„Tai nebuvo mano svajonių profesija“

– Kaip ma­no­te, ar žmo­nės jau ap­si­pra­to su po­li­ci­jos re­for­ma, ar vis dar bur­no­ja­ma, kad nie­kas ne­bu­di ko­mi­sa­ria­te per nak­tį ir sa­vait­ga­liais?

– Plun­gės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te dir­bu vos ke­tu­ris mė­ne­sius ir per tą lai­ką dėl to tik­rai ne­su­lau­kiau jo­kių nu­si­skun­di­mų. Tie­są pa­sa­kius, ne­ma­nau, kad jų ir tu­rė­tų bū­ti. Žmo­nės pri­va­lo su­pras­ti, kad pa­rei­gū­nai yra iš­lai­ko­mi iš jų pa­čių, mo­kes­čių mo­kė­to­jų, pi­ni­gų. Aš, bū­da­mas vie­nu iš jų, no­rė­čiau ma­ty­ti pa­rei­gū­ną efek­ty­viai dir­ban­tį, o ne sau­gan­tį pa­tal­pas. Juo­lab kad šiais lai­kais tai ga­li­ma pa­da­ry­ti pa­si­tel­kus tech­ni­nes prie­mo­nes. Ge­riau, kai pa­rei­gū­nai už­tik­ri­na vie­šą­ją tvar­ką, rea­guo­ja, kai yra bė­da, o ne sė­di šil­tai ir pa­to­giai sa­vo ka­bi­ne­tuo­se.

Mū­sų už­duo­tis – dar­bą or­ga­ni­zuo­ti kuo op­ti­ma­liau ir efek­ty­viau. Mes ana­li­zuo­ja­me sa­vai­tės pra­ne­ši­mus, įvy­kius, aiš­ki­na­mės, ko­kiu pa­ros me­tu jie nu­tin­ka, ir ati­tin­ka­mai pla­nuo­ja­me sa­vo dar­bą. Di­džiau­sios pa­jė­gos nu­krei­pia­mos tuo pa­ros ma­tu, kai dai­giau­sia pa­žei­di­mų. Ži­no­ma, ne vis­ką ga­li­ma su­pla­nuo­ti. Ne­re­tai plun­giš­kiai pa­rei­gū­nai vyks­ta ir į ki­tus ra­jo­nus, mums pa­gal­bos ran­ką iš­tie­sia, pa­vyz­džiui, klai­pė­diš­kiai ko­le­gos. Svar­biau­sia, jog su­spė­ja­ma su­rea­guo­ti į kiek­vie­ną pra­ne­ši­mą ir jog vi­si, pra­šiu­sie­ji pa­gal­bos, jos su­lau­kia.

– Už­si­mi­nė­te, jog ana­li­zuo­ja­te gau­tus pra­ne­ši­mus, už­fik­suo­tus įvy­kius. Trum­pai api­bū­din­ki­te, ko­kia yra bend­ra mū­sų ra­jo­no kri­mi­no­ge­ni­nė si­tua­ci­ja. Ko­kie di­džiau­si mū­sų „skau­du­liai“?

– Kal­bant apie aš­tuo­nis šių me­tų mė­ne­sius, re­gist­ruo­to nu­si­kals­ta­mu­mo skai­čius yra ma­žes­nis, ly­gi­nant su praė­ju­sių me­tų tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu. Ga­li­ma pa­si­džiaug­ti, jog šiek tiek dau­giau iš­ti­ria­ma nu­si­kals­ta­mų vei­kų. Be­je, Plun­gė­je jų iš­ti­ria­ma dau­giau­siai ly­gi­nant su ki­tais Klai­pė­dos ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to struk­tū­ri­niais pa­da­li­niais.

Džiu­gi­na ir tai, kad su­ma­žė­jo smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je at­ve­jų. Bet išau­go va­gys­čių skai­čius. Lai­mei, di­džio­ji jų da­lis iš­ti­ria­ma ir il­ga­pirš­čiai bū­na ati­tin­ka­mai nu­baus­ti.

