Naujausios
Valstybę išgelbės vaikai
Šiauliuose Vytautas V. Landsbergis – Lietuvos teatro ir kino režisierius, rašytojas, dainų atlikėjas, vaikų apsuptyje dainavo, žaidė, juokėsi, fantazavo. Po susitikimo kalbėdamasis su „Šiaulių kraštu“ neslėpė kartėlio dėl šalį apėmusio susvetimėjimo, godulio dvasios ir pagarbos paprastam žmogui nebuvimo. „Šių vaikų akyse dar matosi šviesa, kitur jos gerokai mažiau“, – sakė V. V. Landsbergis.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Su vaikais – į dainą ir fantaziją
Antradienė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje klegėdami į susitikimą su Lietuvos teatro ir kino režisieriumi, knygų, dainų autoriumi Vytautu V. Landsbergiu susirinko keli šimtai moksleivių.
Kai kurie iš kuprinių traukė jo knygas, kompaktinius diskus. O kai V. V. Landsbergis su gitara ant pečių įėjo į salę, vaikai smagiai šūkčiodami ėmė ploti – pažino autorių.
Paklausus, kiek šis rašytojas yra parašęs knygų, vaikai džiaugsmingai sušuko: „Milijoną!“ Autorius kukliai prisipažino tiek dar neparašęs. Nuskambėjo klausimas: „Tūkstantį?“ Rašytojas šypsojosi: kol kas vaikams parašė apie 30 knygų.
Skatindamas vaikus nebijoti fantazuoti, kvietė kurti istorijas, siužetus, personažus. Kilo vaikų rankos, norėjo pasidalyti idėjomis. Vaikai vienas per kitą atsakinėjo į rašytojo klausimus. O kai V. V. Landsbergis išsitraukė gitarą ir užgrojo, mažieji vos nusėdėjo.
Po susitikimo nusidriekė ilgiausia eilė vaikų, rankose spaudžiančių knygas. Tiesė tardami savo vardus, kad rašytojas įrašytų palinkėjimą. Vienas kitam plačiai šypsodamiesi rodė įrašus. Nusifotografavę su rašytoju vaikai su mokytojomis išklegėjo.
V. V. Landsbergis prisėdo pasikalbėti su „Šiaulių kraštu“.
Siekis – ugdyti kūrėją
– Žinote paslaptį, kaip valdyti, linksminti ir nenusibosti vaikų auditorijai taip ilgai?
– Tai profesijos dalis. Išmoksti. Kai 20 metų susitikinėji su vaikais, atsiranda įgūdžiai, pastebėjimai, ką jie mėgsta, kas jiems įdomu – improvizuoji, seki pasakas, dainuoji.
– Ar nestebina, kad susirenka tiek skaitančių vaikų, nors kalbama, kad vis dažniau jie būna panirę į interneto ar televizijos erdvę?
– To ir siekiu, kad vaikai pamėgtų knygą. Kad suprastų, koks smagus užsiėmimas ne tik skaityti, bet ir sukurti pasaką, pasukti galvą, įminti mįsles, sukurti filmą, išsakyti idėjas.
Vasarą su bičiuliais organizuojame stovyklas kuriantiems vaikams. Stengiamės kartu sukurti meno pasaulį. Jeigu vaikas įsitraukia ir žaidžia, apsigyvena svajonių pasaulyje, jis ateityje tampa labiau apsaugotas nuo alkoholio, tabako, kitų dalykų – kitąsyk net visiškai iškritęs iš šių priklausomybių žaidimo. Kūryba yra puiki prevencinė priemonė. Kita vertus, vaikas suvokia, kad pats yra savo laimės kalvis ir kaip smagu tą laimę nusikalti.
Jei vaikas augs kaip pasyvus vartotojas, nesugebės kurti, tik naudosis kitų kūryba – bus labiau pažeidžiamas žmogus.
– Nuo kada siūlote vaiką įtraukti į kūrybą?
– Nepasakysiu nieko nauja: kuo anksčiau, tuo geriau. Dainuoti vaikui geriausia pradėti tada, kai jis dar mamos pilvelyje. Pasakas sekti nuo gimimo. Iš pradžių jis girdės balsą, vėliau ims suprasti atskirus žodžius, mintį, skaitant sudėtingesnes knygas, susimąstys. Jei to nebus – jį, nesulaukusį šešerių, lengvai „nusineš“ televizorius ir kompiuteris. Knyga jam bus nebeįdomi.
– Jūs – penkių vaikų tėvas, kaip buvo jūsų šeimoje?
– Buvo visaip. Tai nėra taip lengva. Mes mėgome sekti vaikams pasakas. Sekdavome jas kartu su vaikais, dažnai pasirinkdami kokią nors opesnę tos dienos temą... Manau, daugmaž visi vaikai iš šeimos išsinešė pasitikėjimą savimi, kad gali kurti. Dabar, kai organizuoju pasakų kūrimo stovyklas, jie man labai padeda.
