Velionio artimieji pasimetę: neturėjo teisės rinktis

Pas­lau­gų neuž­si­sa­kė

Bend­ro­jo pa­gal­bos cent­ro nu­me­riu tel­šiš­kis pa­skam­bi­no spa­lio 12 die­ną. Tuo­met, kai at­vy­kę į ato­kia­me kai­me esan­čią žmo­nos bro­lio so­dy­bą, ra­do jį jau su­stin­gu­sį. Net­ru­kus at­va­žia­vo grei­to­ji, po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai. Pas­ta­rie­ji, pa­sak Vy­tau­to, ir pa­skam­bi­nę lai­do­ji­mo pa­slau­gas tei­kian­čiam „Že­mai­ti­jos gra­liui“. Šios įmo­nės dar­buo­to­jai at­va­žia­vę ir pa­lai­kus iš­si­ve­žę.

Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos me­di­kai iš­kart kons­ta­ta­vo mir­tį. Pa­tei­kė tai įro­dan­tį raš­tą, pa­gal ku­rį jau pir­ma­die­nį bu­vo iš­ra­šy­tas mir­ties liu­di­ji­mas.

„Kai su tuo mir­ties liu­di­ji­mu pir­ma­die­nį nu­va­žia­vo­me į „Že­mai­ti­jos gra­lį“, mums iš­kart pa­tei­kė są­skai­tą – už kū­no iš­ve­ži­mą, už mai­šą, už lai­ky­mą šal­dy­tu­ve dvi pa­ras... Ta­da ir ki­lo klau­si­mas: ko­dėl tu­rė­tu­me mo­kė­ti, jei pa­tys pa­slau­gų neuž­si­sa­kė­me? – klau­sė vy­ras. – Be to, Plun­gės sa­vi­val­dy­bė­je mums pa­sa­kė, kad mi­nė­to­sios įmo­nės dar­bi­nin­kai kvie­čia­mi tik smur­ti­nės mir­ties at­ve­ju. Už tai ap­mo­ka Sa­vi­val­dy­bė... Bet čia juk bu­vo ne­smur­ti­nė.“

Bū­tų ieš­ko­ję pi­giau

Žmo­gus jau­čia­si bu­vęs ko­ne ap­gau­tas. Ir dar to­kią, mir­ties, aki­mir­ką, kai bū­ni la­biau­siai pa­žei­džia­mas. To­dėl ir sten­gia­si su­ži­no­ti, ar tuo ne­bu­vo ban­dy­ta pa­si­nau­do­ti. Vy­ras kal­bė­jo dau­giau prie­kaiš­tų „Že­mai­ti­jos gra­liui“ ne­tu­ri. Pa­lai­kams kre­muo­ti abu su žmo­na ir­gi pa­si­rin­ko bū­tent šią Plun­gės įmo­nę. Ko­dėl, at­ga­vę kū­ną, ne­si­krei­pė į ki­tą? Krei­pė­si. Anot Vy­tau­to, skam­bi­no ir ki­tur. Ta­da pa­klau­sė plun­giš­kių, ar už to­kią pa­čią su­mą, ku­rią pa­siū­lė ki­ta įmo­nė, jie ap­siim­tų rū­pin­tis pa­lai­kų kre­ma­vi­mu. „Že­mai­ti­jos gra­lis“ su­ti­kęs, to­dėl jį ir pa­si­rin­ko.

„Ta­čiau už pa­lai­kų iš­ve­ži­mą ir lai­ky­mą jie pa­siė­mė tiek, kiek no­rė­jo“, – guo­dė­si tel­šiš­kis. Pa­sa­ko jo, ap­lin­ki­niuo­se mies­tuo­se ši pa­slau­ga kai­nuo­ja pi­giau. Vy­ras spė­ja, kad da­bar jo pi­ni­gi­nė bū­tų pil­nes­nė, jei tik bū­tų tu­rė­jęs ga­li­my­bę kreip­tis ki­tur.