Plun­gės ra­jo­ne kles­ti ir še­šė­li­nė eko­no­mi­ka, bė­da ir na­mų ga­my­bos al­ko­ho­li­niai gė­ri­mai. Vis dėl­to di­džiau­sia mū­sų ra­jo­no pro­ble­ma – nar­ko­ti­kai. Bet kiek­vie­nas ko­mi­sa­ria­tas tu­ri bė­dų. Jų nė­ra, jei nie­ko ne­vei­ki. O kai dir­bi, iš­ryš­kė­ja ir tie va­di­na­mie­ji skau­du­liai. Šiaip Plun­gės ra­jo­no sta­tis­ti­ka nu­si­kals­ta­mu­mo at­žvil­giu – iš­ties džiu­gi­nan­ti, bet tai ne­reiš­kia, kad tu­ri­me at­si­pa­lai­duo­ti. Rei­kia daug dė­me­sio skir­ti pre­ven­ci­jai.

– Ar plun­giš­kiai pa­rei­gū­nai pa­kan­ka­mai dir­ba to­je sri­ty­je?

– Pre­ven­ci­nis dar­bas – pa­pras­tai ne­pas­te­bi­mas, bet jei jo neat­lie­ki, tai iš­kart pa­si­ma­to. Pre­ven­ci­ja yra pa­grin­das. Pi­giau už­kirs­ti ke­lią nu­si­kal­ti­mui, nei ko­vo­ti su jo pa­sek­mė­mis. Nei šian­dien, nei ry­toj, nei po me­tų ne­pa­sa­ky­siu, kad pre­ven­ci­jos yra pa­kan­ka­mai ir vis­ko šio­je sri­ty­je jau pa­sie­kė­me. Yra kur to­bu­lė­ti, dirb­ti, ieš­ko­ti nau­jų me­to­dų. Pa­tys ži­no­me, kas vyks­ta su su­kčia­vi­mu. At­ro­do, apie tai ap­stu in­for­ma­ci­jos, bet su­kčia­vi­mo at­ve­jai vis tiek nuo­lat kar­to­ja­si. Va­di­na­si, rei­kia ieš­ko­ti ki­tų bū­dų, kaip už­kirs­ti tam ke­lią. Juo­lab kad ant su­kčių „kab­liu­ko“ už­kim­ba ne tik vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, bet ir jau­ni­mas. Kad bū­tų pa­siek­ta kaž­ko­kių re­zul­ta­tų, pe­čius su­rem­ti tu­ri ne tik pa­rei­gū­nai, bet ir ku­ni­gai, pe­da­go­gai.

– Kaip pa­ts sa­kė­te, Plun­gė­je dir­ba­te ke­tu­ris mė­ne­sius. Ar jau ap­si­pra­to­te su nau­jo­mis pa­rei­go­mis?

– Ma­nau, taip. Nors at­sa­ko­my­bė, ta­pus vi­so ko­mi­sa­ria­to „gal­va“, – daug di­des­nė, jau po mė­ne­sio jau­čiau­si ga­na ge­rai. Su­lig kiek­vie­na die­na vis leng­viau. Pa­ma­žu ap­si­pran­tu, kad da­bar dir­bu ne ap­skri­ties mas­tu, o rū­pi­nuo­si konk­re­čia te­ri­to­ri­ja – Plun­gės ra­jo­nu, kad pri­va­lau or­ga­ni­zuo­ti vi­so ko­mi­sa­ria­to dar­bą taip, kad bū­tų su­da­ry­tos tin­ka­mos są­ly­gos žmo­nėms dirb­ti. O pa­tir­ties tam tu­riu ir ne­ma­žai – ket­vir­tį am­žiaus.

– Gal­būt Plun­gė­je jau spė­jo­te įdieg­ti ko­kių nau­jo­vių iš sa­vo anks­tes­nio dar­bo pra­kti­kos?

