
Naujausios
Nenori būti stebimi
Paskutinis lašas moters kantrybės taurėje buvęs, kai prie Birutės g. 19-ojo ir 19-ojo B daugiabučių namų esančioje malkinėje įmontavo vaizdo stebėjimo kameras, dieną naktį fiksuojančias ne tik jų pačių sklypą, bet ir bendru taku vaikštančius kitus kaimynus...
„Kokią teisę jie turi mus filmuoti be mūsų visų sutikimo?“ – atėjusi į „Žemaičio“ redakciją klausė plungiškė, ramybę praradusi tuomet, kai kaimynės Rūtos Adomaitienės paprašiusi nupjauti šios sklype augančią vyšnią, smelkusią Vandos ir kitos kaimynės daržoves.
„O tada ir prasidėjo... Pradėjo kliūti ir mūsų laikomos ožkelės, buvo supykusi ir už nuimtas sūpynes. Bet kad nei ji pati su vyru, nei jos vaikai, kuriems butą 19-ame name yra nupirkę, čia negyvena. Jie – užsienyje. Tos sūpynės buvo suklypusios, supuvusios, niekieno nenaudojamos. Tai kai norėjom žolę po jomis nupjauti, ir nuėmėm“, – aiškino Vanda.
Susitvarkė tualetą, o dabar jį liepia iškraustyti
O galiausiai žiežirbos ėmė lakstyti dėl buvusio lauko tualeto. Vanda pasakoja Birutės g. 19-ame B name gyvenanti jau 30 metų, ir 25-erius iš jų tiek ji su šeima, tiek to namo kaimynai tuo tualetu naudojosi, kol prieš penkerius metus kanalizacija buvo įvesta į patį namą. Tuomet tualetas ir atsilaisvinęs, niekam reikalingas nebebuvęs. Vandos vyras daug plušėjęs, kol jį sutvarkęs: išsiurbęs fekalijas, išbetonavęs, naujas duris įdėjęs, privežęs grumsto, tvarkęs sienas. Tualetą sutvarkiusi šeima ten susikrovė malkas, kitus daiktus. Tačiau dabar R. Adomaitienė su vyru Egidijumi reikalaujantys buvusį tualetą atlaisvinti it savo. Nors, Vandos teigimu, Birutės 19-ajam namui, kuriame Adomaičiai ir turi butą, jis niekada nė nepriklausęs.
„Kaip ji (R. Adomaitienė – aut.) mus užsipuola, kaip pašėlsta – bijom jau ir į lauką išeiti. Nors mes niekam neužkliūvam, tų savo ožkelių į lauką nebevedam. O laikom jas tik dėl savo sergančio vaiko. Tiesa, turim mėšlo, bet ir jį susitvarkom“, – teigė Vanda.
Kamera – ne butaforinė
Vandos kvietimu nuvykome prie dviejų Birutės gatvės daugiabučių namų išsiaiškinti, ar situacija yra būtent tokia, kokią ją vaizduoja plungiškė. Ir iš tiesų pamatėme kamerą, į kurios stebėjimo lauką tikrai patenka keliukas, abiejų kaimynų vaikštomas. Tad stebėdamas jų įrašus, o gal ir „tiesiogines transliacijas“, apie kaimynų asmeninį gyvenimą gali sužinoti daug įdomių dalykų.
Įsitikinome ir tuo, kad kamera nėra butaforinė, o savo funkciją atlieką puikiai. Į jos akiratį pakliuvo ir žurnalistė, mat po keleto minučių svečiuose į daugiabučių kiemą jau įsuko R. ir E. Adomaičių mašina.
„Pamatėme, kad vaikštote su fotoaparatu, taip ir supratome, kad turbūt iš žiniasklaidos“, – nė neslėpė jiedu.
Sutuoktiniai aiškino atvažiavę, nes taip pat nori būti išklausyti. O susikalbėti gražiuoju su Vanda esą vilties jau nebeturi.