Visi vaikai yra genialūs tol, kol jiems suaugusieji neįrodo priešingai, o tokių kritikuojančių ir vaiko negabumus įrodinėjančių „mokytojų“ niekada netrūksta.
Mūsų pedagoginėje sistemoje nemažai rastume atvejų, kai vaikas sodinamas į vietą neišklausytas, aiškinama, kad jis nemoka ir nesugeba. Tai yra pedagoginė nuodėmė. Vaikus reikia girti, glostyti, skatinti, sudominti.
Amerikoje vaikai kitokie
– Prieš porą savaičių parskridote iš viešnagės Amerikoje. Kokių ten sutikote vaikų, ar jie labai skiriasi nuo mūsiškių?
– Vaikai skiriasi nuo mūsiškių. Amerikos lietuviukų išugdytas bendruomeniškumas žavi. Dirbome vasaros stovykloje lietuvių vaikams netoli Bostono. Vežiausi savo trylikametę dukterį. Ji dėl alergijos ne viską gali valgyti. Iš pradžių dėl to nelabai patogiai jautėsi, bandė slėpti. Tenykščiai vaikai, sužinoję apie jos bėdelę, ėmė gaminti, valgyti, rinktis tokį pat antialergišką maistą, kokį gali valgyti ir mano duktė. Ir tai darė tik dėl to, kad ji jaustųsi gerai.
Vaikų atjautos ir artumos jausmas – nuoširdus. Amerikos pedagoginė sistema paremta kilniais jausmais: padėk silpnesniam, eik į jį, neignoruok, neniekink. Stipresnieji vaikai padeda silpnesniam. Pastebėjau tai per įvairius užsiėmimus. Tai sujaudina.
Lietuvoje – kiek kitaip. Pas mus vis dar vertinamas nuožmus konkurencingumas ir nugalėjimas. Bet kokia kaina reikia įrodyti, kad esi stipresnis ir geresnis.
Nėra kažkur geriau ar blogiau – pasaulis visur dviprasmis. Gerų mokytojų turime ir čia. Nesunkiai Lietuvoje rasčiau dalykų, kurie daromi geriau nei Amerikoje...
– Ar mūsų vaikų lietuvybė, tautiškumas, patriotizmas mažėja?
– Nemažėja, nors šių jausmų galėtų būti ir daugiau. Amerikos stovykloje kiekvienas rytas prasidėdavo nuo trispalvės pakėlimo ir himno giedojimo. Mačiau vaikų akyse susitelkimą ir rimtumą. Juose vėliavos pagerbimas ir pagarba protėvių žemei yra tiesiog įsišaknijusi.
Nesu tikras, ar Lietuvos mokyklos pasinaudotų galimybe kiekvieną rytą pradėti vėliavos pakėlimu ir himno giedojimu. Manau, reikėtų pastangų, kol vaikai tai priimtų, bet būtų labai sveika. Himnas – savotiška malda. Supranti žodžius, išmoksti didžiuotis Lietuva.
Visa tai yra Lietuvos esmė – Gediminas, liaudies dainos, himnas, pasakos, knygnešiai, partizanai, J. Basanavičius, tačiau dažnokai mūsų tėvynėje šie kertiniai stulpeliai paskęsta kasdienėje blogojoje žinioje.
Jei būtų diegiama šviesioji mūsų tautiškumo pusė, gal mažiau būtų ir emigracijos?
Gyvenu Anykščiuose ir matau, kaip trūksta darbo rankų. Kiek daug nišų ir neišnaudotų galimybių verslui, bet mes per mažai investuojame į žmonių kūrybinį pasitikėjimą savimi.
Meilės ir supratingumo laiptai
– Kalbate apie pilietiškumo ugdymą, kūrybingą ir pozityvų žmogų. Kiek jo matote Lietuvoje?
– Neigiamos žinios neveikia teigiamai žmonių psichinės būsenos. Nuolatos gaudamas blogą informaciją, vieną dieną žmogus praranda viltį, kad bus geriau.
Lietuvoje dominuoja ciniškesnis, aštresnis, net chamiškesnis kai kurių žurnalistų kalbėjimo stilius – tai neugdo stipraus žmogaus. Formuojasi nevisavertis dvasios „boksininkas“, kuris galvoja, kad pagrindinis bendravimo būdas – kirsti, pašiepti, sunaikinti. Tokia visuomenė didelių šansų neturi. Tai galėčiau pavadinti Lietuvos strategine pralaimėjimo vieta.
Kai pradėsime eiti prie silpnesnio, juo rūpintis ir iš tikrųjų juo domėtis – imsime keistis. Kai prieš keletą metų koncertavau Australijoje, buvau nustebintas praeivių. Turiu įprotį eiti panarinęs galvą, nudelbęs žvilgsnį, mąstydamas. Mane nuolat stabdė žmonės ir klausė, ar neištiko kokia nelaimė, gal jaučiuosi blogai? Paliko įspūdį, kad tai brandi visuomenė, išsiugdžiusi atjautos, empatijos jausmą. Gal dėl to ir savižudybių ten žymiai mažiau?
