Ir vėl – beždžionių tiltas

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­trau­ka
Ta­ke­lį, ve­dan­tį til­to link, ža­da­ma su­re­mon­tuo­ti, o pa­čiam til­tui dar teks pa­lauk­ti sa­vo ei­lės
Tur­būt ne­suk­lys­tu­me va­di­na­mą­jį be­ždžio­nių til­tą per Bab­run­go upę, esan­tį Plun­gės par­ko pa­šo­nė­je, tarp Par­ko, Bi­ru­tės ir Bab­run­go gat­vių, pa­va­di­nę tik­ru Plun­gės mies­to se­niū­no gal­vos skaus­mų. Bent jau „Že­mai­tis“ gy­ven­to­jų skun­dų dėl šio til­to būk­lės su­lau­kia ga­na daž­nai. Vi­sus juos per­duo­da­me Plun­gės mies­to se­niū­ni­jos va­do­vui Gin­ta­rui Do­mar­kui. Tie­sa, pa­sku­ti­nį­syk skųs­ta­sis ne dėl pa­čio til­to būk­lės, ku­ri tik­rai nė­ra ge­ra, bet dėl ta­ke­lio, ve­dan­čio nuo Bi­ru­tės gat­vės til­to link.

Į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si plun­giš­kė Van­da Si­ru­ta­vi­čie­nė pa­pa­sa­ko­jo, kad ne taip se­niai jos su­tuok­ti­nis, anks­tų ry­tą sku­bė­da­mas į dar­bą ir tuo ta­ke­liu leis­da­ma­sis že­myn prie til­to, pa­sly­do, griu­vo ir su­si­žei­dė ko­ją. Dėl to il­gą lai­ką bu­vo ne­dar­bin­gas, ken­tė­jo skaus­mus.

Mo­te­ris sa­kė no­rin­ti per­spė­ti ir ki­tus, kad bū­tų at­sar­ges­ni. Kar­tu pra­šė su­ži­no­ti, ar se­niū­ni­ja ke­ti­na tvar­ky­ti tą ta­ke­lį, mat jis daž­nai bū­na šla­pias ir sli­dus. O juo ir pa­čiu til­tu esą kas ry­tą į dar­bus ir į ne­to­lie­se esan­čią „Sau­lės“ gim­na­zi­ją trau­kia ne­ma­žai žmo­nių. Va­ka­re tuo pa­čiu ke­liu ten­ka grįž­ti at­gal.

Esą ne vie­ną gąs­di­na ne tik sli­dus ir daž­nai pa­žliu­gęs ta­ke­lis, bet ir pa­ts til­tas. Nors se­niū­ni­jos dar­bi­nin­kai daž­nai jį re­mon­tuo­ja, V. Si­ru­ta­vi­čie­nės žo­džiais, pa­na­šu, kad til­tas rei­ka­lau­ja rim­tes­nio at­nau­ji­ni­mo, mat vi­sa konst­ruk­ci­ja juo ei­nant lin­guo­ja ir siū­buo­ja.

Pa­si­kal­bė­ję su plun­giš­ke, nu­spren­dė­me pa­tys sa­vo aki­mis įsi­ti­kin­ti, ar tie­sa, ką iš­gir­do­me. O „pa­si­su­pę“ ant tik­rai ne­sau­giai at­ro­dan­čio til­to ir „pa­čiuo­ži­nė­ję“ jo link ve­dan­čiu ta­ke­liu, plun­giš­kės nu­si­skun­di­mus per­da­vė­me lai­ki­nai se­niū­no pa­rei­gas ei­nan­čiam G. Do­mar­kui.

Šis sa­kė pui­kiai ži­nan­tis vi­sas su šia vie­ta su­si­ju­sias pro­ble­mas. Ta­ke­lį ža­da­ma re­mon­tuo­ti – iš­klo­ti di­des­nė­mis gelž­be­to­ni­nė­mis plokš­tė­mis, mat įpras­tos ply­te­lės to­je vie­to­je, ku­ri daž­nai bū­na įmir­ku­si nuo lie­taus, ne­tin­ka.

Esą Plun­gės ši­lu­mos tink­lai net pa­ža­dė­jo tų plokš­čių se­niū­ni­jai duo­ti. Da­bar tik rei­kia su­lauk­ti žie­mos, ka­da ge­rai pa­šals ir tas plokš­tes bus ga­li­ma at­si­vež­ti prie til­to, mat va­žiuo­ti rei­kia per pri­va­čias žmo­gaus val­das ir ne­si­no­ri jų iš­mau­ro­ti.

„Jei gau­tu­me to žmo­gaus lei­di­mą va­žiuo­ti per jo te­ri­to­ri­ją ir žie­mą at­si­ve­žę pa­si­dė­tu­me tas plokš­tes, pa­va­sa­rį bū­tų ga­li­ma ta­ke­lį per­tvar­ky­ti. Kur kas di­des­nė pro­ble­ma dėl pa­čio til­to. Jį rei­kia re­mon­tuo­ti ka­pi­ta­liš­kai. Kal­bė­jom apie tai ir su Sa­vi­val­dy­bės va­do­vais. Nau­ją sta­ty­ti kai­nuo­tų la­bai bran­giai, o ir di­des­niam re­mon­tui rei­kia lė­šų. Kol kas jų ne­tu­ri­me. Gal atei­ty...“ – kal­bė­jo G. Do­mar­kas.