­ti lėšų to­kiems išs­kir­ti­niams at­ve­jams... Juk jų vi­sur ir vi­sa­da būna.

Ta­čiau vėlgi klau­si­mas – iš kur lėšų paim­ti? Pa­sak S. Rai­bu­žienės, tuo­met tektų įves­ti naują mo­kestį...

Taip išei­na, kad A. Š. ne­va­lyvų kai­mynų iš­ma­tas teks va­ly­ti ir to­liau. Ma­lo­nu­mas men­kas. Pri­pa­žin­kim – tik­rai ne vieną su­py­kintų. Ne­nuos­ta­bu, kad mo­te­ris si­tua­ci­ja pik­ti­na­si ir ne­ga­li su­pras­ti, ne­gi išei­čių vi­sa­da tu­ri ieš­ko­ti tik pa­tys gy­ven­to­jai? Bent šiokį tokį su­pra­tin­gumą galėtų pa­ro­dy­ti ir namą ad­mi­nist­ruo­jan­ti įstai­ga bei ne­pa­lik­ti mo­te­riškės bėdo­je vie­nos .