Svarbiausia – neprarasti humoro jausmo

Vals­tie­čiu, žve­ju, ap­žval­gi­nin­ku pri­si­sta­tan­čio ku­liš­kio RI­CHAR­DO, dar ži­no­mo ir GU­ZO sla­py­vard­žiu, ku­ria­mi trum­pi vaiz­do fil­mu­kai, miestų ir mies­te­lių ap­žval­gos „YouTube” plat­for­mo­je tam­pa vis po­pu­lia­resnės ir su­lau­kia de­šim­tis ūkstan­čių per­žiūrų, tad nu­sprendę pa­kal­bin­ti ži­nomą sa­vo kraš­to žmogų, jau­nie­ji Ku­lių gim­na­zi­jos žur­na­lis­tai Do­man­tas, Jus­tas ir Ag­nius il­gai ne­gal­vo­jo, į ką kreip­tis.
Pak­vies­tas in­ter­viu Ri­char­das mie­lai su­ti­ko su­si­tik­ti ir pa­pa­sa­ko­ti, kaip ta­po jutū­be­riu, iš kur se­mia­si idėjų sa­vo kūry­bai bei apie ką pla­nuo­ja kur­ti lai­das atei­ty.

– Pa­si­kalbė­ti su­si­ti­ko­me prie Ku­lių gim­na­zi­jos, kur jūs ir pa­ts mokėtės, kai ji dar bu­vo vi­du­ri­ne mo­kyk­la. Ką pri­si­me­na­te iš to lai­ko­tar­pio? Ar pa­ti­ko?
– Viską pri­si­me­nu (juo­kia­si – aut.). Aiš­ku, kad pa­ti­ko. Šau­ni bu­vo vi­sa mūsų klasė. Su kai ku­riais vis dar pa­lai­kom ry­šius. Nors būda­vo, kad kar­tais ir mo­ky­to­jai su­pyk­da­vo – ma­tyt, ne­bu­vom pa­tys ge­riau­si mo­ki­niai...
– Pa­kalbė­kim apie da­bar­tinę jūsų veiklą. Ar tikė­jotės su­rink­ti tiek daug pre­nu­me­ra­to­rių „YouTube” plat­for­mo­je per tokį trumpą laiką?
– Tiesą sa­kant, tikė­jomės, gal net dau­giau tikė­jomės, bet užt­ru­ko.
– Džiau­giatės po­pu­lia­ru­mu?
– Ži­no­ma, vi­sa ko­man­da džiau­gia­si. Se­ka­si, kaip ir pla­nuo­ta, tu­ri­me ne­ma­žai gerbėjų, fil­mu­kai su­lau­kia daug po­zi­ty­vių ko­men­tarų.
– Kas jus ap­skri­tai įtraukė į to­kią veiklą – vaiz­do įrašų kūrimą? Nuo ko vis­kas pra­si­dėjo?
– Taip at­si­ti­ko, kad vie­nam vy­ru­kui, ku­ris baigė tą pa­čią mo­kyklą kaip ir aš, ki­lo min­tis kur­ti įvai­rius „YouTube” ka­na­lus. Ir, ma­tyt, pri­si­minė ma­ne iš senų laikų. Sa­ko – Ri­char­dai, da­rom, pa­ban­dy­kim iš nau­jo. Taip aš ta­pau pa­grin­di­niu per­so­na­žu. Ta­da pra­dėjom nuo mies­te­lių ap­žvalgų.
– Tai ir anks­čiau kūrėte vaiz­do įra­šus, tik be ko­man­dos pa­gal­bos?
– Taip, kūriau, su drau­gais nu­fil­ma­vom to­kius hu­mo­ris­ti­nius fil­mu­kus kaip „Bebrų darba” ir „Žve­jys kaimietis”, ir dar vi­so­kių. Kai ku­rie su­rin­ko net 500–600 tūkst. per­žiūrų.
– Iš kur se­miatės idėjų vaiz­do įra­šams?
– Vi­sa ko­man­da la­bai kūry­bin­ga. Kal­bant apie lai­de­les, tai te­mas daž­niau­siai pa­ts su­gal­vo­ju. Jei būna sun­ku kažką su­gal­vo­ti, min­čių pamėtė­ja ko­man­dos na­riai. Apž­val­gas apie mies­te­lius ir fil­mu­kus apie žve­jybą daž­nai ku­riam kar­tu su ope­ra­to­riu­mi Artū­ru – jis la­bai me­niš­kas žmo­gus, bet mo­ka ir vi­sas smulk­me­nas su­žiūrė­ti. Žod­žiu, kai dir­ba ne vie­nas, te­mas fil­ma­vi­mui leng­va su­gal­vo­ti.
– O ku­rios te­mos pa­čiam la­biau­siai pa­tin­ka?
– Man ar­ti­miau­sia te­ma – žve­jy­ba, nes pa­ts esu žve­jys. Mies­te­lių ap­žval­gos ku­ria­mos pa­gal griež­tesnį prin­cipą, ten ma­žiau vie­tos imp­ro­vi­zuo­ti, nors kar­tais koks nors juo­ke­lis vis tiek pra­sprūsta. Pa­vyzd­žiui, vai­di­nau, kad bi­jau lip­ti į ap­žval­gos bokštą, nors nei bi­jo­jau, nei ką, bet taip sma­giau (juo­kia­si – aut.).
– Tai gal jums jau nuo vai­kystės pa­ti­ko vai­din­ti, links­min­ti ki­tus?
– Ne ne, vai­kystėj vai­din­ti man ne­pa­ti­ko ir jo­kių dra­mos būre­lių ne­lan­kiau. Gal tie­siog toks ma­no hu­mo­ro jaus­mas, ku­ris galbūt paaug­lystė­je tarp draugų ėmė ryškė­ti. Tie­sa, baigęs mo­kyklą, kai mo­kiau­si Klaipė­do­je, jau kar­tais mėgda­vau ir rim­čiau pa­pokš­tau­ti. Būda­vo, kad per­si­rengęs kam­ba­rio drau­gus pa­gąsdin­da­vau, jie manęs net neat­pa­žin­da­vo.
– Minė­jo­te, kad esa­te žve­jys. Gal tu­ri­te ir dau­giau ho­bių?
– Žve­jy­ba ir mo­netų ko­lek­cio­na­vi­mas. Tu­riu ne­mažą ko­lek­ciją. Anks­čiau ko­lek­cio­nuo­da­vau ki­tu ša­lių mo­ne­tas, ir tar­pu­ka­rio, ir so­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio. Da­bar pra­dėjau rink­ti si­dab­ri­nes. Nuo mo­kyk­los do­miuo­si is­to­ri­ja, tai man pa­tin­ka toks ho­bis.
– O ko­kių temų ža­da­te im­tis ku­riant nau­jus fil­mu­kus?
– Da­bar ža­dam da­ry­ti se­rialą. Pa­va­di­ni­mas bus „Af­ri­ka Žemaitijoje”, bet dau­giau kol kas nie­ko ne­ga­liu iš­duo­ti. Tęsim ir fil­mu­kus apie žve­jybą. Pla­nuo­se yra ban­dy­ti kur­ti anglų kal­ba.
– Bet juk že­mai­čių kal­ba yra jūsų vi­zi­tinė kor­telė.
– Taip. Nors mo­ku ir kitų kalbų, bet, ma­nau, rei­kia did­žiuo­tis tuo, kad esa­me že­mai­čiai. Kur be­nu­va­žiuo­čiau, sa­vo tarmės neat­si­sa­kau.
– Gal ko nors pa­linkė­tumė­te skai­ty­to­jams?
– Dau­giau drąsos veik­ti, da­ry­ti ir ne­bi­jo­ti, ką ki­ti pa­sa­kys, nes tai bus tik jų nuo­monė. Jei­gu ne­si­se­ka, rei­kia pa­čiam ras­ti mo­ty­va­ci­jos, dėl ko kažką da­rai. Ir, ži­no­ma, ne­pra­ras­ti hu­mo­ro jaus­mo, nes ta­da gy­ve­ni­mas leng­ves­nis.
– Ačiū už po­kalbį.

