Pra­šė klai­das tai­sy­ti po­pie­riu­je, o ne ant že­mės

Rū­tos LAU­RI­NAI­TIE­NĖS nuo­trau­kos
D. Pla­ta­kie­nės val­do­mo skly­po ri­bas nuo Ka­lė­dų iki da­bar spė­ta pa­keis­ti net kelis kar­tus
Prieš pat Ka­lė­das Al­sė­džių se­niū­ni­jos Skirps­čių kai­me pra­si­dė­jo ne­re­gė­ti da­ly­kai – ėmė „trauk­tis“ Igi­nai Ta­mo­še­vi­čie­nei nuo­sa­vy­bės tei­se pri­klau­san­tis že­mės skly­pas. Ir su­ma­žė­jo ne met­ru ar dviem, o net ke­liais di­de­liais žings­niais. Bus gal aš­tuo­ni met­rai. Stai­ga „ko­jas įga­vęs“ ri­bo­ženk­lis „per­šo­ko“ grio­vį ir at­si­dū­rė pa­lau­kė­je, nors prieš tai bu­vo tuoj už me­džiais apau­gu­sio grio­vio. Skly­pą pa­gal įga­lio­ji­mą val­dan­ti bu­vu­si il­ga­me­tė Al­sė­džių se­niū­nė Do­mi­ce­lė Pla­ta­kie­nė sa­kė skai­čiuo­jan­ti jau aš­tun­tą de­šim­tį, bet to­kių da­ly­kų per gy­ve­ni­mą ma­ty­ti jai dar ne­te­ko. Tie­sa, nė­ra čia jo­kios mis­ti­kos – ko­dėl skly­pų ri­bas žy­min­tis ženk­las ėmė „vaikš­čio­ti“ ji ži­nan­ti. Ir dėl to pyks­tan­ti – ši­taip sa­vi­va­liau­ti sve­ti­mo­se val­do­se ne­ga­li­ma.

Perkėlė vienas,perkėlė kitas...

O viskas prasidėjo dar pernai – prieš pat Kalėdas. Moteris išgirdo, kad šalia jos sklypo esančiame kaimyniniame Zinos Račkauskienės sklype kažkas pjauna medžius. Abu su vyru nulėkė pažiūrėti ir savo sklypo. Ir tada pamatė: miško pjovimo įmonę turinčio pažįstamo alsėdiškio darbininkai medžius verčia ir jų sklype. Nors pagal riboženklį – jau lyg ir nebe jų, mat šis net per kelis metrus nukeltas pievos link.
D. Platakienė netylėjo. Ėmė aiškintis, kas drįso daugiau nei 30 metų toje pačioje vietoje buvusias žemės ribas keisti. Ten sutiktas įmonės savininko sūnus, rengęs Z. Račkauskienei miškotvarkos projektą, atsakė, kad tai Platakiai nesigaudo koordinatėse.
Esą jis atėjęs ir sklypų ribas pagal koordinates nustatęs. Paaiškėję, kad riboženklis stovi ne vietoje. Todėl jį ir perkėlęs.
„Mes „kapčių“ – atgal į savo sklypą, o tada – teisybės ieškoti į Nacionalinę žemės tarnybą, – pasakojo skirpstiškė. – Bet ir ten mums pasakė, kad kadastriniai matavimai atlikti negerai...“
Tačiau D. Platakienė neatlyžo. Prašė atsiųsti matininką, kad šis vietoje patikrintų, kieno tiesa. Matininkas iš Nacionalinės žemės tarnybos atvažiavo, savo aparatu ribas permatavo ir dievagojosi, kad riboženklis – gerai perkeltas. Esą ir jo aparatas rodo, kad pagal koordinates geodezinis taškas yra būtent naujoje, pakeistoje, vietoje...
Buvo šioje istorijoje ir trečias matininkas – mažosios bendrijos „Geodezinių projektų sprendimai“, kuri prieš penkerius metus šioje vietoje kadastrinius matavimus ir atliko. Atvažiavo jis taip pat sklypo ribų sužiūrėti. Bet kuo toliau, tuo įdomiau darėsi. Pastarasis gairelę, kur, jo matavimais, turėtų būti riboženklis, dar per metrą pievos link nukėlė. Esą tikrasis kadastrinis taškas yra būtent čia – dar toliau, nei pamatavo Nacionalinės žemės tarnybos Plungės ir Rietavo skyriaus siųstas specialistas.
Tada D. Platakienei visai galva apsisuko: negana to, jog visi matininkai aiškina, kad ribos yra ne ten, kur prieš daugybę metų pažymėtos, kiekvienas atvykęs jas dar savaip „pataiso“.

