Šeimos, išgelbėjusios šešiolika žydų, istorija

Nuotrauka iš asmeninio Kerpauskų albumo
T. Kerpauskas su žmona Birute (centre) švenčia vestuvių metines. Birutė ypač žavėjosi vyro šeimos istorija

Tęsinys. Pradžia – 63-ajame „Žemaičio“ numeryje

Maistą ruošdavo šutintuvais

Apgyvendinus žydus miške, reikėjo juos aprūpinti maistu. Valgyti globotiniams kibirais į bunkerį tempdavo vyresnieji Kerpauskų vaikai. Tomas tam darbui buvo dar per mažas, bet puikiai mena, kaip tai darė broliai, daugiausiai – Anicetas.

Anot kalvariškio, mama vienam kartui paruošdavo kibirą sriubos, į kitą, kiek mažesnį, pridėdavo mėsos.

„Pilnutėlius kibirus reikėdavo vilkti apie pusantro kilometro. Aš tik palydėdavau iki kelio, po to straksėdavau namo. Kas man, vaikėzui, tada rūpėjo. Matydavau šutintuvais verdamą maistą, bet nelabai gilindavausi, kam jo tiek daug.“

Kad šeimininkė gamina daugiau nei įprastai, netruko pastebėti ir pas Kerpauskus tarnavę samdiniai. Bet apie tai jie niekam neprasitarė. Kerpausko prigrasyti jie tylėjo it vandens į burnas prisisėmę.

Žydus pastebėjo kaimo davatka

Badu Kerpauskų globotiniai nemirė. Šeima stengėsi, kad visi būtų pamaitinti. Nepritekliaus nejautė ir šarneliškių atžalos. Stambūs ūkininkai maisto netrūko, bet Tomas pasakojo, kad buvo metas, kai norėjosi ir sočiau pavalgyti. „Tikrai alkani nebuvom nė vienas, bet vieni metai buvo išties sunkūs. Galbūt derlius menkesnis tais metais užderėjo ar dar kažkas. Nepamenu dabar jau. Atminty išliko tik tai, kad maistą reikėjo pataupyti“, – pasakojo kalvariškis.

Šarneliškių šeima šešiolikai žydų buvo tarsi rugių laukas trapioms aguonoms, bet ir rūpesčių netrūko. T. Kerpauskas iki šiol mena, kiek tėvams buvo baimės, kai jų miške slepiamus žydus pamatė sekmadienį į bažnyčią per mišką ėjusi davatka.

Pastebėjusi miške būrelį žmonių, besišildančių saulės spinduliuose, ji iškart suprato, kas jie. Dar tą patį sekmadienį kaimo liežuvautoja pradėjo visiems loti miške mačiusi žydų. Ir kad juos ten paslėpė ne kas kitas, kaip Kerpauskai.

Laimei, į jos kalbas nelabai kas reagavo. O gal jos nepasiekė piktadarių ar jiems tarnavusiųjų ausų. Nors, kaip prisiminė Tomas, tėvų mišką kareiviai ne kartą skersai išilgai maišė. Laimei, nieko nerado, mat slėptuvė buvusi išties saugi. Nebuvo matyti net landos, per kurią žydai patekdavo į namais tapusį bunkerį. Įėjimas buvo prie pat eglės, paslėptas jos šakomis.

Gitala gimė bunkeryje

Gyventi po žeme iškastame bunkeryje buvo gana saugu, tačiau toli gražu ne pyragai. T. Kerpausko sūnus Rimas „Žemaičiui“ pasakojo iš tėvuko ne kartą girdėjęs, kad toje slėptuvėje buvo ne tik labai ankšta, bet ir drėgna, todėl vos nutaikę progą globotiniai išlįsdavo grynu oru pakvėpuoti.

„Taip, sąlygos ten buvo išties prastos, – antrino kalvariškis. – Bet žydams tuo metu jos mažiausiai rūpėjo. Svarbiausia jiems buvo išgyventi. Jie buvo priversti prisitaikyti, kad išliktų. Ir prisitaikė. Žiūrėk, ne viena žydų šeima besislapstydama net vaikų susilaukdavo. Dukros susilaukė ir mano tėvų globoti suaugusieji žydai. Bunkeryje gimusi mergaitė buvo pavadinta Gitala“.

Kalvariškis iš tėvų yra girdėjęs, kad dukrelę pagimdžiusiai žydei iš baimės dingo pienas. Alkana naujagimė ištisai verkdavo, tad teko pasukti galvą, kaip ją pamaitinti.

„Tėvas su Striaupiu prisiminė, kad neseniai pasigimdė už tilto gyvenusi Štulpinienė. Jiedu samanė pagalbos kreiptis į ją. Buvo sutarta, kad mergytė bus atnešama naktį ir paliekama prie lango. Išgirdusi kūdikio verksmą moteris lėkdavo pro duris, parsinešdavo vaiką į namus ir pavalgydindavo. Kiek laiko Štulpinienė tai darė, nežinau. Tik tėvas yra sakęs, kad vėliau mergytė pradėta maitinti kažkuo kitu“, – prisiminimais dalijosi T. Kerpauskas.

