Kapinaites aptvarkys dėl ramybės „dūšioms“

Vie­ta – ne­pri­žiū­ri­ma

Tel­šiš­kio mi­ni­mos ka­pi­naitės yra Rai­šai­čių kai­me, va­žiuo­jant Alsėd­žių link, miš­ke­ly­je prie pat ke­lio. Tie­sa, grei­čiau va­žiuo­da­mas ir tiks­lios vie­tos ne­ži­no­da­mas ga­li ir pralėk­ti, juo­lab kad į ka­pi­nai­tes jos ne­pa­na­šios – nei ant­ka­pių, nei kry­žių. Ant kal­ne­lio miš­ke­ly­je sto­vin­čią kop­lytėlę go­žia krūmai, nors pa­kelė­je jie išp­jau­ti – gal vie­ti­nių, gal ke­li­ninkų.
Pa­ti kop­lytė­le ne nau­jais da­žais kve­pian­ti, at­virkš­čiai –  se­niai rūpes­tingų rankų pri­si­lie­timą jau­tu­si. Kaž­ka­da ap­tver­tos tvo­relės li­ko gal pusė, ki­ta išk­le­ru­si, iš­vir­tu­si. Ir bu­vu­sių kry­žių ne­ma­ty­ti. Stik­las, sau­gan­tis švč. Mer­gelės Ma­ri­jos skulptūrėlę, – mu­si­nas, įskilęs.
Me­tus žvilgsnį kop­lytėlės vi­dun ma­ty­ti, kad ir jis – ne­va­ly­tas, ne­tvar­ky­tas, liūdną vaizdą su­stip­ri­na prie vil­tin­gai žvel­gian­čios Mer­gelės Ma­ri­jos kojų pa­dėtos plas­ti­kinės tulpės, kaž­ka­da turbūt bu­vu­sios raus­vos, o da­bar jau ne­nu­sa­ko­mos spal­vos...  Pa­ti kop­lytėlė – ne me­dinė, o mūrinė. Ga­li­ma spėti, kad ją, ne­pri­žiū­rimą, tik tas ir sau­go nuo su­ny­ki­mo.
Tad ši vie­ta, kaip įsi­ti­ki­no­me nu­va­žiavę, iš­ties gan ap­leis­ta. Taip ir rašė mūsų skai­ty­to­jas. Ta­čiau, anot jo, ka­pi­naitės ne vi­sa­da at­rod­žiu­sios ši­taip ap­verk­ti­nai. „Net so­viet­me­čiu bu­vo pri­žiū­ri­mos ir tvar­kin­gos <...> Tuoj po ka­ro čia su­si­rink­da­vo Grumb­lių, Rai­šai­čių, Pae­žerės ir Alek­sių kaimų gy­ven­to­jai ge­gu­žinėms pa­mal­doms. Bu­vo gie­da­ma šven­čiau­sios Mer­gelės Ma­ri­jos li­ta­ni­ja ir ki­tos mal­dos.“
Vy­rui spaud­žia širdį, kad so­vie­ti­niais me­tais, kad ir kaip ne­si­norėtų ly­gin­ti, čia bu­vo tvar­ka, o „lais­voj Lie­tu­voj ši­tos ka­pi­naitės nerū­pi nei Grumb­lių se­niū­ni­jai, nei Alsėd­žių pa­ra­pi­jai, nei minėtų kaimų bend­ruo­menėms“. Esą ne­sup­ran­ta­ma, kur din­go žmo­nių dva­sin­gu­mas, ga­liau­siai – pa­gar­ba čia kaž­ka­da pa­lai­do­tiems žmonėms.