Sklypo ribos – nuo seno

Moteris nesupranta, kaip apskritai galima riboženklius kilnoti. „Mes saugom juos kaip sarginiai šunys, o čia... ateina ir perkelia“, – stebėjosi ji.
D. Platakienei pikta ir dėl to, kad pamatęs, jog geodezinis taškas turėtų būti kitoje vietoje, minėtas kraštietis, užuot savavališkai perkėlęs riboženklį, neatėjo pas juos ir nepranešė apie galimą klaidą. O juk vieni kitus gerai pažįsta.
„Jis nėra blogas žmogus. Pyktis nenorim, o ir bendrauti toliau reikės. Bet juk galėjo ateiti, sakyti: „Ką darysim – mums tašką čia rodo, o linija yra čia...“ Bet neatėjo, niekur kitur patikslinti ribų irgi nesikreipė. Tiesiog paėmė ir perkėlė riboženklį. Mes pasirašėme aktą, kuriuo nustatytos žemės ribos, tad be mūsų žinios riboženklių judinti nevalia“, – vis pyko D. Platakienė.
Kaip begalvotų, skirpstiškei vis tiek neaišku: kaip sklypo ribos, tokios nustatytos jau trisdešimtmetį, staiga nebeatitinka to, ką rodo koordinatės.
„Trisdešimt metų buvo gerai, o staiga – klaida... Matininkai turi klaidas taisyti, o ne žemes atiminėti“, – negalėjo atsistebėti ir jos vyras, pats buvęs geodezininkas.
Abu Platakiai įsitikinę, kad įsivėlusi klaida – būtent 2015 m. kadastrinius matavimus atlikusio matininko Dainiaus Žvinklio. Ir kad suklysta ne matuojant, o registruojant koordinates. Todėl ir siekia, jog būtų patikslinta koordinatė, o ne pakeistos žemės ribos.
D. Platakienė, kaip tikra buvusi valstybės tarnautoja, žurnalistus sutiko pasikausčiusi: surinkusi visus dokumentus, kada ir kokie matavimai jos įgaliojimu valdomoje žemėje buvo atlikti.
Pirmieji daryti dar 1995 metais. 2004-aisiais matuota pakartotinai. Patvirtinta, kad viskas gerai atlikta, sukalti riboženkliai. Galiausiai po 11-os metų, 2015-aisiais, atlikti tikslieji kadastriniai matavimai. Juos atlikęs D. Žvinklys ribas nustatė pamatavęs pagal jau esamus riboženklius. Ženklinant sklypą, kaip įprasta, kviesti ir gretimų sklypų naudotojai. Jie I. Tamoševičienės žemės ribas patvirtino savo parašais.
Viskas surašyta žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte. Jame aiškiai nurodoma, kad „žemės sklypo ribos paženklintos (2) riboženkliais; panaudoti esami (7) riboženkliai; kitos ribos sutampa su natūraliais ir dirbtiniais objektais (20).

