„Greiderio į pelkes nesiųsiu“

Skai­ty­to­jos at­siųs­ta nuo­trau­ka
Da­lis Di­džių­jų Mos­tai­čių ke­lio vir­to sun­kiai iš­va­žiuo­ja­ma pel­ke
Taip „Že­mai­čiui“ tre­čia­die­nį sa­kė Ku­lių se­niū­nė Dai­vu­tė Pet­raus­kie­nė, pa­klaus­ta, ko­dėl pa­mirš­ti Di­džių­jų Mos­tai­čių kai­mo ga­le gy­ve­nan­tys žmo­nės. Mums pa­ra­šiu­si mos­tai­tiš­kė ti­ki­na, kad jiems nuo­lat ten­ka murk­dy­tis pur­vy­ne, ku­riuo vir­to kai­mo pa­kraš­ty­je esan­tis ke­liu­kas.

Su laiš­ku ga­vo­me ir ke­lias nuo­trau­kas, ku­rio­se – smar­kiai pro­vė­žuo­tas ir ap­sem­tas ke­lias. Iš nuo­trau­kų at­ro­do, kad to­kiu ne­bent vi­su­rei­giu iš­va­žiuo­si. O jei reik­tų bris­ti, tai tik ap­sia­vus il­gais gu­mi­niais bo­tais.

Laiš­ko au­to­rė ne­slė­pė, kad grei­de­ris kai­me kart­kar­tė­mis vis dėl­to pa­si­ro­do. Bet esą va­žiuo­jąs tik iki kai­mo vi­du­rio kryž­ke­lės, o pa­ša­liuo­se gy­ve­nan­tie­ji pa­lie­ka­mi li­ki­mo va­liai. Ta­da žmo­nės ima tvar­ky­tis, kas kaip iš­ma­no, duo­bes ly­gi­na, kuo tu­ri: kas ply­tų į jas pri­me­ta, kas – ak­me­nų.

„Ar­tė­ja lapk­ri­tis, že­mės mo­kes­čio raš­tai jau su­ruoš­ti, mo­kė­sim vi­si. Kaž­kur pi­ni­gai nueis, nu­guls, nu­sės. Plun­gėj rei­kia nau­jų ša­li­gat­vių, gat­vių, tu­ne­lių ir aikš­čių – „At­sip­ra­šo­me, Plun­gė tvar­ko­si“. Ge­rai jai ir jos gy­ven­to­jams. Tik bū­tų ma­lo­nu, kad to­kiu ke­liu­ku val­džia pra­vež­tų ko­kį Sei­mo na­rį. Ak, ką jau ten jį, bent ra­jo­no val­džia pa­si­murk­dy­tų. Gal ta­da su­pras­tų, kad že­mės na­šu­mo ba­las, dėl ku­rio da­bar kai­mo gy­ven­to­jams ten­ka di­des­nį mo­kes­tį mo­kė­ti, čia bu­vo pa­di­din­tas be rei­ka­lo“, – „Že­mai­čiui“ at­siųs­ta­me laiš­ke guo­dė­si mo­te­ris.

Pa­sak mos­tai­tiš­kės, ne­tgi ir mo­kant di­des­nį mo­kes­tį, kai­mo ke­lio prie­žiū­rai dė­me­sio ne­ski­ria­ma. Ji siū­lo ra­jo­no val­džiai su­reng­ti ru­de­ni­nę iš­vy­ką į ra­jo­no pa­kraš­čius: „Lau­kiam su duo­na ir drus­ka, nes nė vie­no jų sa­vo kai­me ne­sa­me ma­tę.“

Ku­lių se­niū­nė ti­ki­no, kad ke­lias Di­džiuo­siuo­se Mos­tai­čiuo­se grei­de­riu bu­vo nu­ly­gin­tas praė­ju­sią sa­vai­tę. Ir tuoj pat pri­dū­rė, kad ly­gin­tas tik pa­grin­di­nis ke­lias, o ir šiam dar­bui tech­ni­kos te­ko paieš­ko­ti. Esą pa­ti pra­šė gi­ri­nin­ki­jos pa­gal­bos, mat tam rei­ka­lui sam­dy­tos įmo­nės, kai grei­de­rio vie­nu me­tu pri­si­rei­kia vi­soms de­šimt Plun­gės ra­jo­no se­niū­ni­jų, var­giai pri­si­šauk­si.

„Da­bar Di­džiuo­siuo­se Mos­tai­čiuo­se tik vie­nin­te­lė gat­ve­lė ne­ly­gin­ta li­ku­si. Bet jo­je grei­de­ris dar­ba­vo­si rug­sė­jo 11–12 die­no­mis. Kas per to­kį trum­pą lai­ką ga­lė­jo jo­je pa­si­keis­ti?“ – ste­bė­jo­si D. Pet­raus­kie­nė. O pa­skui pri­si­mi­nė, kad ne­to­lie­se tos nuo­ša­lios kai­mo gat­ve­lės dar­buo­ja­si miš­ki­nin­kai, tad ne­bent šie sa­vo sun­kias­vo­rė­mis ma­ši­no­mis ga­lė­jo iš­va­ži­nė­ti.

Se­niū­nė pa­ža­dė­jo pa­ti nu­va­žiuo­ti to ke­lio ap­žiū­rė­ti. Bet pra­šė su­pras­ti ir ją: tam, kad bū­tų ga­li­ma žvy­ro gat­vę ly­gin­ti, rei­kia su­lauk­ti pa­lan­kių orų. Da­bar, kai po ne vie­ną die­ną tru­ku­sio lie­taus gat­vės įmir­ku­sios, grei­de­rio siųs­ti ne­ga­li. Nau­dos iš to ne­bū­tų jo­kios. Bet kai tik bus su­lauk­ta sau­ses­nių orų, grei­de­ris į Di­džiuo­sius Mos­tai­čius at­va­žiuos – esą jis jau už­sa­ky­tas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.