Vyrų girdymas ar verslo žlugdymas?

Neuž­mie­ga be ra­mi­na­mų­jų

Pa­sak Dai­vos Kirs­tu­tie­nės, ku­ri šį vers­lą įsi­gi­jo prieš me­tus, ano­ni­mi­niai skun­dai jos jau ne­bes­te­bi­na – kaip iš gau­sy­bės ra­go jie pi­la­si kas sa­vai­tę. Rea­guo­da­mi į to­kius nu­si­skun­di­mus par­duo­tu­vė­je re­gu­lia­riai ap­si­lan­ko tai vie­nos, tai ki­tos kont­ro­liuo­jan­čios įstai­gos at­sto­vai. An­tai ne­se­niai tik­ri­no hi­gie­nos spe­cia­lis­tai, ne­se­niai du­ris bu­vo vars­to­mos ir ko­mu­na­li­nin­kų.

„Net ir no­rė­da­mi, ne­ga­lė­tu­me al­ko­ho­lio drau­džia­mu lai­ku par­da­vi­nė­ti – juk tu­rim sar­gy­bi­nį. Kas­dien į par­duo­tu­vę atei­na, ap­si­per­ka ir vis dėl ko nors ka­bi­nė­ja­si. Nors esa­me to pa­ties am­žiaus, ma­ne te­ta va­di­na. Ir vi­sų jo skun­dų tas pa­ts brai­žas bū­na, – guo­dė­si D. Kirs­tu­tie­nė. – Anks­čiau šio­je par­duo­tu­vė­je dir­bau par­da­vė­ja, o per­nai su­gal­vo­jau pa­ti pa­ban­dy­ti pre­kiau­ti. Anks­tes­nė sa­vi­nin­kė Jū­ra­tė Sta­po­nie­nė iš­kart ma­ne įspė­jo: „Tu su­varg­si“. Bet vis tiek no­rė­jau: vie­ta – ge­ra, ša­lia mo­kyk­la...“

Mo­te­ris sa­kė ir iš tik­rų­jų vargs­tan­ti: „Nak­ti­mis ne­mie­gu, nuo ner­vų vais­tus ge­riu. Tai – pa­pras­čiau­sias vers­lo nai­ki­ni­mas. Juk jei iš tie­sų bū­tų taip, kaip ra­šo­ma, žmo­gus ne­bi­jo­tų į akis sa­ky­ti, ne­si­slėp­tų už ano­ni­mo. O ši­taip el­gia­si tik šmei­ži­kai.“

Esą rū­pi­na­si vy­rais

O „Že­mai­čiui“ at­siųs­ta­me ano­ni­mi­nia­me laiš­ke vargs­tan­čios ti­ki­na rie­ta­viš­kės. Pra­šo su­ži­no­ti, ar ga­li­ma pre­kiau­ti al­ko­ho­li­niais gė­ri­mais UAB „Sta­jū­rė“ par­duo­tu­vė­je nuo 7.30 val. iki 20, o kar­tais net iki 21 va­lan­dos, klau­sia, koks at­stu­mas tu­rė­tų bū­ti nuo mo­ky­mo įstai­gos, kad Sa­vi­val­dy­bė iš­duo­tų lei­di­mą pre­kiau­ti al­ko­ho­liu.

„Jei ga­li­te, iš­spręs­ki­te šią pro­ble­mą, nes mū­sų vy­rai ne­pra­ras­tų dar­bo, ne­tu­rė­da­mi kur nu­si­pirk­ti al­ko­ho­lio“, – ra­šo­ma laiš­ke.

Ti­kė­tis, kad vy­rai ne­be­gers, nes iš vie­nos par­duo­tu­vės bus atim­ta li­cen­ci­ja pre­kiau­ti al­ko­ho­li­niais gė­ri­mais, kiek nai­vo­ka. No­rint su­vil­gy­ti gerk­lę, svai­gių­jų gė­ri­mų vi­sa­da ga­li­ma nu­si­pirk­ti iš anks­to. Ne­ra­si jų vie­no­je par­duo­tu­vė­je – ap­si­suk ant kul­no ir ke­liauk į ki­tą. Rie­ta­vas – ne kai­mas, be ma­žų­jų krau­tu­vių, pir­kė­jų iš­skės­to­mis ran­ko­mis lau­kia ir bent du pre­ky­bos cent­rai.

