„Pirmiausia pjaunam – tada vešim“

Plun­giš­kis kalbė­jo apie ne­to­li jo na­mo esantį kaž­ka­da bu­vu­sio spor­to aikš­ty­no plotą. Ja­me žolė į  gan sto­ras pra­dal­ges su­gu­lu­si. Vy­ras būgštau­ja, kad dėl to­kio ne­ūkiš­ku­mo ga­li ir gais­ras kil­ti. „Juk ten ir med­žiai, ir krūmai, o žolė sau­sa... Ne­duok Die­ve, kas at­si­tiktų, o dar ir vaikų dar­že­lis prie pat.“
Plungės se­niū­ni­ja tą žolę sa­ko iš­ve­šian­ti pa­ti, bet se­niūnė Dan­gi­rutė Jur­ku­vienė žars­ty­ti pa­žadų, ka­da tai įvyks, ne­skubė­jo. Esą mies­tas ir to­liau šie­nau­ja­mas, dar yra ne­pjautų plotų, tad būtent jie da­bar ir yra se­niū­ni­jos prio­ri­te­tas.
D. Jur­ku­vienė aiš­ki­no, jog ten, kur žolė į pra­dal­ges su­gu­lu­si, bu­vo pjau­ta pa­čios se­niū­ni­jos, o tie plo­tai, ku­ri ji su­mul­čiuo­ta – jau „Ra­gu­vilės“ dar­bas.
Anot se­niūnės, su­mul­čiuo­ta žolė anks­čiau ar vėliau per­žels. Kas ki­ta – dėl pra­dal­gių. Se­niū­ni­jos dar­bi­nin­kams, priim­tiems pa­gal Užim­tu­mo di­di­ni­mo pro­gramą, teks jas pa­tiems grėbti ir į ma­šiną krau­ti, po to – ga­ben­ti lauk. Tik dar, ma­tyt, neaiš­ku, į ko­kią ma­šiną krau­ti reikės, mat ta, ku­rią tu­ri pa­ti se­niū­ni­ja, se­niūnės žod­žiais – „bu­ta­fo­rinė“, šie­nui iš­vež­ti ne­la­bai tin­ka.
O vi­siš­kai iš­čius­ty­to mies­to, bent jau iki tos die­nos, kai įvyks kon­kur­sas ir mies­to prie­žiū­rai bus pa­si­rink­tas nau­jas ran­go­vas (anks­tesnį kon­kursą laimė­ju­si „Ki­to­kia die­na“ žo­lei pjau­ti ne­turė­jo tech­ni­kos), ne­ver­ta tikė­tis. Mat pa­slaugą iš „Ra­gu­vilės“ te­ko pirk­ti sku­biai ir ne­tikė­tai, pir­ki­mas bu­vo ma­žos vertės ir trum­pa­lai­kis. Džiu­gu bent tiek, kad il­ga­laikę pa­slaugą mies­tui pri­žiūrė­ti se­niū­ni­ja turėtų įsi­gy­ti per liepą. Mies­to šventę galbūt su­tik­sim ir vi­siš­kai ap­si­kuopę.