Gyvenimo „dovana“– tremtis

Gyvendami bunkeryje šarneliškių globotiniai sulaukė akimirkos, kai į dienos šviesą galėjo išlįsti be baimės. Pasibaigus kelerius metus trukusiam žydų košmarui jie grįžo į Alsėdžius, ėmėsi ankstesnės veiklos. Tolimesnio globotinių likimo Kerpauskai nežino. Galbūt jie būtų palaikę ryšį su išgelbėtaisiais, bet tam kelią užkirto tremtis.

„Tėvai darė gerą, bet už tai iš gyvenimo sulaukė skaudžios dovanos – juos ištrėmė. Kartu su jais tremtyje atsidūriau ir aš bei sesuo, – išties neeilinę šeimos istoriją tęsė T. Kerpauskas. – Stambiais ūkininkais buvę tėvukai vieni pirmųjų atsidūrė tremiamųjų sąraše. Tiesa, mus išvežė ne iš karto. Geri žmonės įspėdavo apie kiekvieną trėmimą, tad spėdavome pasislėpti. Septynis kartus buvo atvažiavę mūsų, aštuntą pagavo. Tai buvo 1949-ieji. Stribai, NKVD kareiviai apsupo sodybą. Nors buvome gerai pasislėpę, apmokyti šunys mus netruko surasti. Iš rūsio kaip mat ištraukė mamą, mane ir Bronislavą. Netrukus buvo sučiuptas ir sodybon bepareinąs tėvas.“

Į nežinomą kelionę Kerpauskienė pasiėmė maisto ir... siuvimo mašiną – suprato, kad ji bus šeimos pragyvenimo šaltinis. Iš pradžių šeima buvo išboginta į Alsėdžių valsčių, ryte – į Plungės traukinių stotį. Ten visi suvaryti į gyvulinius vagonus. Tomas pasakojo iki šiol matantis grotuotus langus ir girdintis stiprų durų trenksmą.

Tuose vagonuose žmonės praleido gal dvi paras, kol galiausiai traukinys pajudėjo... „Žmonių buvo sausakimšai. Visi verkė ir ilgesingai žvelgė per langelius. Buvo labai baisu. Per langą pažiūrėjo ir tėvukas. Pro grotas jis išvydo laisvėje likusį sūnų. Kiek vėliau sužinojome, tremties išvengusiam broliui Anicetui pagalbos ranką ištiesė tėvų išgelbėti žydai. Jie padėjo išgyventi ir mokytis“, – atskleidė pašnekovas.

Kelionė į svečią šalį truko bemaž du mėnesius, o tremtyje prabėgo septyneri metai. Į Lietuvą Kerpauskai grįžo 1956-ųjų lapkričio pirmąją. Per tą laiką buvo daug kas pasikeitę – didžiuliame jų name gyveno septynios ar aštuonios šeimos. Kol sprendėsi sodybos atgavimo klausimai, šeimą laikinai priglaudė Faktorius – vienas iš tėvų išgelbėtų žydų. Jis šarneliškius apgyvendino mažame kambarėlyje puodų dirbtuvės raštinėje. Po kiek laiko atgavusi sodybą šeima grįžo atgal į Šarnelę.

Tokiam poelgiui nesiryžtų

Šiandien apie daug patyrusią Kerpauskų sodybą mena tik jų palikuonių pasakojimai ir prisiminimai. Buvusio didžiulio namo nelikę. Kaip ir daugybės ūkinių pastatų. Apie anuomet Šarnelėje gyvenusius Kerpauskus byloja ir sodybos vietoje pastatytas paminklinis akmuo, ant kurio pritvirtinta lentelė su užrašu: „Šioje vietoje, savo sodyboje, vokiečių okupacijos metais ūkininkai Adolfina ir Juozas Kerpauskai, rizikuodami savo ir vaikų gyvybėmis, išsaugojo 16 žydų. O sovietiniais laikais jie ir jų vaikai Bronė ir Tomas buvo ištremti į Sibirą. Grįžo 1956 metais“.

Šalia akmens šlama aštuoni medžiai – tiek, kiek Kerpauskai į gyvenimą išleido atžalų.

Šių dienų sulaukė tik namus žydams atstojęs bunkeris. „Jei sveikata būtų geresnė, parodyčiau jį jums. Savo akimis pamatytumėte, kur kadaise glaudėsi tie nelaimėliai“, – sakė kalvariškis.

Bunkerio mes nepamatėme, bet pasivaikščiojome po vyriškio namus. Kone kiekviename kambaryje ant sienų vyras saugo šeimos – tėvų, savo ir žmonos bei vaikų – fotografijas. Vienoje jų – T. Kerpauskas su Prezidente Dalia Grybauskaite. Buvusi šalies vadovė kalvariškiui įteikė po mirties jo mamai skirtą apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus ordiną. Jis įteiktas 2009-aisiais. Lygiai toks pats, tik gerokai anksčiau – 1992 metais, buvo skirtas kalvariškio tėvui.

Vyras didžiuojasi šiuo tėvų poelgiu, tačiau prisipažino, kad pats niekada nebūtų tam ryžęsis. „Būčiau bijojęs dėl savo vaikų, žmonos. O štai mano mama tėvą palaikė. Abu vieningai sutarė padėti giltinės persekiojamiems žydams“, – sakė vyriškis ir pridūrė, kad jo šeimos istorija ypač žavėjosi jo dabar jau šviesaus atminimo žmona Birutė. Ji net užrašė kai kuriuos Kerpauskų atsiminimus, kad nors dalelė garbingos praeities pasiektų jų vaikus ir vaikaičius.