 „La­bai did­žiuo­juo­si sa­vo jau­nai­siais žur­na­lis­tais“

„Do­man­tas jaunųjų ko­res­pon­dentų būrelį lan­ko jau ant­rus me­tus, Jus­tas pra­dėjo šiais me­tais, o Ag­nius pri­si­jungė vi­sai ne­se­niai, moks­lo me­tams be­si­bai­giant“, – taip šio in­ter­viu au­to­rius pri­sta­to Ku­lių gim­na­zi­jos moks­lei­vius į jaunųjų ko­respon­dentų būrelį su­būru­si lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ratū­ros mo­ky­to­ja Dai­va Za­lec­kienė.
Būre­lis sa­vo veiklą pra­dėjo prie­š tre­jus me­tus, mo­ky­to­ja sa­ko, kad kūrė jį norė­da­ma įgy­ven­din­ti sa­vo pa­čios mo­kyk­linę sva­jonę. Prad­žia bu­vo ne­drąsi, nuo įrašų apie mo­kyk­los gy­ve­ni­mo įvy­kius gim­na­zi­jos in­ter­ne­to sve­tainė­je. O ne­se­niai jau­nie­ji ko­res­pon­den­tai iš­sikėlė sau di­desnį iššūkį – at­gai­vin­ti mo­kyk­los laik­raštį. Ir jiems pa­vy­ko: pa­ke­liui – jau tre­čias „Gim­na­zi­jos naujienų” nu­me­ris.
„La­bai did­žiuo­juo­si sa­vo jau­nai­siais žur­na­lis­tais. Tai nėra būre­lis, kur atei­na­ma at­si­pa­lai­duo­ti, prie­šin­gai – tai tikrų tik­riau­sias dar­bas. Ši veik­la tik­rai au­gi­na as­me­nybę: lavė­ja kūry­bi­nis mąsty­mas (ką ra­šy­ti, kad ki­ti norėtų skai­ty­ti?), lai­ko pla­na­vi­mo įgūdžiai (sa­vaitė iki nau­jo nu­me­rio, o straips­nio dar nėra!), mo­ko­ma­si dirb­ti ko­man­do­je (ku­ris gal­vos klau­si­mus, o ku­ris juos už­duos?), įgy­ja­ma drąsos (in­ter­viu su di­rek­to­re kaž­kodėl ver­čia jau­din­tis...) ir iš­ban­do­ma kant­rybė (ma­ke­tuo­jant laik­raštį vi­sa­da bent vie­na ei­lutė ne­tel­pa ten, kur rei­kia)“, – taip šią užk­la­sinę veiklą api­būdi­na mo­ky­to­ja D. Za­lec­kienė.
Ir pri­du­ria: „Ti­kiu, kad šie žmonės neieš­kos leng­viau­sio ke­lio, bet vi­sa­da ras įdo­miau­sią. Lin­kiu jiems sėkmės.“