Įta­ri­mų su­kė­lė su­mu­ši­mai

Ko­dėl į „Že­mai­tį“ krei­pę­sis Vy­tau­tas ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės rink­tis ir ko­kią tei­sę po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai tu­rė­jo iš­kvies­ti „Že­mai­ti­jos gra­lį“, tei­ra­vo­mės Plun­gės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to rea­ga­vi­mo sky­riaus vir­ši­nin­kės Ing­ri­dos Juš­kai­tės.

„Man čia vis­kas aiš­ku. Ras­tas vy­ro kū­nas bu­vo su­muš­tu vei­du. Nors, kaip sa­kė mi­ru­sio­jo se­suo, vy­ras sir­go epi­lep­si­ja ir griu­vo prieš sa­vai­tę, ak­lai vis­kuo ti­kė­ti ne­ga­li­me. Jis gy­ve­no vie­nas, se­suo ap­lan­ky­da­vo tik ret­kar­čiais. Jei mums ky­la abe­jo­nių dėl mir­ties prie­žas­ties, vi­sa­da kvie­čia­me „Že­mai­ti­jos gra­lį“, ku­ris yra lai­mė­jęs Sa­vi­val­dy­bės skelb­tą kon­kur­są dėl pa­lai­kų iš­ve­ži­mo eks­per­ti­zei. Bū­na, kad žmo­nės to­kią aki­mir­ką pa­tys ne­ži­no, kur kreip­tis, ir pa­pra­šo mū­sų pa­gal­bos – ta­da taip pat skam­bi­na­me šiai įmo­nei“, – si­tua­ci­ją aiš­ki­no I. Juš­kai­tė.

Rea­ga­vi­mo sky­riaus vir­ši­nin­kė ste­bė­jo­si, kad ve­lio­nio ar­ti­mie­ji dėl to tu­ri prie­kaiš­tų. Esą mi­ru­sio­jo so­dy­bo­je jiems iš­kart vis­kas bu­vo iš­sa­miai paaiš­kin­ta. Pa­sa­ky­ta ir tai, kad jei ne­bus pri­sta­ty­tas mir­ties liu­di­ji­mas su nu­ro­dy­ta mir­ties prie­žas­ti­mi, po­li­ci­ja pra­dės iki­teis­mi­nį ty­ri­mą. Liu­di­ji­mą ty­rė­jai ga­vo pir­ma­die­nį ir ty­ri­mo ne­pra­dė­jo.

Iš pra­džių įvy­kis – iki­teis­mi­nis, vė­liau – ne­be

„Že­mai­ti­jos gra­lio“ di­rek­to­rius Vi­das Va­laus­kas taip pat pa­tvir­ti­no, kad iš­vež­ti kū­no jo dar­bi­nin­kai va­žiuo­ja tuo at­ve­ju, kai mir­tis bū­na smur­ti­nė ar­ba neaiš­ki, pa­vyz­džiui, pa­lai­kai ras­ti lau­kuo­se. Vyks­ta iš­kvies­ti po­li­ci­jos. Nei po­li­ci­ja, nei grei­to­ji, nei ar­ti­mie­ji kū­no iš­vež­ti pa­tys ne­ga­li. Tai pri­va­lo pa­da­ry­ti tik spe­cia­li­zuo­ta įmo­nė. Ir šiuo at­ve­ju Ša­tei­kių Rū­dai­čiuo­se jie at­si­dū­rė su­lau­kę po­li­ci­jos skam­bu­čio.

„Kai pa­skam­bi­na mums, iš­kart klau­siam, įvy­kis teis­mi­nis (iki­teis­mi­nis – aut.) ar ne. Šį­syk sa­kė, kad teis­mi­nis“, – pa­sa­ko­jo di­rek­to­rius. – Gal­būt su­klai­di­no.“

Jei bū­tų paaiš­kė­ję, kad su­mu­ši­mai ant kū­no – smur­ti­niai, jį bū­tų te­kę ga­ben­ti eks­per­ti­zei į Klai­pė­dą. „Že­mai­ti­jos gra­lis“, Sa­vi­val­dy­bės už­sa­ky­mu, vi­sas šias pa­slau­gas at­lie­ka: ir pai­ma kū­ną iš įvy­kio vie­tos, ir trans­por­tuo­ja, ir ve­ža eks­per­ti­zei, o pri­rei­kus, lai­ko jį šal­dy­tu­ve, kol at­siims ar­ti­mie­ji.

