Žemaičių Kalvarijoje meldžiama taikos pasauliui

Gi­lių tra­di­cijų puo­selė­ji­mas

Tie, kas šei­mo­se iš­sau­go­jo gi­lias re­li­gi­nes tra­di­ci­jas, nie­ka­da ne­pra­leid­žia kas­met lie­pos pra­džio­je Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je vyks­tan­čių at­laidų – jie su­trau­kia nemažai ti­kin­čiųjų ne tik iš vi­sos Lie­tu­vos, bet ir iš už­sie­nio ša­lių.

At­lai­dai čia trun­ka ko­ne dvi sa­vai­tes. Jų me­tu po šv. Mi­šių yra ne­ša­mas vie­nas bran­giau­sių ir me­niš­kiau­sių ka­ta­likų li­tur­gi­nių reik­menų – monst­ran­ci­ja su Šv. Kry­žiaus re­lik­vi­ja. Ti­ki­ma, kad per šią re­lik­viją, ku­rią Lie­tu­vo­je tu­ri tik Že­mai­čių Kal­va­ri­jos ba­zi­li­ka, gau­na­mas pa­lai­mi­ni­mas.

Že­mai­čių Kal­va­ri­ja uni­ka­li ir tuo, kad iki mūsų dienų jo­je yra iš­likęs ar­chi­tektū­ros po­žiū­riu au­ten­tiš­kas Kan­čios ke­lio an­samb­lis, o Švč. Mer­gelės Ma­ri­jos Ap­si­lan­ky­mo ba­zi­li­kos pa­grin­di­nia­me al­to­riu­je esan­tis Die­vo Mo­ti­nos su Kūdi­kiu pa­veiks­las nuo se­no garsė­ja sa­vo ste­buk­lin­go­mis ma­lonė­mis.

At­laidų tra­di­ci­jos čia gy­vos nuo 1637–1639 metų, ka­da že­mai­čių vys­ku­pas Jur­gis Tiš­ke­vi­čius Gar­duo­se, ku­rie vėliau bu­vo pa­va­din­ti Že­mai­čių Kal­va­ri­ja, įsteigė 19 sto­te­lių ir joms ap­vaikš­čio­ti už­sakė su­kur­ti mal­das ir gies­mes.

Že­mai­čių Kal­va­ri­jos Kan­čios ke­lią, ku­ris drie­kia­si ko­ne 4,5 ki­lo­met­ro, su­da­ro 19 kop­ly­čių, jo­se yra įreng­ta 20 sto­te­lių (sep­tin­to­ji kop­ly­čia tu­ri dvi sto­tis). At­laidų me­tu jis ei­na­mas pa­si­bai­gus šv. Mi­šioms ir gie­dant va­di­na­muo­sius kal­nus.

Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kalnų giesmės ir mal­dos yra Že­mai­ti­jos re­gio­nuo­se itin pa­pli­tu­si ka­ta­li­kiš­ka pa­mal­du­mo pra­kti­ka. Jos pra­di­ninkė ir bu­vo Že­mai­čių Kal­va­ri­ja, vėliau šios giesmės pa­pli­to Tel­šių vys­ku­pi­jos pa­ra­pi­jo­se.


 De­ka­natų die­nos

Vi­sos dvy­li­ka at­laidų dienų tra­di­ciš­kai de­di­kuo­ja­mos vis ki­tam de­ka­na­tui ar pa­si­rink­tai ti­kin­čiųjų gru­pei. Tad ir šie­met at­laidų da­ly­viai kvie­čia­mi mels­tis už ka­ta­li­kiš­kas or­ga­ni­za­ci­jas, so­cia­li­nius dar­buo­to­jus, Rau­do­no­jo kry­žiaus, Ca­ri­to, Mal­tos or­di­no, se­ne­lių namų dar­buo­to­jus bei sa­va­no­rius. Taip pat yra meld­žia­ma­si už be­si­ruo­šian­čius san­tuo­kos sak­ra­men­tui, už vi­sus moks­lo ir tikė­ji­mo švie­sa be­si­da­li­nan­čius žmo­nes, vals­tybės gy­ny­bo­je bei baž­ny­čio­je tar­nau­jan­čius žmo­nes, už nau­jus dva­si­nius pa­šau­ki­mus.