Ta­čiau tai­syk­lių pri­va­lu lai­ky­tis vi­siems. Al­ko­ho­lio kont­ro­lės įsta­ty­mas nu­ro­do, jog pre­ky­ba al­ko­ho­liu ga­li­ma pirmadieniais–šeštadieniais nuo 10 iki 20 val., o sek­ma­die­niais – nuo 10 iki 15 va­lan­dos.

Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės tei­si­nin­kės Ie­vos Kra­ji­nai­tės klau­sė­me, ko­kią įta­ką Sa­vi­val­dy­bė tu­ri tuo at­ve­ju, jei­gu par­duo­tu­vė iš tie­sų spjau­na į ga­lio­jan­tį įsta­ty­mą ir al­ko­ho­lį par­da­vi­nė­ja, ka­da tik jai pa­to­gu. Pak­lau­sė­me ir to, koks at­stu­mas nuo ug­dy­mo įstai­gų iki pre­ky­ba al­ko­ho­liu už­sii­man­čiu par­duo­tu­vių tu­ri bū­ti, kad šios iš Sa­vi­val­dy­bės gau­tų li­cen­ci­ją.

Bū­dų už­draus­ti pre­ky­bą yra

I. Kra­ji­nai­tė pa­brė­žė, kad pri­va­lu lai­ky­tis ga­lio­jan­čio įsta­ty­mo, ir pa­ti­ki­no, kad Sa­vi­val­dy­bė čia ga­lių ir­gi tu­ri. Mat ji ga­li už­draus­ti pre­kiau­ti al­ko­ho­liu „<...> lais­vės atė­mi­mo, ka­ri­nė­se ir su­ka­rin­tos tar­ny­bos, po­li­ci­jos ir ki­to­se sta­tu­ti­nė­se svei­ka­tos prie­žiū­ros, ug­dy­mo įstai­go­se, šių įstai­gų ir mal­dos na­mų te­ri­to­ri­jo­se. Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba, ga­vu­si šių įstai­gų ar re­li­gi­nių bend­ruo­me­nių va­do­vy­bės ra­šy­ti­nį pra­šy­mą ir įver­ti­nu­si, ar ja­me iš­dės­ty­ti ar­gu­men­tai pa­grin­džia, kad, sie­kiant ap­sau­go­ti vi­suo­me­nės sau­gu­mą, vie­šą­jį in­te­re­są ir (ar) vie­šą­ją tvar­ką, yra bū­ti­na už­draus­ti pre­kiau­ti al­ko­ho­li­niais gė­ri­mais prie įstai­gų ar mal­dos na­mų, ku­rių va­do­vy­bės pra­šy­mas yra gau­tas, nu­sta­to, ko­kiu at­stu­mu nuo šios įstai­gos ar mal­dos na­mų te­ri­to­ri­jos drau­džia­ma pre­kiau­ti al­ko­ho­li­niais gė­ri­mais.“

Taip tei­si­nin­kė ra­šo at­siųs­ta­me at­sa­ky­me. Ji at­sklei­dė, kad šią die­ną Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė to­kio spren­di­mo nė­ra priė­mu­si, o ne­prii­ma jo to­dėl, kad jo­kių ra­šy­ti­nių pra­šy­mų nė­ra ga­vu­si.

Tai­gi laiš­ką ra­šęs ano­ni­mas ke­lių su­stab­dy­ti, jo tei­gi­mu, ne­tin­ka­mą par­duo­tu­vės veik­lą tu­rė­tų. Juk mi­nė­ta par­duo­tu­vė – vi­sai ša­lia gim­na­zi­jos. Čia pat įsi­kū­ręs ir lop­še­lis-dar­že­lis.

Kad tai nė­ra vien guo­džian­tys tei­si­nin­kės žo­džiai, ro­do ir plun­giš­kių pa­vyz­dys. Va­sa­rą dėl vi­są pa­rą ėmu­sios veik­ti pi­ce­ri­jos su­ki­lę V. Ma­čer­nio gat­vės gy­ven­to­jai, pa­var­gę nuo nak­ti­nių ka­vi­nės lan­ky­to­jų lė­ba­vi­mų, Sa­vi­val­dy­bei to­kį pra­šy­mą pa­tei­kė. Ta­ry­bai be­si­ruo­šiant svars­ty­ti šį pra­šy­mą, pa­tys įmo­nės sa­vi­nin­kai pa­kė­lė ran­kas į vir­šų – pi­ce­ri­ja vėl ėmė veik­ti tik iki 24 va­lan­dos, kaip ir anks­čiau.