Žmonėms tar­si ne­rei­ka­lin­ga, o se­niū­ni­jai ne­prik­lau­so

To­kias ka­pi­nai­tes pa­pras­tai pri­žiū­ri se­niū­ni­jos. Tad kodėl esan­čios Rai­šai­čiuo­se pa­lik­tos li­ki­mo va­liai?
Paukš­ta­kių se­niū­nas Au­ri­mas Va­si­liaus­kas, iš­girdęs pro­blemą, sakė iš­syk atsakyti ne­galįs. Rei­kia iš­siaiš­kin­ti ka­pi­nai­čių pri­klau­so­mybę, kie­no žemė­je jos yra, pa­si­kalbė­ti su Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės pa­vel­do­sau­gi­nin­ku Gin­ta­ru Ra­mo­nu. Todėl pa­prašė pa­skam­bin­ti už ke­le­to dienų.
Su­laukęs ant­ro žur­na­listų skam­bu­čio, A. Va­si­liaus­kas pa­sa­ko­jo buvęs su G. Ra­mo­nu į Rai­šai­čius nu­va­žiavęs, vietą ap­žiūrėjęs. Esą pa­sku­tinį­syk se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai čia koją bu­vo įkėlę gal prie­š de­šimt metų. Po to Sa­vi­val­dybės nu­spręsta –  jei ob­jek­tas nėra įre­gist­ruo­tas kaip vals­tybės sau­go­mas, jo se­niū­ni­ja pri­žiūrė­ti ne­tu­ri. Tie­sa, vie­ta, kur sto­vi kop­lytėlė, – vals­tybės val­dos, lais­vas vals­ty­bi­nio miš­ko plo­tas, ta­čiau esą jis nėra išs­kir­tas Sa­vi­val­dybės po­rei­kiams. Ma­tyt, yra Na­cio­na­linės žemės tar­ny­bos ži­nioj.
„Ra­dom įra­šus, kad vis­kas ten bu­vo pa­da­ry­ta 1992 me­tais. Kalbė­jom su vie­ti­niais gy­ven­to­jais, net kop­lytėlės nu­ga­rinėj da­ly yra pa­ra­šy­ta, kad Bag­do­nienės ini­cia­ty­va bu­vo pa­sta­ty­ta ta kop­lytėlė. Bag­donų gyvų ne­bėra, o jų vai­kai ini­cia­ty­vos tvar­ky­ti ne­ro­do“, – ap­gai­les­ta­vo se­niū­nas.


Kartą per me­tus ap­tvar­kys

Pa­sak A. Va­si­liaus­ko, da­bar net sun­ku pa­sa­ky­ti, ar ka­da nors čia bu­vo kaž­kas pa­lai­do­ta, nes lai­do­ji­mo vietų žy­mių neiš­likę, tik stovėjęs kry­žius, ak­me­ni­mis ap­dėtas. Ta­čiau aiš­ku, kad ši vie­ta kaž­kam dar svar­bi, galbūt ga­li­mai pa­lai­dotų žmo­nių gi­mi­nai­čiams, nes matęs čia žva­kių. Tik kodėl jie pa­tys ka­pi­naitė­mis ne­si­rūpi­na?
Esą net so­viet­me­čiu ši vie­ta ne­bu­vo įtrauk­ta į ka­pi­nai­čių sąra­šus. Apsk­ri­tai G. Ra­mo­nas, iš­naršęs vi­sus ar­chy­vus, jo­kio įra­šo apie jas ne­radęs, tad ir da­bar įtrauk­ti į sąra­šus ne­są rei­ka­lo.
Se­niū­nas pa­vel­do­sau­gi­nin­ko klausęs, galbūt au­ten­tiš­ka yra Ma­ri­jos skulptūrė­le, gal vien dėl to vertėtų šią vietą sau­go­ti. Ta­čiau ji te­san­ti plas­ti­kinė ir išs­kir­tinės vertės ne­su­ku­ria.
„Tie­siog žmonės su­gal­vo­jo, 1992 me­tais pa­darė mūrinę kop­lytėlę, laip­te­lius pa­li­pi­mui, ir vis­kas“, – aiš­ki­no se­niū­nas.
Įtrauk­ta ar ne­įtrauk­ta į ko­kius nors sąra­šus, bet, ma­tyt, žmonėms vertę ši vie­ta tu­ri, jei­gu ją lan­ko, žva­ke­les de­ga, ga­liau­siai su­si­rūpinę laiš­kus re­dak­ci­jai ra­šo. Tad kaž­kas juk tu­ri šia vie­ta pa­si­rūpin­ti.
Se­niū­nas pa­ti­ki­no, jog taip ir bus. Paukš­ta­kių se­niū­ni­ja tu­ri 23 vals­tybės sau­go­mus ob­jek­tus – pi­lia­kal­nius, sen­ka­pius. Daž­niau lan­ko­mus tvar­ko du­kart per me­tus, re­čiau lan­ko­mus – kartą. Šiuo me­tu kaip tik ruo­šia­ma­si va­žiuo­ti jų ap­žiūrė­ti, bai­gus pjau­ti žolę vie­šo­se priei­go­se. Tad va­žiuo­da­mi se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai už­suks ir į Rai­šai­čius.
„Iš pa­gar­bos dūšioms, ve­lio­nims, ku­rie ga­li­mai bu­vo čia pa­lai­do­ti, nu­va­žiuo­sim, pra­kir­sim men­ka­ver­čius krūmus, kad kop­lytėlė la­biau ma­tytų­si nuo ke­lio, ap­grėbsty­sim žolę, pa­nai­kin­sim tvo­ros li­ku­čius“, – žadė­jo se­niū­nas.
Tie­sa, di­des­nių darbų se­niū­ni­ja ten ne­da­rys ir nau­jos tvo­ros ne­tvers – ne­ga­lin­ti re­mon­tuo­ti jai ne­pris­kir­to ob­jek­to. Ta­čiau žur­na­lis­tams žod­žiu įsi­pa­rei­go­jo šias ka­pi­nai­tes ap­žvelg­ti ir ap­tvar­ky­ti kas­met.