Vilkų išpuoliai tęsiasi

Jau 17 metų ūki­nin­kau­jan­tis 
Mi­kas sa­ko, jog tai bu­vo pir­mas kar­tas, kai pil­kiai neap­lenkė ir jo ūkio. Iki tol girdė­davęs, kad 
pa­pjau­na tai vie­no, tai ki­to kai­my­no gy­vu­lius, bet pa­čiam dėl to skai­čiuo­ti nuo­sto­lių dar ne­te­ko.

Vil­kai Lo­pai­čiuo­se ypač daž­nai gro­bio dai­ry­tis ėmė prie­š dve­jus tre­jus me­tus. 
O tiek nuo­sto­lių, kiek kai­mo žmonėms jie pri­darė šie­met, ūki­nin­kas spėja, nie­ka­da nėra buvę. Po sker­dy­nių M. Ju­sio val­do­se ap­si­lankę med­žio­to­jai ti­ki­no, kad į jo bandą turė­jo įsi­suk­ti ne vie­nas ir ne du, o vi­sa gau­ja vilkų. Gal at­ėjo išalkę mais­to, o gal mokė jau­nik­lius med­žio­ti.
Jis pa­ts penk­ta­dienį skai­čia­vo, jog ne­te­ko 16-os avių, iš jų ar ne 13 ėria­ved­žių, tad nuo­sto­lis dėl to tik pa­didė­ja. Vie­nos avys pa­pjau­tos iš­kart, ki­tos nuo su­žei­dimų nu­gai­šo jau vėliau. Dalį sužalotų teko paskerst. Vy­ras stebė­jo­si, kad vie­na po iš­puo­lio jau tvar­te kri­tu­si avelė bu­vo be men­kiau­sio su­žei­di­mo. Gal ją ši­taip pa­veikė pa­tir­tas stre­sas.
M. Ju­sio elekt­ri­niu pie­me­niu ap­tver­tos avys ganė­si prie ke­lio, tad apie išp­jau­tus gy­vu­lius jam pra­nešė pro šalį dar­ban va­žiavęs kai­my­nas.
„Pas­kam­bi­no ir sa­ko: „Mi­kai, tu­ri pro­blemų. Va­žiuok sa­vo avių žiūrėt...“
Ats­kubėjęs į ga­nyklą šei­mi­nin­kas pa­matė, kas li­ko po vilkų puo­tos. Da­lis avių – 6-ios– bu­vo su­gin­tos į tven­kinį, tad te­ko jas, jau nu­gai­šu­sias, trauk­ti į valtį. Nuos­to­lių įver­tin­ti at­va­žia­vu­si ko­mi­si­ja spėlio­jo, kad gal ki­tos pen­kias­de­šimt ar še­šias­de­šimt, ku­rių ne­si­ma­to, tie­siog nu­grimz­do į tven­ki­nio dugną, bet avių au­gin­to­jas sa­ko ži­nojęs, kad to būti ne­galė­jo.
„Ži­nau, kad jos mo­ka plauk­ti, pa­ts esu matęs“, – įsi­ti­kinęs ūki­nin­kas.
Ieš­ko­da­mas din­gu­sių gy­vu­lių Mi­kas, pa­si­telkęs pa­galbą, ap­ėjo ar­ti­mus kai­my­nus, nu­va­žia­vo ir gi­lyn į kaimą, ieš­ko­jo pa­gal pėdsa­kus, bet nie­kur avių ne­si­matė, nie­kas apie jas girdėjęs ne­bu­vo. Ga­liau­siai gy­vu­liai va­ka­re prie fermų par­ėjo pa­tys. Tad did­žio­ji da­lis ban­dos li­ko svei­ka. Ži­no­ma, tarp jų yra su­žeistų, lyg dar trūksta jau­nik­lių.
Bau­gi­na tai, kad jau tam­pa neaiš­ku, kaip nuo pil­kių ap­si­sau­go­ti, jei jie ne­si­bo­di ei­ti prie so­dybų, ne­bi­jo elekt­ri­nio pie­mens – lo­pai­tiš­kis įsi­ti­kinęs, jog vil­kai jį tie­siog per­šo­ko. „Ra­dom vie­tas, kur šok­ta. Vie­noj vie­toj tink­las bu­vo į vidų įkritęs.“
Po to­kios vilkų puo­tos apie 110 avių (avi­nai tuo me­tu bu­vo at­skir­ti) iki tol au­ginęs M. Ju­sys jas iš­kart už­darė į tvar­tus. Nors ru­duo – šil­tas, at­nau­jin­to­se ga­nyk­lo­se daug žolės, do­bilų, bet jais mėgau­tis avys galės ne­bent die­no­mis. Ne­ži­no­si, ka­da vėl vil­kai ga­li ati­ty­kin­ti.