– Net nea­be­jo­ju, jog kaž­ką nau­jo spė­jau duo­ti ir Plun­gės ko­mi­sa­ria­tui, nors sun­ku konk­re­čiai įvar­dy­ti. Ma­nau, plun­giš­kiams di­džiau­sia nau­jo­vė, su ku­ria neiš­ven­gia­mai tu­rė­jo su­si­tai­ky­ti, – nau­jas va­do­vas. Juk vis dėl­to aš jiems – ne­pa­žįs­ta­mas, at­vy­kęs iš ki­tur.

Gal­būt dau­giau nau­jo­vių bus atei­ty­je. Bet per­vers­mo tik­rai ne­ža­du, nes bu­vę va­do­vai pa­li­ko tik­rai dar­nų, su­sty­guo­tą ko­mi­sa­ria­tą, tu­rin­tį tvir­tą stu­bu­rą. Dėl to aš la­bai džiau­giuo­si ir esu už tai jiems dė­kin­gas. Dir­bu su kom­pe­ten­tin­gais, pui­kiai sa­vo dar­bą iš­ma­nan­čiais dar­buo­to­jais. Su to­kiais dirb­ti vie­nas ma­lo­nu­mas, o ir re­zul­ta­tai ge­ri.

Es­mi­nių po­ky­čių ko­mi­sa­ria­tas ne­rei­ka­lau­ja. Bet aš, kaip ir kiek­vie­nas nau­jas žmo­gus, tu­riu kaž­ko­kių pa­ste­bė­ji­mų, kaip bū­tų ga­li­ma vie­ną ar ki­tą sri­tį pa­to­bu­lin­ti. Kiek­vie­ną die­ną apie tai su ko­lek­ty­vu kal­ba­mės, dė­lio­ja­mės prio­ri­te­tus, pla­nuo­ja­mės. Keis­tis, kad ir mi­ni­ma­liai, rei­kia.

– O kaip bu­vo­te priim­tas ko­lek­ty­vo? Kaip pa­ts jau­čia­tės tarp nau­jų žmo­nių?

– Bu­vau su­tik­tas ir priim­tas tik­rai ge­ra­no­riš­kai. Vi­si ge­rai su­ta­ria­me, vi­sais klau­si­mais dis­ku­tuo­ja­me, ta­ria­mės. Iš ma­no pu­sės nė­ra jo­kios dik­ta­tū­ros. Spren­di­mai prii­ma­mi bend­rai, re­mian­tis sva­riais ar­gu­men­tais, nes aš pri­pa­žįs­tu tik vie­ną – ar­gu­men­tų – kal­bą, ne emo­ci­jų. Jei ga­lu­ti­nis bū­na ma­no spren­di­mas, vi­sa­da paaiš­ki­nu, ko­dėl taip yra ge­riau. Bet bū­na, kad ki­to ar­gu­men­tai bū­na sva­res­ni ir lie­ka­me prie jo pa­siū­ly­mo.

Ga­li daug ką iš teo­ri­jos ži­no­ti, bet ne­su­ge­bė­ti vi­so to pri­tai­ky­ti pra­ktiš­kai. Ga­li va­do­vau­ti, rei­ka­lau­ti iš aukš­tai, ne­sup­ras­da­mas, kad ant že­mės yra vi­sai ki­taip. Man la­bai svar­bi sa­vo dar­bą iš­ma­nan­čių ko­le­gų nuo­mo­nė. Iki šiol nė­ra ki­lę jo­kių konf­lik­tų. Ir sa­vo va­do­vui mi­nė­jau, kad la­bai esu pa­ten­kin­tas sa­vo dar­buo­to­jais. Čia jau­čiuo­si tik­rai ge­rai.

– Ko­kias iš­skir­tu­mė­te stip­rią­sias ir silp­ną­sias ko­mi­sa­ria­to vie­tas?