Sumažės sklypas – neliks ir savaiminio miško

Platakiai pasakojo, kad ten, kur dabar savaiminis miškas, dar keli metrai iki griovio, anksčiau jie arė dirvą. Vėliau nusprendė leisti augti medžiams. Jie augo, skirpstiškiai gėrėjosi. Tačiau dabar staiga paaiškėjo, kad tie medžiai lyg jau ne jiems priklauso.
Skirpstiškė parodė 2014 m. parengtą miškotvarkos projektą. Jame kiekvienas medelis, jo skersmuo, rūšis, kiti duomenys surašyti. Projekto prisireikė, nes sutuoktiniai panoro tuščius žemės plotus apsodinti eglaitėmis, juodalksniais. O tam reikalingas leidimas veisti mišką, kurio be miškotvarkos projekto negausi.
„Šitiek metų leidom medžiams augti, o dabar jie – nebe mūsų, – vis kartojo D. Platakienė. – Visada žemės riba ėjo apsauginiu grioviu. Pusė griovio buvo I. Tamoševičienės, kita pusė – Z. Račkauskienės. Nuo seno taip buvo...“
O dabar Platakių „augintą“ mišką ėmė pjauti Z. Račkauskienės pasamdyti darbininkai. Pati Z. Račkauskienė, pasak moters, žemės ribų, kad ir savų, nelabai žino. 2015-aisiais ji nepasirašė atliktų matavimų akto, nes nuosavybė tuomet dar buvo ne jos. Ir dabar sako, kad, išvežus medieną, reikėtų naujus kadastrinius jos sklypo matavimus atlikti. Tačiau Platakiai nesutinka, kad moteris medžius išvežtų, juk šie – ne jos.

Reikalavo pamatuoti „prie akių“

Dėl savavališkų veiksmų jos žemėje ne juokais supykusi D. Platakienė apie tai, jog bandyta keisti sklypo ribas, informavo policiją. Atvykę pareigūnai įvykį užfiksavo.
O atvykus mums, žurnalistams, D. Platakienė prašė kartu laukti D. Žvinklio paprašyto atvykti matininko. Nors ginčų keliančiame sklype jis jau buvo lankęsis, moteris jį išsikvietė vėl.
„Pirmą kartą atvažiavo, gairelę per metrą nukėlė ir išvažiavo. Mes nedalyvavom. Tiesa, skambino, kai buvau vaistinėje. Sako: „Radau tašką, kur riboženklis turi būti...“ Bet viską matavo mums nedalyvaujant. Ar negalėjo ir mūsų iškviesti? Čia pat gyvenam. Skambino jau po visko “, – dėstė D. Platakienė.
Matininkas atvažiuoti darsyk sutiko. Atvyko, parodė savo paties įsmeigtą gairelę ir tikrąjį sklypo geodezinį tašką, kuris, kaip jau minėta, gal per 8 ar jau 9 metrus nuo buvusio riboženklio.
Platakiai mygo – matuok prie akių. Kurį laiką spyriojęsis ribas permatuoti sklypą valdančiai
D. Platakienei matant, galiausiai sutiko atsinešti tam reikalingą aparatą. Moteris buvo atsivežusi sklypo dokumentus, tad atidžiai stebėjo, ar tikrai suvesta reikalinga koordinatė. Kaip bežiūrėsi, aparatas vis rodė būtent naujai paženklintą vietą.
Skirpstiškė ir toliau su tuo nesutiko: kaip čia išeina, kad Nacionalinės žemės tarnybos siųstas matininkas kone „žegnojosi“ prie kito taško, o dabar gairelė – dar už metro...
„Atvažiuos kitas, žiūrėk, dar toliau nukels... Neleisim!“ – pyko moteris, liepdama taisyti pačią sklypo plane pažymėtą koordinatę.

Matininkas spėliojo – apsirikta matuojant?

Paklausus matininko, kaip galėjo atsitikti, kad senoji riboženklio vieta nesutampa su naujuoju geodeziniu tašku, šis spėliojo, kad gal prieš penkerius metus linijų ilgiai buvo sudėlioti pagal miško kontūrą, gal neparodytos senos ribos, nes geodezininkai pirmiausia turi vadovautis išlikusiais ženklais. O esą pagal planavimų dokumentus linijų ilgis atitinka, žemės sklypo plotas plane atitinka, tik kad taškas ne čia...
Tačiau Platakiai tikino, kad su matininku kartu buvo vaikščiota ir į riboženklius pirštu baksnota. Ties jais ribos ir matuotos. Juk ir minėtame akte rašoma, kad 7 riboženkliai „esami“, o ne naujai įsmeigti.
„Vyrai, taisykit klaidą popieriuje“, – vis mygo matininką Platakiai. Šis sakė, kad ją įmanoma pataisyti, tačiau būtina atlikti kadastrinius matavimus iš naujo. Vėl kviesti gretimų sklypų savininkus pasirašyti naujai nustatytų ribų aktą. Toks pasiūlymas skirpstiškiams tąsyk nepatiko. Klaida – ne jų, ribos – seniai nustatytos ir jiems aiškios, tad kodėl vėl matuoti? „Nesutiksim“, – nukirto.

