Naujausios
Makabriški prisiminimai
Susitikimų ciklą „Plungės istorijos“ Viešoji biblioteka inicijavo kartu su Plungės rajono savivaldybės administracijos vyriausiuoju specialistu paveldosaugininku Gintaru Ramonu. Jis ekskursijos ir susitikimo dalyviams parengė pranešimą apie nusikaltimus tarpukario Plungėje. Savo prisiminimais pasidalino žurnalistas ir visuomenininkas Eugenijus Bunka bei buvęs ilgametis policijos pareigūnas ir komisariato viršininkas Saulius Vaičekauskas.
Visi susirinkusieji net įtempę ausis klausėsi pikantiškų S. Vaičekausko pasakojimų apie darbą policijoje bei komisaro pareigas. Buvęs pareigūnas prisiminė policijai sunkų laikmetį, kad darbo sąlygos buvusios sudėtingos, nebuvo išmaniųjų technologijų, trūko transporto priemonių, o pati darbo specifika buvusi kiek makabriška.
„Pasitaikydavo iššūkių dėl transporto priemonių trūkumo ir tekdavo gerai pasukti galvą, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Vienas iš pavyzdžių – kaip pervežti avarijoje žuvusį žmogų į morgą? Specialaus transporto dar neturėjom, tad tekdavo improvizuoti. Į bagažinę juk neguldysi žmogaus – nepadoru, tai įsisodindavai į moskvičių, prisegdavai su saugos diržu ir veži“, – pasakojo S. Vaičekauskas.
Jis prisiminė kadaise dirbusį teismo ekspertą, patologą anatomą Rauktį, pas kurį sykį atvykęs į darbo vietą liko sukrėstas. Šis kaip tik atlikinėjo autopsiją ir su kolegomis lyg niekur nieko kilnojo stikliukus. Rauktys kruvinomis rankomis pilstė degtinę ir dar draugiškai komisarui pasiūlydavo...
Į belangę – dėl nenukasto sniego
Žurnalistas E. Bunka pasakojimą pradėjo nuo savo šeimos kriminalinių istorijų, kurias kadaise teko išgirsti iš tėvelio Jakovo Bunkos lūpų. Dabar jau amžiną atilsį Jakovo mama sykį žiemą nenukasė sniego ir už tai buvo nubausta. Tiesa, bausmę galėjo pasirinkti pati: sumokėti penkis litus arba atsėdėti parą areštinėje. Ilgai nesvarsčiusi moteris pasirinko belangę. Tuo metu areštinė buvo įsikūrusi už bažnyčios, dabartinių senelių namų vietoje.
Bet, kaip kalbėjo E. Bunka, neužteko nuotykių su močiute iš tėvelio pusės – dar ir jo mamos mama turėjo progą pasėdėti kalėjime, tik jos įvykis buvo gerokai rimtesnis.
„Šioji turėjo aštuoniolika vaikų, buvo skalbėja ir gyveno toje Plungės vietoje, kur buvo senoji pieninė. Skalauti drabužių babūnė visada eidavo į Babrungą, bočius specialiai padarė net lieptelį jai. Bet vieną dieną atėjo kaimynė, nešina dažytų siūlų pundu, ir tą lieptelį apibjaurojo dažais. Oi kaip supyko babūnė. Pasigavusi tą kaimynę dėjo jai į liūlį ir įmetė į upelį, taip užsidirbdama net tris paras kalėjimo“, – dėstė E. Bunka.
Plateliškis pasakojo, jog Plungėje kuriantis pirmosioms sodyboms, net dvylika iš jų buvusios žydų, o tik penkios – vietinių plungiškių gyventojų. Anot E. Bunkos, tarpukario metu mieste veikė net dvi mafijos: žydų ir žemaičių. Daugiausia jos užsiimdavo kontrabanda, todėl pasienyje buvo įkurta žandarmerija. Matydamos, kad gali būti didelių bėdų, abi grupuotės susijungė į vieną komandą.
Viešbutyje kilęs gaisras nuniokojo visą Plungę
Yra žinoma, kad dar iki pastatant policijos komisariatą toje vietoje stovėjo našlės Ester Restienės Plungėje valdytas pirmasis viešbutis. Jis teikė dvi paslaugas: nedidelių kambarėlių nuomos ir gardaus maisto ruošimo svečiams. Sėkmingai išplėtojusi savo verslą, Restienė viešbučio valdymą perleido savo sūnums Leizeriui, Chaimui ir Hillel, tačiau iki pat savo žūties IX forte Kaune Antrojo pasaulinio karo metais, moteris išliko svarbiausiu žmogumi šeimos versle.
Bet dar prieš tai, 1931-ųjų metų kovo 31 dieną, viešbutyje kilo didžiulis gaisras, persimetęs į kitus pastatus ir nuniokojęs nemažą dalį tuometinės Plungės.
Šiuo metu Vytauto gatvės pradžioje stovintis kampinis dviejų aukštų mūrinis pastatas iškilo po gaisro. Įdomus faktas, kad šalia naujojo mūrinio viešbučio iš Vytauto gatvės pusės Restai buvo įrengę kuro kolonėlę su požeminiu rezervuaru – žinoma, pirmąją Plungėje.
Duomenų, kada šiame pastate pradėjo veikti policijos komisariatas, nėra išlikę, tačiau 2018 metais pareigūnai paliko šias patalpas ir persikėlė į modernesnes Minijos gatvėje. Senasis policijos komisariato pastatas buvo parduotas Palangoje registruotai K. Preibio gamybinei įmonei.