Nesutarimų daug: nuo vyšnios iki ožkų mėšlo
R. Adomaitienė patvirtino, kad iš tiesų viskas prasidėjo nuo vyšnios. Anot moters, ji Vandai net buvo leidusi naudotis savo sklypo dalimi, joje tvarkytis. Iš pradžių viskas buvę gerai, kol savo valdas kaimynei užleidusi R. Adomaitienė išgirdusi priekaištų – dėl vyšnios. Esą po to dažnai čia apsilankantys Adomaičiai ėmė pastebėti, kad kaimynė pradėjo pernelyg savivaliauti ir kitur.
„Vaikai buvo pasistatę sūpynes. Ėmė ir nugriovė. Dar ir rąstus pasiėmė. O kai paklausėm, kur jie yra, sako: „Po nakties dingo...“ Mūsų sūpynių vietoje savo statinį pasistatė. Todėl netoliese jo susitvarkėm tokį šiukšlyną ir ant jo pasistatėm pavėsinę, nes jau matom, kad mus stumia lauk“, – aiškino R. Adomaitienė.
Beje, sakė kaimynei ir daugiau priekaištų turinti: esą`prie daugiabučių namų nuolat mekena jos auginamos ir į lauką neišleidžiamos ožkos, smirdi šių gyvulių mėšlas.
„Kai pradėjom piktintis, tą mėšlą sutvarkė, žolėmis užmetė, tai ta smarvė dabar mažesnė. Bet įsivaizduokit: jie čia, šio sklypo teritorijoje, ir savo ožkas skerdžia“, – dabar jau guodėsi R. Adomaitienė, neslėpusi, kad dėl minėtų gyvulių nepriežiūros yra pranešusi Maisto ir veterinarijos tarnybai.
Tualetas – 19-ojo namo
Tačiau didžiausi pykčiai, pasirodo, verda dėl buvusio lauko tualeto, kuris, kaip rodo dokumentai, priklauso Birutės g. 19-ajam namui. R. ir E. Adomaičiai aiškino, kad šiame name įsigyti būstą galėjo tik su ta sąlyga, kad apdraus šį statinį – esą kitaip sandėris nebūtų įvykęs. O kadangi tai kainavę, norintys, kad tas tualetas ir atitektų jų namui, o ne būtų nusavintas kaimynų.
E. Adomaitis žurnalistei parodė ir dokumentus, kuriame aiškiai parašyta, kad statinys išties priskirtas 19-ajam daugiabučiam namui, o ne gyvenamam Vandos šeimos.
„Tai kodėl to dokumento neparodote kaimynei?“ – paklausėme.
Anot E. Adomaičio, priežastis paprasta – ši tiesiog nesiklausanti ir nieko matyti nenorinti. Nors prieš jiems atvykstant Vanda mums tikino, kad būtent kaimynai su ja nesikalba ir dokumentų, pagrindžiančių jų reikalavimą atlaisvinti tualetą, nerodo.
„Jeigu jau taip yra, tegu ateina įspėjimas, kad reikia tualetą iškraustyti“, – mums visiems esant kartu piktinosi Vanda.
Ir nors žurnalistės atvykimas kaimynus suvedė krūvon ir buvo puiki proga civilizuotai pasikalbėti bei dokumentus peržiūrėti, tąkart apčiuopiamų vaisių tai nedavė.
Įsikišo ir policija, ir seniūnija
Po mūsų apsilankymo Birutės gatvėje aistros ne tik kad nenurimo, tačiau dar labiau įsiplieskė. Vanda pasakojo dėl kamerų kreipusis į policiją, tačiau esą šie atvykę ėmė dėl tualeto kibti.
Adomaičių versija kita – esą tai kaimynė pareigūnus dėl tualetų išsikvietusi, o dabar porina, kad tai šie jai „policiją užsiundė“.
Kaip ten bebūtų, Vandai po šio susitikimo dar ne kartą teko su pareigūnais bendrauti. Esą jie ir įspėti dėl tualeto iškraustymo buvo atvažiavę, ir gąsdinę, ir baudomis grasinę. Tačiau niekada jokio dokumento taip ir neparodę. Galiausiai Adomaičiai įsidėję į tualetą spyną ir jį su visu ten laikomu Vandos turtu užrakinę.
