Rado, kas pjaus žolę erkynu tapusioje Plungėje

Pas­kam­bi­nus Plungės se­niū­nei Dan­gi­ru­tei Jur­ku­vie­nei, ji žur­na­lis­tams pa­kar­to­jo tą pa­tį, ką prie­š ke­lias die­nas ir bu­vo skel­bu­si se­niū­ni­ja: žolės pjo­vi­mo pa­slaugų kon­kursą laimė­jo įmonė, ne­tu­rin­ti nei pa­kan­ka­mai dar­bi­ninkų, nei tech­ni­nių pa­jėgumų šį darbą at­lik­ti, todėl su­tar­tis su ja bu­vo nu­trauk­ta ir pra­dėta ieš­ko­ti ki­to ran­go­vo.
Ir čia pat se­niūnė pra­nešė gerą ži­nią – jau įvyk­dy­tas ma­žos vertės pir­ki­mas. Trum­pa­laikę pa­slaugą žo­lei pjau­ti už 10-ies tūkst. eurų sumą teiks ir per­nai Plungė­je ža­liuo­sius plo­tus šie­na­vu­si „Ra­gu­vilė“. Įmo­nė dir­bo be trikd­žių, jos dar­bu ne­si­skųsta.
Ant­ra­dienį D. Jur­ku­vienė kalbė­jo, kad įmonė dar­bus pra­dėjo nuo anks­taus šios die­nos ry­to. Ti­ki­ma­si, jog per 3 ar 4-ias die­nas vaiz­das Plungė­je turėtų ge­ro­kai pa­si­keis­ti tuo­se plo­tuo­se, ku­riuo­se ir iki šiol kas­met šie­na­vo se­niū­ni­ja.
Rei­kia tikė­tis, kad to­kia si­tua­ci­ja, ko­kia bu­vo su­si­klos­čiu­si su anks­tes­ne įmo­ne (Klaipė­do­je re­gist­ruo­ta „Ki­to­kia die­na“), ne­be­pa­si­kar­tos. O pa­sta­ro­ji, se­niūnės žod­žiais, kon­kursą bu­vo laimė­ju­si „dėl įsta­ty­mo ne­to­bu­lumų“: kon­kur­se galė­jo da­ly­vau­ti vi­si, norė­ju­sie­ji teik­ti šias pa­slau­gas, ne­pai­sant to, jie dar­bui yra tech­niš­kai pa­si­rengę ar ne – tas ver­ti­na­ma ne­bu­vo.
„Ki­to­kia die­na“ pa­jėgumų ne­turė­jo, bet kon­kur­se pa­teikė ma­žiau­sią kainą. To ir už­te­ko, kad būtų pa­skelb­ta laimė­to­ja. O jau ta­da paaiškė­jo, kad 44-ių hek­tarų plo­tams Plungė­je šie­nau­ti ji tu­ri... vos dvi žo­liap­jo­ves – ne­šio­jamąją ir pa­prastą. Be to, pa­gal kon­kur­so sąly­gas žolę ji turė­jo mul­čiuo­ti, bet ka­dan­gi to ne­pajėgė, bu­vo pri­vers­ta grėbti ir krau­ti į di­de­lius mai­šus, skir­tus šiukšlėms, ko­kius turbūt mies­te stūksant matė ne vie­nas plun­giš­kis.
Sup­ra­tu­si, kad Plungės su to­kiais pa­jėgu­mais „neap­žios“, įmonė žadė­jo ieš­ko­ti su­bran­go­vo, ta­čiau se­niū­ni­ja ne­gai­šo lai­ko tikė­ti pa­ža­dais – pa­teikė pre­ten­ziją, o si­tua­ci­jai ne­pa­si­kei­tus, bir­že­lio 14 d. su­tartį su „Ki­to­kia die­na“ nu­traukė.
Kol bu­vo ras­tas nau­jas pjovė­jas, ran­ko­ves pa­si­rai­ty­ti te­ko pa­čiai se­niū­ni­jai, pa­si­tel­kiant dar­bi­nin­kus, dir­ban­čius pa­gal Užim­tu­mo di­di­ni­mo pro­gramą.
„Prie­mo­nių daug ne­tu­rim, o su ran­kom ne­nu­rau­sim. Stengėmės bent jau mies­to centrą api­pjau­ti“, – „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo D. Jur­ku­vienė.
Ta­čiau, pa­si­ro­do, se­niū­ni­jos pa­jėgu­mai bu­vo net di­des­ni nei kon­kursą laimė­ju­sios Klaipė­dos įmonės – dar­bi­nin­kai į darbą ki­bo jau su dviem ne­šio­ja­mo­mis ir trim įpras­to­mis žo­liap­jovė­mis bei mul­če­riu. Jiems pra­dėjus dar­buo­tis, skir­tu­mas iš­syk pa­si­matė – žolė su­gul­dy­ta bent jau cent­rinė­je mies­to da­ly­je.
Kaip dar­buo­sis „nau­jokė“, pa­ma­ty­si­me. Plun­giš­kiai, ži­no­ma, ti­ki­si, kad pa­ga­liau galės ra­miai iš­ves­ti pa­si­vaikš­čio­ti sa­vo au­gin­ti­nius, ne­si­bai­min­da­mi krau­ja­siur­bių er­kių, ra­mes­ne šir­di­mi į lauką iš­leis­ti vai­kus.
Žmonėms ne­svar­bu, kas ir kodėl kon­kursą anks­čiau laimė­jo, jie no­ri, kad dar­bai būtų at­lik­ti lai­ku ir taip, jog ne­reikėtų braid­žio­ti po pie­vas ar dar blo­giau – kaž­ka­da mėgtus ža­liuo­sius plo­tus ap­lenk­ti. Juk ir pa­tys vi­sa­da yra ra­gi­na­mi tvar­ky­tis sa­vo te­ri­to­ri­jas, o už ne­pri­žiū­ri­mas su­lau­kia baudų. Tad kai miestą ši­taip ap­leid­žia pa­ti jo tvar­ky­to­ja, gy­ven­tojų su­pra­ti­mo ne­reikėtų tikė­tis.
D. Jur­ku­vienė sa­ko ir ne­si­ti­kin­ti, o už pie­vo­mis vir­tusį miestą – at­si­pra­šo. Aki­vaiz­du, kad ir jai tvar­ky­tis mies­te taip, kaip pa­vyz­dinė­je sa­vo so­dy­bo­je, ne vi­sa­da išei­na.