– Pui­kiai ma­ty­ti, jog čia dir­ba di­de­lę pa­tir­tį tu­rin­tys pa­rei­gū­nai, pa­žįs­tan­tys žmo­nes ir pel­nę jų pa­si­ti­kė­ji­mą. Gy­ven­to­jai no­riai tei­kia in­for­ma­ci­ją, bend­ra­dar­biau­ja. Tai ro­do, jog žmo­nės pa­si­ti­ki po­li­ci­ja. Plun­giš­kių pa­rei­gū­nų pa­tir­tis pa­si­tar­nau­ja ne tik jiems, bet ir man, nes aš čia kol kas ma­žai ką pa­žįs­tu. Pap­ras­ta dirb­ti, kai ko­le­gos ži­no žmo­nes, pa­žįs­ta as­me­nis, lin­ku­sius nu­si­kals­ti. Ne­tu­riu jo­kių prie­kaiš­tui sa­vo dar­buo­to­jams. Vi­si la­bai drau­giš­ki. Ko­lek­ty­vas – dar­nus, spor­tiš­kas. Ge­ra su to­kiu dirb­ti.

– Ak­cen­tuo­ja­te dar­nu­mą, bet pri­si­me­nu, jog me­ras, svei­kin­da­mas jus ta­pus nau­juo­ju ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­ku, pa­lin­kė­jo va­do­vui ir ko­lek­ty­vui su­si­vie­ny­ti.

– Aš ma­nau, kad tai bu­vo tie­siog pa­lin­kė­ji­mas.

– Už­si­mi­nė­te, jog jau­čia­te vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mą po­li­ci­ja. Ta­čiau ne taip se­niai žmo­nės la­bai stip­riai bu­vo nu­si­vy­lę mū­sų pa­rei­gū­nais. Kal­bu apie at­ve­jį, kai plun­giš­kis sa­vo bu­te slė­pė nu­žu­dy­to­jo kū­ną, o pa­rei­gū­nai, nu­žu­dy­to­jo ar­ti­mų­jų tei­gi­mu, ne iki ga­lo at­li­ko sa­vo dar­bą.

– Jei vi­suo­me­nė nė­ra abe­jin­ga tei­sės pa­žei­di­mams, apie juos in­for­muo­ja po­li­ci­ją, tai ro­do, kad mu­mis pa­si­ti­ki­ma. Gy­ven­to­jų dė­ka už­ker­ta­mas ke­lias ne­ma­žai da­liai nu­si­kal­ti­mų, ne­lai­mių.

O dėl to at­ve­jo... Ne­pa­si­ti­kė­ji­mais mū­siš­kiais pa­rei­gū­nais la­bai gar­siai nuai­dė­jo ži­niask­lai­do­je, bet po­li­ci­ja at­li­ko sa­vo vi­di­nį pa­tik­ri­ni­mą ir pa­rei­gū­nų veiks­muo­se tar­ny­bi­nio nu­si­žen­gi­mo ar kaž­ko­kių ne­vei­ki­mo po­žy­mių nu­sta­ty­ta ne­bu­vo. Vie­na yra, ką aiš­ki­na liu­dy­to­jai ar pa­ša­li­niai žmo­nės, o vi­sai kas ki­ta – iš­tir­ti fak­tai.

– Nie­kam ne pa­slap­tis, jog pa­rei­gū­nams dau­giau ten­ka iš­girs­ti kri­ti­kos, nei ge­rų žo­džių. Tik­riau­siai prie to pri­pran­ta­ma, bet vis tiek tu­rė­tų bū­ti ne­ma­lo­nu. Be to, pa­rei­gū­nų dar­be nuo­lat ty­ko pa­vo­jai, juk ten­ka dirb­ti su įvai­raus plau­ko žmo­nė­mis. Kuo jus su­gun­dė ši pro­fe­si­ja?