Vanda dėl tualeto įsiteisinimo kreipėsi į Savivaldybę, tačiau gavusi raštą, kad minėtas statinys išties kitam namui priklausąs...
Tuomet moteriai galva visai susisukusi. Savo problemų spręsti ir užtarimo ieškoti buvo ir į seniūniją nuėjusi, tačiau, kur beeitų, visos institucijos pasakiusios, kad tai jai reikia tualetą atlaisvinti. Galų gale atlaisvinusi, tačiau jaučianti nuoskaudą – kodėl iš jos atėmė tai, ką jos vyro rankos buvo sutvarkiusios? Ir kodėl šitiek metų visas jų namas nežinojęs, kad ne savo turtu naudojasi?
„Tai, matyt, kažkada anksčiau kažkas yra suklydę, nes kaip tualetas gali priklausyti kitiems, jei su mano malkine ribojasi, po tuo pačiu stogu yra? – svarstė Vanda. – Čia yra kaimynų pavydas, pyktis kažkoks... Nes tuomet kam jiems, turčiams, tas tualetas reikalingas?“
Filmuoti be sutikimo negalima
Tačiau, kaip jau minėjome, ir mes savo akimis įsitikinome, kad dokumentuose tualetas – Birutės g. 19-ojo namo. Tik gal Vandai niekas tinkamai to nemokėjo išaiškinti, o gal ji pati, jaučianti neteisybę dėl vyro įdėto triūso šį tvarkant, ne viską nori girdėti?
Apmaudu, kad kaimynai pykstasi ir vieni kitiems institucijas kviečia ne dėl kokio nors dėmesio verto statinio, o dėl mažos vertės... buvusio lauko tualeto.
Tuosyk, kai kalbėjomės su Adomaičiais, jie tikino ir patys ramybės norintys. Norintys mieste ir gyventi kaip mieste, o ne ožkų mekenimo budiname kaime (Tiesa, anot Vandos, atvykę veterinarijos specialistai dėl ožkų jiems priekaištų neturėję, tik sužymėti liepę), stengiantys viską savo valdose susitvarkyti taip, kad atvažiuoti būtų malonu, tačiau to ramiai daryti esą negalintys...
„Tegul ramybė būna, ir mums tų kamerų nereikės. Mes – už saugią kaimynystę“, – tikino abu. Ir paaiškino esą kamerų prireikę, jog kaimynė jiems dar ko neiškrėstų.
Paklausti, ar žino, kad filmuoti bendro naudojimo valdose, kur vaikšto pašaliniai žmonės, negalima, sutuoktiniai tikino kamerą kažkokiu būdu įsiteisinsią. Tačiau paskambinę Plungės policijos komisariato viršininkui Gintautui Pocevičiui įsitikinome, kad tokio būdo nėra. Tik vienintelis kelias – bendru gyventojų sutarimu, kurį, vargiai, ar šiuo atveju pavyks gauti.
Kaip gyventi toliau?
Tokį klausimą mums uždavė Vanda, jau atlaisvinusi kažkada jos vyro sutvarkytą buvusį tualetą. Ji sakė neįsivaizduojanti, kaip reikės toliau sutarti su kaimynais, kurie dėl „tokių niekų kariauja“.
O sutarti reikės, nes vienam kieme darbuojantis bent prasilenkti juk teks. Ir būtų geriau – be pykčių.
Gera kaimynystė – labai svarbi. Juk ne veltui net parduodant butą ar namą ne vienas privalumu įvardija „gerus kaimynus“. O kai kaimynai vieni kitų gyvenimus verčia karu, rodos, ir diena sutemsta.
Bet vieno recepto geresniems kaimynų santykiams šiuo atveju nėra. Aišku tik tiek, kad vienai pusei reikėtų nusileisti. Nebūtinai paspausti ranką, nebūtinai sveikintis susitikus, tačiau bent jau nebesipykti ir ryžtis karo kirvį užkasti. Gal tuomet tai išvydusi antroji pusė irgi atlėgtų. Senos nuoskaudos dėl to galbūt ir nepasimirštų, tačiau bent jau nebūtų atviras kelias naujoms.