Kapvietę išniekino ar tvarkė?

Rūtos LAU­RI­NAI­TIENĖS nuo­trau­ka
Kai lankėmės Rie­ta­vo ka­pinė­se, ši kap­vietė at­rodė taip: nors pa­mink­las nu­vers­tas ir nuim­ti bor­te­liai, aki­vaiz­du, kad ji pa­ruoš­ta tvar­ky­ti. Ta­čiau kitą­dien kaž­kas nu­nio­ko­jo nau­jai iš­lietą ap­vadą
Rietaviškis Jūras Dangveckis, atėjęs lankyti artimųjų kapų, pasakojo akimirkai netekęs žado: paminklas – nuverstas ant kapvietės, čia pat suversti ir borteliai. „Tai – kapo išniekinimas! Galbūt kažkas čia sau vietą ruošiasi?!“ – paskambinęs į „Žemaičio“ redakciją emocingai kalbėjo artimųjų kapvietę prižiūrintis rietaviškis ir kvietė atvažiuoti pasižiūrėti, kas šventoje vietoje vysta. Taip ir padarėme. Tiesa, tądien Rietavo kapinėse nebuvome vieninteliai svečiai – Jūro iškvietimu čia lankėsi ir policija, apie įvykį pranešta seniūnui, netgi merui.

Ant kojų sukėlė atsakingas tarnybas

J. Dangveckis telefonu žurnalistams pasakojo, kad minėtoje kapvietėje palaidoti jo tėvai ir broliai. Jis čia atgulusiuosius lankąs dažnai, kapvietę prižiūrintis, kone kasdien laistantis gėles. Tačiau neseniai orai buvo lietingi, tad laistyti gėlių nereikėję. O apsilankęs prie kapvietės po keturių dienų Juras išvydo, kad ši, jo žodžiais, išniekinta.

Vyriškis pasakojo ant kojų sukėlęs visas atsakingas tarnybas, tačiau šios neva įvykį tik bandančios užglaistyti. Karčių žodžių rietaviškis negailėjo ir kapinių prižiūrėtojai. Esą jos darbas viską kapinėse sužiūrėti, tad kaip gali būti, kad apie incidentą ji ničnieko nežinanti?!

Kai ant liežuvio galo jau sukosi klausimas, galbūt čia pirštus bus prikišę J. Dangveckio giminaičiai, užbėgdamas už akių vyriškis patikino, kad iš jo giminės niekas šios kapvietės „užkabinti“ negalėjo. Vyro akimis tai – vandalizmas arba mėginimas užsigrobti svetimą kapą.

„Svarbiausia, kad nenukentėtų kaimyniniai kapai“

Nurūkome į Rietavo miesto kapines situaciją įvertinti patys. Reikia pasakyti, kad ji – dviprasmiška. Paminklas iš tiesų nuverstas, senieji apvadai – išardyti, viskas sukrauta ant kapo, pati kapvietė – susiaurinta. Galėtum sakyti, kad išties – vandalizmas, jei ne naujai išpiltas cementinis apvadas. Akivaizdu, kad kapas šitaip „išniekintas“ tiesiog norint jį sutvarkyti, o ne turint chuliganiškų paskatų. Tačiau kodėl apie tokius ketinimus pats Juras nieko nežino?

Taip mintijant žurnalistus pastebėjo ir ėmė kalbinti šias kapines ilgus metus prižiūrinti Ilona Meškauskienė. Moteris pasakojo jau seniau, gal prieš dvi savaites, pastebėjusi, kad čia pilami nauji apvadai, kad viskas suversta ant kapvietės.

„Man svarbiausia, kad nenukentėtų kaimyniniai kapai. O jeigu kas nors tvarkosi savo prižiūrimą kapvietę ir ant jos susikrovė, čia jau pačių savininkų reikalas. Kokie meistrai darbavosi, negaliu pasakyti. Gal tuomet, kai buvo atvažiavę, kitame kapinių gale buvau. Kiek čia trunka tas kelias lentas sukalti... Kapinės – didelės, o aš viena. Meistrai iš visos Lietuvos atvažiuoja. Jei pamatau, kad stato paminklą ar keičia, būna, prieinu, pašnekinu. O šįkart nepamačiau“, – aiškino apie 8 tūkst. kapviečių turinti sužiūrėti moteris.

Nesileidžia į kalbas

I. Meškauskienė spėliojo, kad tiesiog giminės tarpusavyje nesusikalbėjo. „Pas mus tokių situacijų – va tiek“, – vaizdžiai pasakojo kapinių prižiūrėtoja. Pasak jos, apmaudžiausia, kad pats J. Dangveckis aiškintis šio įvykio nė kiek nepadeda. Priešingai – sukėlęs visus ant kojų atsitvėrė tylos siena.