– Tai tik­rai ne­bu­vo ma­no sva­jo­nių pro­fe­si­ja. Tie­są pa­sa­kius, ją pa­si­rin­kau spon­ta­niš­kai, pa­ska­tin­tas tė­vu­ko. Ži­no­ma, ma­ma tam prieš­ta­ra­vo, bet aš at­kak­liai lai­kiau­si sa­vo ir įsto­jau į po­li­ci­jos mo­kyk­lą. Ir man pa­vy­ko. Šian­dien tuo la­bai džiau­giuo­si ir nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­si­gai­lė­jau to­kio sa­vo spren­di­mo. Man šis dar­bas pa­tin­ka, kaip ir jį ly­din­ti tvar­ka, draus­mė, ku­rio­mis aš ža­vė­jau­si dar mo­kyk­li­nia­me suo­le. Be abe­jo­nės, la­bai pa­ti­ko ir uni­for­ma.

– O kaip šei­ma – žmo­na, duk­ra ir sū­nus – ver­ti­no jū­sų pa­si­rin­ki­mą sės­ti į ko­mi­sa­ria­to va­do­vo kė­dę ir dirb­ti Plun­gė­je?

– Vi­si pa­lai­kė. Ne­bu­vo jo­kių at­kal­bi­nė­ji­mų. Tai bu­vo ne pir­mas pe­rė­ji­mas, nes Plun­gės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas – jau ket­vir­to­ji ma­no dar­bo­vie­tė. Kar­je­rą pra­dė­jęs nuo areš­ti­nės po­sti­nio aš dir­bau ir Skuo­de, ir Pa­lan­go­je, ir Klai­pė­do­je. Pe­rė­jau ko­ne vi­sas gran­dis kol su­pra­tau, kad esu pri­bren­dęs va­do­vau­ti ko­mi­sa­ria­tui, tu­riu tam pa­tir­ties. Ir ne­skai­čia­vau, ar man ap­si­mo­ka va­ži­nė­ti į Plun­gę, nes aš vi­sa­da sie­kiau to­bu­lė­ti, ženg­ti į prie­kį. Juk tar­ny­ba po­li­ci­jo­je yra pa­rem­ta kar­je­ros prin­ci­pu. Tuo va­do­vau­tis ska­ti­nu ir sa­vo pa­val­di­nius.

Žmo­na ma­nęs te­pak­lau­sė, ar man to rei­kia, nes pui­kiai su­pra­to tek­sian­čią at­sa­ko­my­bę. Ži­no­ma, man to rei­kia ir dar il­gai rei­kės. Net ir pa­si­bai­gus pen­ke­rių me­tų ka­den­ci­jai, ne­si­ruo­šiu pa­si­trauk­ti iš šios sis­te­mos. Tik­rai grei­tai ne­baig­siu sa­vo kar­je­ros po­li­ci­jo­je, nes dar tu­riu pa­ra­ko.

––––––––––––––––––

Kad G. Po­ce­vi­čius dir­ba mėgs­ta­mą dar­bą, pa­ste­bi ir jo šei­ma, ku­ri, anot pa­rei­gū­no, nie­ka­da ne­bu­vo ap­krau­ta iš dar­bo par­si­neš­to­mis pro­ble­mo­mis. „Bė­dų ne­par­si­ne­šu, bet bū­na, kad grįž­tu pra­stos nuo­tai­kos. Ta­da bū­nu ne­kal­bus ir lin­kęs pa­bū­ti su sa­vi­mi. No­rė­da­mas ra­my­bės, pa­sii­mu šei­mos ke­tur­ko­jį ir ke­liau­jam pa­si­vaikš­čio­ti“, – at­vi­ra­vo pa­rei­gū­nas, o pa­klaus­tas, ko­kiu tė­čiu yra sa­vo vai­kams, nu­si­šyp­so­jęs at­sa­kė, jog – reik­lus, nors vai­kai, pa­sak jo, ko ge­ro, sa­ky­tų, jog tė­tis – griež­tas.