Šiais me­tais šv. Mi­šias au­ko­jo Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je vie­šėję ar­ki­vys­ku­pai Kęstu­tis Kėva­las ir Gin­ta­ras Gru­šas, vys­ku­pai Da­rius Tri­jo­nis, Li­nas Vo­dop­ja­no­vas, Gin­ta­ras Gru­šas,  Arū­nas Po­niš­kai­tis ir Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis, Ri­man­tas Nor­vi­la, Jo­nas Iva­naus­kas.

Lie­pos 8-ąją mal­dai vi­sus su­vie­nys ar­ki­vys­ku­pas Lion­gi­nas Vir­ba­las, lie­pos 10-ąją – apaš­ta­li­nis nun­ci­jus Pe­tar An­tun Ra­jič. Na, o pa­sku­ti­niąją at­laidų dieną – lie­pos 12-ąją – šv. Mi­šioms va­do­vaus kar­di­no­las Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius.


Kant­rybės ir jėgų iš­ban­dy­mas

Kiek­vieną at­laidų dieną nuo anks­ty­vo ry­to iki vėlaus va­ka­ro ba­zi­li­ko­je bei to­li už jos pro gar­sia­kal­bius sklin­dan­čios šv. Mi­šių mal­dos, kas­dien po ke­lis kar­tus  į Kry­žiaus ke­lio kal­nus trau­kian­čios pro­ce­si­jos vi­siems su­si­rin­ku­siesiems – tik­ras jėgų iš­ban­dy­mas.

Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je su­tik­tos iš Pa­lan­gos at­vy­ku­sios Auš­ra su duk­ra Sand­ra pa­sa­ko­jo, kad kal­vo­to­ji Že­mai­ti­ja pa­rei­ka­la­vo iš­ties daug jėgų ir kant­rybės.

„Že­mai­čių Kal­va­ri­jos at­lai­duo­se esa­me pirmą kartą. Bu­vo tekę ankš­čiau girdė­ti apie juos, tad šiais me­tais nu­tarėm ir pa­čios at­vyk­ti su­da­ly­vau­ti. Tik­rai la­bai pa­var­go­me, bet džiaugėmės, kad oras pa­si­taikė pa­lan­kus, ne­bebu­vo di­de­lių kaitrų, o ki­tu at­ve­ju ne­ži­nom, kaip būtu­me ištvė­ru­sios“, – apie sa­vo pa­tirtį kalbė­jo mo­te­rys.

Kry­žiaus ke­lias vin­giuo­ja tarp aukštų kalvų, no­rint nuei­ti visą jį ir ap­lan­ky­ti 19 kop­ly­čių, ten­ka ge­ro­kai pa­mik­lin­ti ko­jas. Bet įvei­ku­sie­ji šį iš­ban­dymą vien­bal­siai ti­ki­na, kad ver­ta – nuo kalvų at­si­ve­ria nuo­stabūs vaiz­dai, įspūdį da­ro ir pa­ti pro­ce­si­ja, ku­rią ly­di būgnų skam­be­sys, tri­mi­tai, mal­dos ir giesmės.

Bet vy­res­nio am­žiaus ar li­go­tiems žmonėms tai yra sun­kiai įvei­kia­ma ke­lionė. Vie­tinė Že­mai­čių Kal­va­ri­jos gy­ven­to­ja Ire­na „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo, kad jai jau ne­be tas am­žius kal­nais klam­po­ti. Me­tai ne­be­leid­žia, o ir svei­ka­ta pra­sta.

„Bu­vo lai­kai, ka­da ei­da­vau su did­žiau­siu ma­lo­nu­mu – nie­kas ne­skaudė­jo, jau­nesnė ir žva­lesnė bu­vau. O da­bar be­li­ko tik ki­tus stebė­ti, kaip iš­did­žiai ke­liau­ja. Pa­se­nau, lazdą įsi­tai­siau, tai tik išei­nu į kiemą ir ste­biu. O kas be­lie­ka to­kiuo­se me­tuo­se...“ – kalbė­jo Ire­na.