– Negi Lietuvoje šviesos nesimato?
– Viešoje erdvėje – televizijoje, spaudoje, internete – mažai. Šviesą matau šiuose vaikuose, kurie skaito, dainuoja ir fantazuoja. Juose daug džiaugsmo, bendravimo poreikio, jie nėra susigūžę ir užsidarę – tai ypatingi žmonės. Važinėju po įvairius šalies miestelius ir matau, kiek vaikuose pozityvaus ir strateginio mąstymo. Galėtų eiti tiesiai į prezidentus.
Gamta išsivalo nuo negatyvo, tikiu, kad ir Lietuva pamažu išsivalys.
– Kaip, jūsų manymu, tai galėtų įvykti?
– Čia galėtų prasidėti ilgos raudos apie valstybės švietimą, kultūrą, viešąją erdvę vaikams, ką jie žiūri per televiziją, internete. Kiek jiems pastatoma spektaklių, filmų? Per 24 Lietuvos nepriklausomybės metus buvo sukurtas tik vienas filmas vaikams.
Švedijoje per metus sukuriama 15-20 filmų vaikams. Ką tai sako apie valstybės požiūrį į vaikus?
Vaikų literatūroje įvyko lūžis, ją skaito. O ką valstybė daro, kad atsirastų daugiau gerų istorinių romanų vaikams, kad sąmoningai ugdytume pilietinę kartą? Kad knygos vaikams nebūtų tokios brangios? Mūsų valstybė miega.
Kol švietimas ir kultūra netaps pirmuoju numeriu ir neims ugdyti doro, padoraus, atjautaus piliečio, nieko nebus. Jei savo laiku būtų valstybė daugiau investavusi į vaikus, būtų mažesnė emigracija, didesnis gimstamumas, kitokia žmonių moralė.
Karaliaujanti godžioji Lietuva
– Užauga karta žmonių, kurie save laiko pasaulio piliečiais. Kaip Lietuvai pasikviesti išvažiavusius žmones?
– Jei grįš, tai tik vienas kitas procentas. Jie pamatė kitokį gyvenimą, bendravimą. Emigrantams į Lietuvą sugrįžti nesinori ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet dėl psichologinio postsovietinio mikroklimato: piktumo, suktumo, nenuoširdumo. Nueisi į polikliniką – aprėks, nežinai, kur ir kam kokį kyšį duoti.
Dar gerokai trūksta padorumo ir žmogiškumo. Jeigu nueisi dirbti į parduotuvę, tai gausi tokį minimumą, kad nežinosi, kaip gyventi, vaikus išmaitinti, į mokslą išleisti, gyvenimui paruošti, o darbdavys lobsta.
Neseniai sutikau sėkmingą verslininką, kuris neturi laiko pasirūpinti sunkiai sergančia mama, nes jos liga – „jos pačios problema“... Pasirodo, kad nuožmaus verslo sąlygose gimsta ir tokie beširdžiai monstrai, kuriems su sergančia mama nebeapsimoka bendrauti. O juk visa mūsų Lietuva – tarsi serganti mama. Kodėl jos nepagydžius, nenupirkus vaistų, neatsidėkojus už gyvastį?
Pritariu filosofo Viliaus Orvido kažkada išsakytiems žiauriems, bet teisingiems žodžiams, kad, atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje apsigyveno godumo dvasia – ji dabar karaliauja. Suaugusiųjų nebepakeisi, bet vaikus dar galime keisti. Reikia viltis, kad vaikai nenorės būti tokie, kaip jų tėvai.
– Kalbate labai pesimistiškai...
– Lietuva – traumuota. Tik dabar paaiškėjo, kad per 50 metų Lietuva neteko daugelio esminių žmogiškųjų savybių: kovojame vieni prieš kitus, griebiame už gerklių, skaičiuojame svetimus pinigus, aptarinėjame kitų ydas. Labai tikiuosi, kad neišsigimsime, neištirpsime, subręsime.
Jono TAMULIO nuotr.
DVASIA: „Pritariu filosofo Viliaus Orvido kažkada išsakytiems žiauriems, bet teisingiems žodžiams, kad, atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje apsigyveno godumo dvasia – ji dabar karaliauja“, – sakė Vytautas V. Landsbergis, Lietuvos teatro ir kino režisierius, knygų vaikams ir suaugusiesiems autorius, dainų atlikėjas.
ŠVIESA: Šiaulių Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje į susitikimą su Lietuvos teatro ir kino režisieriumi, knygų, dainų autoriumi Vytautu V. Landsbergiu susirinko keli šimtai miesto moksleivių. Rašytojas sakė, kad vaikų akyse mato prasmę ir šviesą.