Smur­ti­nės mir­ties at­ve­ju šios pa­slau­gos ve­lio­nio ar­ti­mie­siems ne­kai­nuo­ja. Esą ir šal­dy­tu­vo dau­ge­liu at­ve­ju ne­rei­kia – eks­per­tams kū­nas iš­ga­be­na­mas ne­del­siant. Bet šis at­ve­jis bu­vęs ki­toks. Po­li­ci­ja pra­ne­šu­si, kad mir­tis bio­lo­gi­nė ir eks­per­tų ne­be­rei­kės. Tad ap­mo­kė­ti už kū­no trans­por­ta­vi­mą bei lai­ky­mą te­kę pa­tiems ar­ti­mie­siems.

Ne­pai­sant vis­ko, V. Va­laus­kas sa­kė ge­din­čių­jų ne­nusk­riau­dęs: ir nuo­lai­das pri­tai­kė, ir kū­no kre­ma­vi­mu pa­si­rū­pi­nęs ban­dy­da­mas su­de­rin­ti ar­ti­mų­jų tu­ri­mą su­mą su siū­lo­mos pa­slau­gos kai­no­mis. O ir kars­tas kre­ma­vi­mui par­duo­tas vos už eu­rą.

Grei­to­sios iš­ra­šas – ne mir­ties liu­di­ji­mas

At­ro­dy­tų, ši­to­je si­tua­ci­jo­je kal­tų nė­ra: „Že­mai­ti­jos gra­lis“, kaip įpras­tai, ve­lio­nio paim­ti at­va­žia­vo su­lau­kęs pa­rei­gū­nų skam­bu­čio, pa­sta­rie­ji įmo­nę, su­da­riu­sią su­tar­tį su Sa­vi­val­dy­be, iš­kvie­tė dėl ki­lu­sių įta­ri­mų.

Ta­čiau aki­vaiz­du, kad ve­lio­nio ar­ti­mie­siems si­tua­ci­ja ne­bu­vo aiš­ki. Gal­būt apim­ti siel­var­to, o gal ir ne­su­lau­kę iš­sa­mes­nių paaiš­ki­ni­mų, jie ne­sup­ra­to, ko­dėl įvy­kio vie­to­je nu­sta­čius mir­tį ir ga­vus grei­to­sios me­di­kų iš­ra­šą, dar rei­kė­ję pa­pil­do­mo įro­dy­mo – mir­ties liu­di­ji­mo. O jo te­ko lauk­ti dvi die­nas.

Pak­lau­sus to I. Juš­kai­tės, „Že­mai­čiui“ bu­vo paaiš­kin­ta, kad at­va­žia­vę grei­to­sios me­di­kai mir­ties prie­žas­ties ne­nus­ta­ti­nė­ja. Tik kons­ta­tuo­ja mir­tį. Su tuo mir­tį kons­ta­tuo­jan­čiu po­pie­rė­liu mi­ru­sio­jo ar­ti­mie­ji ke­liau­ja pas šei­mos gy­dy­to­ją, ku­ris įvar­di­ja prie­žas­tį ar­ba ne (jei ve­lio­nis pas gy­dy­to­ją ne­si­lan­kė, šis mir­ties prie­žas­ties ga­li ir ne­ra­šy­ti). Ka­dan­gi šei­mos gy­dy­to­jai sa­vait­ga­lį ne­dir­ba, rū­dai­tiš­kio ar­ti­mie­siems te­ko pa­lauk­ti pir­ma­die­nio. Tad tas lau­ki­mas ir kai­na­vęs.