Kas­met – vis re­tesnės gre­tos

Vi­si Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je su­tik­ti at­laidų da­ly­viai pa­sa­ko­jo, kad pa­žvel­gus ke­letą metų at­gal, var­giai pa­vyk­da­vo pra­si­brau­ti pro mi­nią žmo­nių. Bet šian­dien gau­sių su­si­būrimų ir to­kių mi­nių Did­žiuo­siuo­se at­lai­duo­se ne­be­li­ko. Vie­ni svarsto, kad tra­di­ci­jos pa­laips­niui nu­blanks­ta, ki­ti tvir­ti­na, kad se­no­ji kar­ta bai­gia iš­mir­ti, o jau­nimą pri­vi­lio­ti į to­kius re­li­gi­nius su­si­būri­mus – su­dėtin­ga.

Mies­te­lio cent­rinė­je gatvė­je įsikūrę pre­ky­bi­nin­kai, at­laidų die­no­mis pre­kiau­jan­tys įvai­riais re­li­gi­niais su­ve­ny­rais, ro­žan­čiais, šventųjų sta­tulėlė­mis, kny­go­mis, žvakė­mis, py­ra­gais ir ki­tais gard­žiais ke­pi­niais. Vi­si kaip vie­nas gūžčio­ja pe­čiais ir tvir­ti­na – ne­be­li­ko žmo­nių kaip ka­dai­se, ne­be­si­ren­ka mal­di­nin­kai, ne­be­si­bu­riuo­ja prie ro­žan­čių, mal­dak­ny­gių ir kry­že­lių.

Iš Ma­žei­kių at­vy­ku­sios pa­puo­šalų, kry­že­lių ir kitų li­tur­gi­nių at­ri­butų pre­keivės Da­lia ir Jad­vy­ga at­vi­ra­vo, kad dar nėra ma­čiu­sios to­kių pre­ky­bai pra­stų metų.

„At­lai­dai jau ei­na į pa­baigą, o pre­ky­ba sto­vi vie­to­je. Nie­ko vi­sai ne­sup­re­kia­vom. Žmo­nių vi­sai ne­bėra, tik vie­nas ki­tas. O prie­š ke­le­rius me­tus tai čia vi­sa cent­rinė gatvė būda­vo vos pe­rei­na­ma – pil­na pa­la­pi­nių, pil­na ir žmo­nių.“ Bet mo­te­rys ne vien tik rūpes­čiais da­li­no­si. Sakė dėl su­prastė­ju­sios pre­ky­bos ašarų ne­lie­jan­čios: „Tie­siog džiau­giamės šven­te, bend­rau­ja­me ir mėgau­jamės aki­mir­ka“, –  at­vi­ra­vo ma­žei­kiškės.

Prie sta­le­lio, nu­klo­to įvai­riais spal­vin­gais ir akį trau­kian­čiais sal­dai­niais, bu­ria­vo­si ne­di­delė ei­lutė vaikų ir vie­nas ki­tas pa­vie­nis pirkė­jas.

Iš Plungės at­vy­ku­si sal­du­mynų pre­ky­bi­ninkė Da­nutė tvir­ti­no, kad jei­gu ne vai­kai, tai šiais me­tais var­gu ar iš­vis kas nors pirktų.

„Sėdžiu nuo pat anks­taus ry­to ir tik da­bar, tru­pu­tis po vi­dur­die­nio, iš­si­ri­kia­vo ne­di­delė ei­lutė vaikų. La­bai pra­sti me­tai. Vi­sai žmo­nių nėra. Jau­ni­mo čia su­lauk­ti kas­met da­ro­si vis sun­kiau, o ir vy­res­nie­ji re­tas, ku­ris beuž­su­ka. Ne­be tie lai­kai jau, turbūt ki­tais me­tais ne­be­va­žiuo­siu čia“, – sa­vo ap­mau­du da­li­no­si plun­giškė.