„Aš ta­ve už­da­ry­siu“

Jei­gu pro­ble­mų dėl šios par­duo­tu­vės iš­ties yra, rie­ta­viš­kiai taip pat ga­li ei­ti plun­giš­kių jau pra­min­tu ke­liu. Ta­čiau tiek esa­ma, tiek ir bu­vu­si par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kės tvir­ti­na, kad skun­dų vi­są lai­ką su­lau­kia iš vie­no ir to pa­ties žmo­gaus. Kai už­su­ko­me į par­duo­tu­vę, ten dir­bu­si par­da­vė­ja, iš­gir­du­si, kad ga­vo­me ano­ni­mi­nį laiš­ką, taip pat kar­to­jo, kad ne­pa­ten­kin­tas jų kai­my­nys­te čia yra tik vie­nas as­muo ir kad jo me­ta­mi kal­ti­ni­mai esą – lauž­ti iš pirš­to.

„Juk vi­sų akys dėl jo nu­kreip­tos į mus, – kal­bė­jo par­da­vė­ja. – Bi­jo­me, tvar­kos griež­tai lai­ko­mės.“

Ne­ti­kė­tai sa­vo klau­si­mais už­klup­tą par­duo­tu­vės dar­buo­to­ją dar ban­dė­me pro­vo­kuo­ti: o gal ji taip kal­ban­ti tik dėl to, kad sa­vi­nin­kės yra pri­mo­ky­ta. Ta­čiau ši ir to iš­si­gy­nė: už tai, kad pre­kiau­tų al­ko­ho­liu ne­leis­ti­nu lai­ku, esą nie­kas di­des­nės al­gos ne­mo­kė­tų, tad dėl ko ši­taip ri­zi­kuo­ti?

O 25 me­tus šią par­duo­tu­vę val­džiu­si anks­tes­nė jos sa­vi­nin­kė J. Sta­po­nie­nė „Že­mai­čiui“ sa­kė apie šio žmo­gaus skun­dus ga­lin­ti vi­są kny­gą pa­ra­šy­ti. „Daug ner­vų ir svei­ka­tos man tai kai­na­vo. Ir Sa­vi­val­dy­bė – vi­si tą pro­ble­mą ži­no“, – pri­dū­rė. Tie skun­dai esą pra­si­dė­ję tuo­met, kai prieš še­še­rius me­tus neį­var­din­tam as­me­niui už­kliu­vęs pa­že­min­tas ša­li­gat­vis prie par­duo­tu­vės, vė­liau – įreng­tas ke­lio ženk­las, lei­džian­tis ma­ši­noms čia sto­vė­ti. Pas­kui pro­ble­mos esą tik smul­kė­ju­sios...

Nors J. Sta­po­nie­nei sa­kė­me, kad iš ano­ni­mi­nio laiš­ko tu­ri­nio ga­li­ma su­pras­ti, kad jį pa­ra­šė sa­vo vy­rais su­si­rū­pi­nu­sios rie­ta­viš­kės mo­te­rys, ši tuo pa­ti­kė­ti ne­no­rė­jo. „Jūs ne­ži­no­te, o mes ži­no­me... Tam žmo­gui rei­kia gy­dy­tis. Ir vis­kas iš pa­vy­do. Anks­čiau raš­tus ra­šė tė­vas, da­bar, šiam pa­si­li­go­jus, ma­tyt, ra­šo sū­nus. 25-erius me­tus dir­bau ir nė vie­no skun­do iš ki­tur ne­bu­vau su­lau­ku­si. O tas as­muo man aiš­kiai bu­vo pa­sa­kęs: „Aš ta­ve už­da­ry­siu“. Man išė­jus, da­bar ėda ki­tą.“

Ar kal­ti­ni­mai pa­grįs­ti, pa­sa­ky­ti sun­ku. Ta­čiau tai, kad po gau­sy­bės pa­tik­rų par­duo­tu­vė vis dar vei­kia, ro­do, kad nu­sta­to­mi pa­žei­di­mai, ma­tyt, nė­ra to­kie rim­ti. Ki­ta ver­tus, jei­gu par­da­vė­jai iš tie­sų pa­žei­di­nė­ja įsta­ty­mą drau­džia­mu lai­ku iš po pre­kys­ta­lio pre­kiau­da­mi al­ko­ho­liu, pro­ble­mą ga­li iš­spręs­ti Sa­vi­val­dy­bė. Tik rei­kia kreip­tis.