Susitarė – ribas permatuos

Sutuoktinių pyktis suprantamas. Kuris gi šaltai reaguotų, jei būtų pasikėsinta į žemės ribas, kurios metų metais buvo aiškios ir nejudinamos. Turbūt per susijaudinimą jie neišgirdo to, kad įmonė naujus matavimus, jei tai iš tiesų koordinatės įrašymo klaida, atliktų nemokamai. Ir nors tądien kompromisas nerastas, vis dėlto karo kirvis, atrodo, bus užkastas.
Kitądien „Žemaičiui“ paskambinusi D. Platakienė sakė galėsianti miegoti ramiai: D. Žvinklys atsiprašęs ir pripažinęs, jog klaida –
jo, kad apsirikta ne matuojant, o suvedant koordinates. Todėl ją ištaisys veltui. Bet kokiu atveju, gretimų sklypų naudotojus sukviesti vėl reikės.
Savo klaidą matininkas pripažino ir „Žemaičiui“: „Tai techninė klaida, apsirikta suvedinėjant duomenis. Ją ištaisysim patys ir tai nekainuos. Sukviesim vėl visus ir suderinsim ribas iš naujo.“
D. Platakienės atsiprašė ir riboženklį pats pirmas perkėlęs miškotvarkos projektų rengėjas. „Atėjau taikos“, – tikino jis. Po tokių atsiprašymų D. Platakienė sakė jau ir ant pastarojo nepykstanti. O medžius kirtusiai įmonei pasakiusi, kad šių neliestų, kol viskas neišsispręs.

Vėl iš pradžių...

Ir kai šioje painioje, bet, kaip manėme, laimingai pasibaigusioje istorijoje norėjome dėti tašką, trečiadienį vėl sulaukėme skambučio ir Skirpsčių. Šįkart skambino ne D. Platakienė, o kita moteris, kurios kaimynė Irena Gudauskienė taip pat tikino nukentėjusi nuo miškininkų.
Pasirodo, tie patys Z. Račkauskienės samdyti miškininkai, kurie buvo įsisukę į D. Platakienės sklypą, prieš šventes savo tvarką padarė ir I. Gudauskienės žemėje – perkėlė riboženklį, nukirto du galingus ąžuolus, beržą, eglę bei kitų medžių. Be to, esą dažais pažymėti ir kai kurie kiti jos sklypo medžiai, kuriuos, galimai, ketinta kirsti.
Pati Z. Račkauskienė, skambinusiosios teigimu, kalbėtis neskuba. Paaiškėjo, kad ji esą vengia susitikimo ir su D. Platakiene. Mat buvo tartasi, kad tiek Gudauskai, tiek Platakiai su miškininkus samdžiusia gretimo sklypo naudotoja susitiks trečiadienį, nes problema – bendra. Dėl jos iškirsti kai kurie D. Platakienės medžiai, dėl jos dabar virsta miško milžinai, kurių Gudauskai nė neketino kirsti. Tačiau susitikimas vis atidedamas randant įvairių pasiteisinimų.
D. Platakienė tokiu Z. Račkauskienės elgesiu stebisi, mat moterys neseniai buvo susitikusios, maloniai pasikalbėjusios, susitarusios, kad dar pasimatys, išspręs žemės reikalus. „Žemaičiui“ Z. Račkauskienės pakalbinti taip pat nepavyko – galbūt moteris dirbo, gal dėl kitų priežasčių neatsiliepė, o galbūt vengia klausimų.
Kol kas aišku, kad taškas šioje istorijoje dar nededamas. Kelti kojos tiek į D. Platakienės, tiek į I. Gudauskienės sklypą šiuo metu niekas negali, nes abi moterys apie pasikėsinimą į jų turtą informavo policiją. Dėl to parašyti pareiškimai, tad situaciją toliau aiškinsis teisėsauga.

D. Platakienės turimi dokumentai patvirtina, kad sklypo ribos paskutinį sykį nustatytos 2015 m. atliktais kadastriniais matavimais. Su tomis ribomis tąsyk sutiko ir kaimyninių sklypų naudotojai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.