Norėdamas pasidomėti tolimesniu šio pastato likimu, „Žemaitis“ pakalbino šios įmonės atstovę Jurgitą Ruikę. Ji pasakojo, kad, siekiant išsaugoti pastato autentiką, neketinama jo kardinaliai rekonstruoti. Patalpos yra išnuomojamos ir po kurio laiko čia įsikurs įvairios įmonės bei organizacijos.
Grėsė net mirties bausmė
Na, o paveldosaugininkas G. Ramonas eksursijos dalyviams papasakojo, kokie nusikaltimai vyravo tarpukario Plungėje.
Pasak jo, anais laikais už padarytus nusikaltimus grėsė nemenkos bausmės ir net pati griežčiausia – mirties bausmė. Yra žinoma, kad mirties bausmė Lietuvoje per visą tarpukario laikotarpį buvo atlikta 146-iems asmenims.
Tuo metu Lietuvoje vyravo įvairūs nusikaltimai, o patys populiariausi buvo plėšimai, sukčiavimai, kontrabanda, dektindarystė, nužudymai, pinigų klastojimas, azartiniai žaidimai ir chuliganizmas.
Klestėjo ir prostitucija. Ją primena po Plungę iki šiol sklandanti geležinkelio stoties legenda. Pasirodo, 1932 metais mieste pastačius geležinkelio stotį ir peroną, netrukus čia ėmė šmirinėti paslaugas teikiančios „panelės“. Traukiniai dar net nevažinėjo, o žmonės į stoties prieigas jau traukdavo būriais. Gražuolių štabas buvo įsikūręs vienoje iš turgaviečių arbatinių ir turėjo net savo vadą.
Garsiausi Lietuvos ir Žemaitijos nusikaltėliai
G. Ramonas papasakojo ir apie plačiai nuskambėjusius banditus, jų gyvenimo istorijas. Kadaise buvo toks vyrukas Jockus, kilęs iš Platelių valsčiaus. Jis buvo subūręs nedidelę banditų gaują, su kuria plėšikavo visoje Lietuvoje. Po kurio laiko Jockaus nešvarūs darbeliai buvo išaiškinti, o jis pats sugautas ir nuteistas mirties bausme – sušaudymu.
Dar viena to meto ryški persona – Rickus. Plėšikas ir žmogžudys, kilęs iš Kelmės rajono. Įdomu tai, kad jis taip ir nebuvo sugautas, nors plėšikaudamas nužudė Šakylos kleboną, apiplėšė Varnių žydų liaudies banką. Galiausiai apipintas legendomis ir pramanais, Rickus tapo literatūriniu personažu, apie jį buvo sukurta dviejų veiksmų komedija.
Beje, nužudymai tarpukario Lietuvoje nebuvo reti, jų skaičiuota po 200–300 per metus, o motyvai patys įvairiausi: kerštas, nesantaika šeimoje, nenusisekusi meilė, vagystės, pavydas ir kitos panašios priežastys.
Viena tokių istorijų yra apie Bružą, kurio pusbrolis nusipirko kuliamąją mašiną ir pasidžiaugė, kaip puikiai sekasi dirbti su ja.
„Bružas taip stipriai užpavydėjo, tad sumanė pasikviesti pusbrolį į atokius laukus, neva įvertinti kviečių kokybę. Nuėjo abu į laukymę, toli nuo žmonių akių, kad niekas nepamatytų, ir Bružas staigiu mostu taip smogė šiam į galvą, kad tas iškart atsiskyrė su šiuo pasauliu. Brutaliai nužudęs paliko per naktį laukuose, po to atvykęs su arkliais kinkytu vežimu, nuvežė į tarp Kulių ir Gargždų esančius miškus ir paliko“, – anų laikų kronikas skaitė paveldosaugininkas.
Tiek tada, tiek dabar kiekvienas didesnis įvykis stipriai įaudrina visuomenę ir sulaukia didelio susidomėjimo. Vienas tokių nutikimų – 1930-aisiais, atėjus darganotam rudeniui, dabartinėje S. Nėries gatvėje nuaidėję šūviai, kuriuos Butkus paleido į savo meilužę Simanauskaitę, mat ši atsisakiusi už jo tekėti. Netrukus degančiame tvarte nusišovė ir pats meilės kankinys. Gaisro pašvaistė nušvietė Plungę, o kraujas aplaistė žemę.
Susitikimo metu neliko paminėta ir kadaise sklandžiusi legenda, kad norint kažką nužudyti ar pavogti, būtinai reikia vykti į Plungę, mat čia padaryti nusikaltimai lieka neišaiškinti. Galima tik spėlioti, kad tokias kalbas paskatino faktas, jog provincijoje nebūdavo patyrusių kriminalinės policijos pareigūnų.
Populiariausias nusikaltimas – vagystė
Tarpukariu Lietuvoje klestėjo ilgapirščiai, per metus būdavo fiksuojama po 20 tūkst. vagysčių, o per vieną dieną jų pasitaikydavo net 50.
Lyg vijurkai sukdavosi ne tik plėšikai ir kišenvagiai, bet ir arkliavagiai. Viena G. Ramono rastų istorijų pasakoja, kaip Antanas Šeškevičius, vykdamas į Žemaičių Kalvarijos atlaidus, prie kelio pamatė besiganančius arklius. Pasigavo vieną ir užsodinęs trylikos metų sūnų paleido per laukus.
Šis, nujojęs iki Rietavo, turėjo nulipti. Vaikinukas taip pavargo jodamas, kad nebegalėdamas vėl užlipti ant pirmo pavogto arklio, iš čia pat besiganančių ūkininko Vikniaus arklių pasirinko gerokai mažesnį ir užšokęs nujojo toliau. Bet netrukus tėvas ir sūnus buvo sulaikyti, o vagystės byla išaiškinta – į Žemaičių Kalvarijos atlaidus jiems nuvykti greičiausiai nebepavyko.