„Kad bent duotų už ko užsikabinti... O dabar savo šeimoj neišsiaiškina ir dar puola kaltinti kitus. Juk jei kažką įtari, tai pirmiausia pasiklausk – gal kas iš giminių tau nežinant tvarko“, – J. Dangveckio elgesiu stebėjosi I. Meškauskienė.

Pareigūnai kviesti ir antrąkart

Kitą darbo dieną – pirmadienį – kalbintas Rietavo miesto seniūnas Petras Lengvenis apie galimą kapvietės išniekinimą kalbėjo labai atsargiai: „Taip, kapas judintas. Mano nuomone, jį pradėjo tvarkyti giminės. Matyt, ten kažkas tarp giminaičių vyksta, juk jis (J. Dangveckis – aut.) ir dukterėčią turi. Daugiau kažką bijau sakyti, nes abu kartus ir policijai pranešta“, – „Žemaičiui“ sakė P. Lengvenis.

Paaiškėjo, kad penktadienio įvykiais Dangveckių kapvietės „detektyvas“ nesibaigė. Pasirodo, policijos pareigūnai čia lankėsi ir šeštadienį, mat tą rytą pastebėta, kad dabar jau suniokotas naujai išlietas cementinis apvadas.

Seniūnas sakė, jog ir šis incidentas yra tiriamas, tad dabar laukiama, ką pasakys pareigūnai. O esą paties J. Dangveckio prakalbinti nepavyksta: „Mėginome šnekėtis, bet... nesiklauso.“

„Dabar kapas tai jau tikrai išniekintas, – apie antrą „pasikėsinimą“ į kapvietę sakė I. Meškauskienė. – Atėjau šeštadienį darbuotis ir radau atluptas lentas, išdaužytą apvadą. Policija atvažiavo, nusifotografavo ir pečiais trauko. Ar šįsyk tik nebus jis pats...“

Buvo susitarę, kad tvarkys

Kapinių prižiūrėtoja pažadėjo patikrinti, kam pagal visus dokumentus priklauso šios kapvietės priežiūra. Rado įrašą, kad greičiausiai nesusikalbėjimo objektu virtusią kapvietę prižiūri J. Dangveckis.

Tuomet ar ne jis ir turėtų spręsti, kas ir ką šioje vietoje gali daryti? Tačiau I. Meškauskienė patikslino, jog tvarkančiajam kapą yra tik pirmenybė jame laidotis, o dėl paties tvarkymo jau reikia derinti su namiškiais.

Ir esą tokių kalbų apie planus tvarkyti Dangveckių šeimos kapą išties būta. Anot kapinių prižiūrėtojos, jau susisiekta su užsienyje gyvenančia J. Dangveckio giminaite. Paaiškėjo, kad ji ir nusamdė meistrus. Netrukus darbus šie būtų baigę, tačiau atvažiavusius sustabdė jau pati I. Meškauskienė. Pasakiusi: kol giminės tarpusavy neišsiaiškins, kapvietės neliesti.

Aiškinasi abu atvejus

„Žemaitis“ kalbėjosi ir su Rietavo policijos komisariato vyresniuoju tyrėju Aurimu Puidoku, kuris pavaduoja atostogaujantį viršininką Marių Vaičikauską. A. Puidokas patvirtino I. Meškauskienės žodžius, kad kapvietę tvarkę giminaičiai jau nustatyti.

„Kapas tikrai nėra išniekintas, jis tvarkomas. O pareiškėjas mums jokių komentarų neteikia“, – sakė viršininko pavaduotojas.

Jis atskleidė, kad tiriami abu užfiksuoti atvejai. Esą pareigūnai įtaria, kad šeštadienį naująjį apvadą išardyti galėjo pats pareiškėjas, nepatenkintas kapvietės tvarkymu. Esą dėl penktadienio įvykio pareiškimą policijai jis parašė, o dėl šeštadienio dar nebuvo kreipęsis. Dabar neaišku, ar dėl pastarojo išniokojimo pretenzijų neturės darbus užsakę giminaičiai.

Ši istorija – gera pamoka visiems, kad bet kokius svarbesnius klausimus reikia spręsti viską užfiksuojant popieriuje, juodu ant balto, su visais parašais. Ypač, jei tie klausimai susiję su artimųjų kapais, kurie lietuviams labai svarbūs nuo seno. Popierius – neginčijamas įrodymas, o žodžio niekur neprisegsi.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.